žiema

vėstant orams sinoptikės televizoriuose pradėjo mūvėti kelnes, o už lango prasidėjo pasibaigęs kalendorinis ruduo su vasariškais žaibavimais ir pavasarinių peršalimų rinkiniu. žiūrint plačiau vien pasipuošusių prekybos taškų neužtenka gerai nuotaikai, o savyje tenka ieškotis argumentų masinės beprotystės įtakai slopinti. gruodis – ko gero pats nemėgstamiausias mėnuo, kaip antonimą pateikiant dažniausiai vartojamam carlsberg alui. lauko oro temperatūrai laikantis nulinės skersinio ribos, žemės trauka tampa vis labiau pakeliama, tad snarglys pagrįstai tįsta link didesnių neigiamų skaičių. toks klimatas jau pradėjo gairinti veido odą ir skatinti rankų kremo paklausą.

apleidžiame kiemus ir šildomės prie sąskaitų už šildymą.

pusnys prie lekučio, kai įkrenti iki pažastų ir bandai nešdintis lauk. vaikų būrys tamsoje ant kalnų, brūžinantis storas odines kuprines ir kurių ateina tėveliai ieškoti. dabar mes nebe vaikai ir ne kartu, o atskirai. mūsų vaikystė pamiršta, o ledo rutulys ant užšalusio karosiukų ežero jau nebėra mūsų interesus siejantis kriterijus.

menu tas vėjuotas sniegingas dienas, kai artimieji tamsyje mane vežiodavo rogutėse ir visi tada buvo jauni, sveiki ir laimingi. ir gyvi. man linksma būdavo stebėti dideles tarybinės sniego valymo mašinas, kurios valydavo retai važiuojamus kelius ir kiemus, kad nebūtų sutrikdytas tarybinių pėsčiųjų srautas.

grįžti namo ir tekinas leidiesi prie lango, prie špižinio radiatoriaus, kad galėčiau žiūrėti pro langą į snaiges ir rogutes – visos pramogos atvyko į kiemą.

tokios mintys su šiukšlių maišu krypuojant link konteinerio.

tuoj jau vidurdienis, o oras traukia prie žemės. rytinis kraujospūdis parodė 144/86/46 ir aš einu gamintis arbatos su prieskoniu. šiandienos rytas blaivus ir nepagiringas, todėl mėgaujuosi ramybe ir poilsiu. pagalvojus priėjau išvados, kad rytinis gėlių sodinimas sodrina mintys ir valo galvą nuo alkoholio, o procesui pasibaigus jautiesi bent kažką gero padaręs ir nuotaika atsitiktiniu dydžiu pakyla. ant balkono turėklų kabo rytinės rasos lašai, kuriuos užstoja palangės augmenija, o drėgna asfalto danga bando jaukti apspangusią ramybę. h8 priiminėja arbatos procedūras skrandyje, o arbata nesunkiai laimi kovą prieš burnos skalavimo skystį. tyloje nesigirdi automobilių signalizacijų, o vėjas, lyg tyčia, kaip retai taip būna, šiandien skrieja trumposiomis bangomis aplenkdamas mano tylią sunkenybę. antonimas maistas bando smelktis man į smegenis ir į kambarį įleidęs gaivios tylos gūsį aš dar kurį laiką jam atsispirsiu, žiūrėdamas pro langą ir megzdamas švarias mintis. minčių ir akių atakai nepasiduodantis lauko termometras, lauke pastebimo sniego ploteliai apatiškai nejuda, o debesuotas dangus jiems lyg skydas ir bendramintis. nėra judėjimo, o tyla sunkiai dirba savo darbą, sukdama laiką į priekį. tyliai traukiasi žiema.

kopūstas, nes lauke šalta, o vasarinių drabužių turiu pakankamai. juokinga? – rytoj aš iš jūsų juoksiuosi, kai drebėsite ir į mano dvejas kelnes, bent 5 viršutinius drabužius, 4 pirštines ir 2 kepures žiūrėsite su pavydo. taip, dizainu čia nekvepia, bet šilumą gerai laiko, nes ir 100 km rytinė kelionė laukia. rytas rytoj ne vieną nustebins, o aš stengsiuosi jį nustebinti, nepamirštant ir aplinkinių žmonių – šypsena ir juokas visada buvo, yra ir bus sveikatos šaltinis.

