žmonės

ant liežuvio galo tik vienas žodis – aukos, t.y. mados, dėmesio ir pagyrų aukos. štai keletą kartų per savaitę turiu galimybę pasimėgauti teniso aikštyno klientais, kurie kas kartą savo naiviu kvailumu man vis sugeba nuotaiką pakelti. žinoma, ne visi tokie, bet tokių nėra mažuma. solidesni ponai daug praktiškiau į tai žiūri, neapsiribojant kad tenisas yra verslo reikalų tvarkymo aikštelė.

apie viską iš eilės, kuo teniso žaidėjai mane apžavėjo:

  • tiek jiems, tiek ir joms, tai galioja – drabužėlių suderinamumas ir madų demonstravimas. spalvos čia suderintos, proginė apranga išlyginta, nepamirštama nei auskarų, makiažo, nei laikrodžio, blizgančios grandinės ant kaklo. taip sakant, visi talismanai po ranka.
  • merginų, dar nelabai moterų, fizinis parengimas mane traumuoja, kad net jėgos apleidžia zulinant bėgimo takelį kitoje lango pusėje. joms akivaizdžiai sunku atplėšti raketę nuo žemės, o raketės ir kamuoliuko svorį sunku kojoms išlaikyti. koordinacija neatsilieka – tokioms žaidėjoms sunku kamuoliuką pačioms išmušti. smagu joms, smagu ir man, bent skatina šlapimo gamybos pro juoką per ašaras. gailestis čia nebepadės.
  • vis tik mes išradinga tauta, sugebantys būti visų galų profesionalais, tenise taip pat. mums nereikia mokintis, kad galėtume žaisti šią sporto šaką, nes mes gimėme viską sugebėdami, o mokosi tik lachatronai. tokių profesionalų triukai nėra nusakomi ir raštiškai išdėstomi, tai reikia pamatyti gyvai. pirmos užuominos į cirką.
  • ale kaip jie sugeba puikuotis sportine kuprine su raketėmis, vien dėl to jie yra verti „žmonių“ viršelio. jaučiu, kad ir darbe jie vaikščiotų su teniso rakete, nes tai ženkliai iškelia juos virš kitų.

kiek nedaug žmogui reikia, kad jo stuburas būtų tiesus, o pats – pasitempęs ir iškėlęs galvą. bent tokia nauda laikysenai.

visada būdavo jauku tikrai šaltais žiemos vakarais kiurksoti prie spalvoto televizoriaus ekrano ir žiūrėti juodai baltus tarybinius filmus apie karą. kaip nekeista, bet ir tada buvo marketingas, nes piliečių vasaros vakarai būdavo leidžiami kolektyvinių sodų braškių lysvėse, o žiemą reikėdavo užsiimti švietėjiška veikla. sumuštiniai su daktariška dešra ir mėgavimasis visada numatyta baigtimi, teikė man malonumą. nors net ir dabar aš kartodamas matytą filmą nematau žinomos pabaigos, bet aš jaučiu malonumą maloniai leisdamas laiką. pabrėšiu, karo nenori niekas, net ir iranas, tariamai sodrinantis uraną, nes tikiu, kad karai tame regione vyksta dėl naftos ir kitų reikšmingų interesų. beje, nešant jav arba prancūzijos vėliavas ir prisidengiant pavoju visiems žemės gyventojams.

o filmai apie karą tada man patiko, kurie ne tokie, kaip dabar, holivudiški, bet pritaikyti tarybinės visuomenės žmogui. pažiūros skirtingos, bet visuomenė ta pati. nors čia gaunasi dviprasmiška situacija – kad nugalėtas fašizmas, lyg ir gerai, kad laimėjo komunizmas, lyg ir nelabai. filmuose aš tada mačiau nuoširdumą, abiejų kariaujančių pusių tipiškumą. filmai apie štirlicą buvo ne apie karą, man tai asocijuojasi su rusišku enigmos variantu, šiame amžiuje lyginčiau su simpsonų filmu suaugusiems. pasiilgstu aš tokių filmų, nors vargu, ar dabar iki filmo galo datraukčiau, bet nostalgija stipri.

bet tai kai kokioje melo visuomenėje mes gyvename – mūsų potencialas išleisti pinigus toli gražu dar neišnaudotas. bet čia nereikia maišyti kelių skirtingų dalykų – mokesčiams pinigų mes neturime, o šventiniam alkoholiui, dovanėlėms, kurui ir automobiliui jų visada atsiranda. keisti tie mūsų prioritetai, kai būdami ubagais gyvename ne pagal savo galimybes. iki šv. kalėdų liko mažiau kaip 2 savaitės, todėl automobilių spūstys tapo nesibaigiančiomis, o parduotuvėse vis trūksta dirbančių kasų kiekio. labai laukiu, kol šis periodas praeis, po kurio dar reikės pralaukti 2-jų savaičių pagirių sezoną.

tai, ko trūksta čionykštėms kavinėms, tai langai, prie kurių kad ir trumpi pietūs būtų svajingi. ta stovinčiųjų kultūra taip pat nėra įprasta, nes tautiečiams keletos minučių pastovėjimas tolygu psichologiniam smurtui, kaip ir apsipirkimas kitoje gatvėje esančioje parduotuvėje neįsivaizduojamas be automobilio. kramsnoti maistą ir svajingai dairytis pro maistinės langą mane nuteikia svajingai ir ramiai. karšta arbata ilgina minutes, o už lango esanti dinamika veikia raminančiai. langų vertė didžiulė, kai prie jų galima pristumti keletą, mažiausiai keturviečių, stalų, o tie pinigai į pigias kėdės greitai save pateisina. masės valdo, o partijos nepasidalina visi žinome ko.

prisimename ir džiaugiamės degančiu kaimyno tvartu, bet pamirštame nesenus šalies įvykius – europos kultūros sostinė, krepšinio čempionatas. be abejonės, snoro banko bankrotą mes taip pat ilgai minėsime, nes neigiami dalykai randa mumyse vietoj, priešingai nei gerieji. galbūt todėl nenuostabu, kodėl mūsų tarpe yra tiek daug kelių erelių, prisotintų pagieža, greičio viršijimu ir nekantrumu. bet keista, kaip greitai mes pamiršome policijos pareigūnų žmogžudystes keliuose. esu linkęs tikėti, kad ne be žiniasklaidos visa tai vyksta ir visa tai panašu į priešrinkiminę kalėdinę akciją, nes mes taip mėgstame pirkti šlamštą visuotinių išpardavimų metu ir paralyžiuoti eismą net aplinkiniuose rajonuose. kuro kainos neblėsta, o mes šniurkščiodami nosimis perkame naujus automobilius ir keiksnojame kubilių, kodėl nepripila pilno bako kuro, nors, kita vertus, apytuščiu baku mums nesudaro problemų privažiuoti iki alubario slenksčio antro laiptelio ir ten išleisti kone šimtinę lietuviškų pinigų. tiesa, už automobilio parkavimą susimokėti, žinoma, pamirštame, nes tam mes neturime pinigų, todėl ir įstatymai yra niekam tikę.