šriubas, duršliokas, šiūpėlė, cviakas, drelė, kiškis, ciongas, mislyti, falšyvas, šliosas, šliaukas, pasiturkšti, odialas (pala), atsirokuoti, šlapenkė, basanoškės, bo ma (nes man), atlapasas, korkė, blėka, kurkos (kablai), paslikas, botai, popyti (slaugyti), jo (taip), kvankšt.

šiandien nenoromis prisiminiau sausio 13-osios bėgimą „gyvybės ir mirties keliu“, iki kurio liko mažiau nei dvi savaitės laiko. įvykiai, kurių nesinorėtų prisiminti, bet kuriuos privalu perduoti augančiai kartai. naujųjų metų išvakarėse atmestinai ir ramiai mėgavausi skardine alaus be reikalavimų jo gamintojui ir kiurksojau prie televizoriaus ekrano. pasirinkau lrt ne dėl geros muzikos tuo metu, bet todėl, kad kiti didieji lietuviški kanalai rodė rusiškas komedijas. turbūt ne dėl to mes visi už lietuvą kovojome, kad naujųjų metų išvakarėse naujuosius sutiktumėm su nusivylimu.

ššššviečia girliandos lauke ir viduje, o gyvenimas kažkur aplinkui teka – aplenkia apšviestas vietas. ššššlapdriba už lanko merkiasi per kojines ir galvoju – ko čia taip? kokio tik ššššūdo žmonės neprikakoja dėl dėmesio ir asmeninės garbės – šššūdinas medalis girlianda nešviečia. ašššššš juose užuodžiu save, tokį bailų nevykėlį, kuriam reikia lentelės saulei ir mėnuliui valdyti, kurio pasiekimas yra balų valdymas. pirmi metai spalvingai šviesai balkone. netikiu. nuo 30-ies metų jama mane miegas, o svajonių kartelė jau užnugary. nėra ko jaukti ššššeštadinio, dažnai neblaivaus sekmadienio ryto ir ankstyvai rytinio visuomeninio transporto. ššššiukšlės stotelėse laukia savo donoro ir aš jau čia kartais sopančia galva ir minčių spagetti. menu, kaip simuliuodavau sekmadieniais, kad nereikėtų klūpėti ant šalto bažnyčios inventoriaus ir uosti kunigų deššššros kvapo klausykloje. jaučiuosi nuviliantis tada ir nepateisinantis lūkesčių dabar. svetimų aššššarų nepažįstu, per daug savos investicijos įdėta.

ribotas krentančių gilių suvokimas.

mes, būdami povais, tinkamai elgiamės ir jaučiamės svarbiausiais. lengva ranka dalijami nurodymus ir mokymus, jaučiamės labai svarbiais arba gyvenime, arba darbinėje aplinkoje, o jeigu tai būna abiejose sferose, tai laikome, kad gyvenimas veltui nenugyventas. būdami tokie mes dar esame kurti ir akli, nes pastebime sau palankias aplinkybes, o nepriimtinus faktus nurašome nevykėliams. be to, mes dar esame ir mokytojais, kurie neklysta ir esame kupini patarimų tais klausimais, kur diskusijos niekada ir nebuvo, bet ko nepadarai dėl stiprus palankaus jausmo. mums lengva grūmoti pirštu ir neprisiminti savo klaidų, nes dievai neklysta. lygiai taip pat mes renkamės monologą, kaip kaltinamąjį aktą, kad akimirką galėtume nubraukti ašarą, antrą ranką laikydami kito glėbyje. o taip, mes esame veidmainiai ir savanaudžiai, nes savo asmeninius tikslus iškeliame aukščiau bendrų tikslų. mes dar ir melagiai, bandantys save apgauti ir nutolinti tai, kas jau dabar yra žinoma. mes alpstame nuo turtų, nes norime atrodyti išskirtinai kitokie, galva aukštesni už tuos, kurie važinėja sedanais bei universalais. tikra tiesa, kad mes renkamės pinigus ir lovos nuotykius vietoj laimės. mes dirbame specialistais, nors jaučiamės lyg būdami direktoriais, nes turėdami antpečius mes nesijaučiame nuogi.

mes – kas skaito, kas neskaito.

prieš keletą metų buvau kažkokioje it konferencijoje ir ten dalyvavo lietuvos pašto atstovas. jau tada man ta kontora atrodė keista su atminties monitorinimu, bet gal čia tokia jų specifika, kad niekas hardwaro nepyzdintų. anyway, periodiškai jie ieško it grupių vadovų, bet taip įdomiai – truputį ieško, tada pauzė kokios savaitės, ir žiūrėk – vėl ieško tos pačios pozicijos. vasarą, žinoma, visa tai yra px. štai nesenai aš pabandžiau kandidatuoti į vieną panašią poziciją. procedūra standartinė – nusiunčiau cv, laukiu žinių. cv jie išėmė, žinių nesulaukiau. bala nematė to laiško į niekur, bet po kurio laiko atsirado intriga – vėl tą patį skelbimą paleido, spėju, kad iš nevilties. atsirado smalsumas, bet aš tyliai ramiai sėdžiu, geriu alų ir kvėpuoju. keista, bes šį kartą gavau meilą – norime susitikti. no probs, sutarėme datą ir laiką. atvykstu, sėdžiu, laukiu ir galvoju „ką aš čia veikiu“. aš galiu palaukti potencialių darbdavių 10 minučių vėlavimo, nes mano riba yra 15 minučių. neįprastai pasirodė tai, kad susitikau su kitu konkursantu, kuris iš salės išėjo ir palinkėjo man sėkmės. ką aš apie pašto lygį pagalvojau, pasilaikysiu, vis tik, sau. jeigu aš būčiau renkamas į inžinieriaus poziciją, tai dar dar suvokiama, bet kai kandidatuoji į vadovaujančią poziciją, nesinori išgirsti, kad bendravimas turi tilpti į 30 minučių, kai tokia riba iš viso neturėtų būti užbrėžta, net įvertinant tai, kad jų pokalbiai nevaldomai ir neprognozuotai užsitęsia. mano mintys – „ką aš čia veikiu“ (didžiosiomis raidėmis). pakalbėjome, pokalbio vinis buvo tokia, kad projektų vadovu būti aš nenoriu.

viso to reziumė – nuo cv išsiuntimo praėjus 7 savaitėms gavau atsakymą, kad ačiū viso gero. ačiū jiems už tai! – džiaugiuosi, kad neatitikau jų aukštų reikalavimų.