kopūstas dėl to, kad daugiasluoksnis, ir labai viliuosi, kad be ventiliacinių kirmėlių – proto, sielos ir širdies. kraujo nuleidimas nesiskaito, nes spaudimą kažkur reikia išleisti. rytoj aš būsiu daržove universitete, stovėsiu ir galva linguosiu į savo minčių takto melodiją. mintimis valdomas ausinukas, integruotas anoje ausies pusėje, bevielis neuroninis laidininkas – viskas lyg ir vietoje. su tokiais gabumas, gal, vis tik, aš daugiau nei daržovė.

tikrais faktais paremta istorija apie slidinėjimą ignalinoje, kol dar įspūdžiai neišblėso. būdamas matematiku, pradėsiu nuo skaičių:

  • slidės su batais – 30 lt;
  • slidininko kostiumas, „el“ dydis – 25 lt;
  • 1 val. už keltuvą – 10 lt, visai dienai – 50 lt;
  • nakvynė žmogui už naktį – 40 lt.

nusprendėm, sutarėm, rezervavom ir išvažiavom – nuo 5-adienio iki 7-adienio. vairuoti teko man, o ir visa darbo savaitė nebuvo maloni, tai didelio ūpo būti linksmam nebuvo. šašlykas tą vakarą gavosi beveik pusžalis, o tekila, viskis ir alus nelindo, bet džiaugiuosi, kad buvo tokių, kuriems lindo ir, sakyčiau, solidžiais kiekiais.

šeštadienio rytas daugiau-mažiau pagiringas, priklausomai nuo išgerto alkoholio, ir užvalgę bomžsriubių išvažiavome į ignalinos turgų teisingų sportinių kostiumų ieškoti. gražūs mums netiko, nes buvo per maži, o baisūs buvo pats tas, nors kaina buvo kaip už gražius. ėmėm ką radome. apsirengę ir pasipuošę, apsiginklavę 2 fleškutėmis viskio, prigriebę slides pajudėjome nuo saulėtekio, kuriame buvome apsistoję, savo kelionės tikslo link. mūsų profesionalių slidininkų būrys, 0-2 kartus stovėjusių ant slidžių, jautėsi užtikrintai, todėl dauguma pasirinko varlinykus.

ryte paslidinėjome 3 valandas, per kurias įsigudrinau pagrindinėje trasoje nuo mažiausio tramplyno šokinėti. vakaro tikslas buvo sėkmingai įveikti jau 2 tokias kliūtis – didesnį ir mažesnį. per rytinį laiką įveikėme abi gaiviųjų gėrimų atsargas, todėl teko traukti jų pildyti, tuo pačiu ir papietauti.

popietė buvo mieguista kaip niekad – pagirios, ankstyvas rytas, kelionė į turgų ir pasyvus lakimas ant slidžių darė savo įtaką. vis tik išjudėjome, kelionėn pasiėmę 3 energijos fleškutes. slidinėjimas savaitgalį ignalinoje be jų – totalus mazochizmas – nors ir veikia 2 keltuvai, eilės prie jų nežmoniškos, per valandą galima tik ~4 ratus kalną apsukti. popietinis laikas ženkliai geresnis ir eilės mažesnės, bet nei dieną, nei vakare nebūna, kad kažkuris iš keltuvų bent valandos-kitos neveiktų, dėl ko iš karto susidaro didelės eilės, kurios erzina. šalia esantis karštų gėrimų būda-vagonas už 3 lt leidžia atsigerti karštos arbatos, kuri laaaaabai gerai vėl pastato ant kojų. civilizacijos ten nelabai rasta, net ir bilietai ranka rašomi, žmogiškas facecontrol vieną kartą į valandą pavadinimu „parodykite bilietą“, nors kažkokia technika praėjimui yra sumontuota, bet nenaudojamas, o tie angarai, kuriuos reikia praeiti iki keltuvų, anksčiau šiltnamiais buvo.

pradėjus temti „techninis personalas“ pusvalandį apšvietimo stulpe krapštėsi, kol įsijungė kiti, kokie 5, šviestuvai. vakare „sugedus“ vienam iš keltuvų ir vėl susidarius didelėms grūstims prie vienintelio pakėlėjo, ilgai nesvarstę nusprendėme baigti šį vakarą, juolab ir smarkus vėjas pakilo.

sutikti pažįstami vilniečiai vienareikšmiškai pasakė – anykščiuose geriau. slidinėjimas ignalinoje man tikrai labai patiko, nors pirmadienį pečius šiek tiek ir skaudėjo, bet mielu noru šią sportinę pramogą pakartočiau. štai toks tas lietuvos žiemos sporto centras ignalinoje.