dabar žinau, kad girliandos būna skirtos naudojimui patalpų viduje, kaip ir lauko sąlygomis. ne kiekvieną perdegusią lemputę galima pakeisti kita šviečiančia. įdomi pažintis su žemyn galva miegančiu gyvūnu. sunku žiūrėti reklamas per lietuviškų televizijų kanalus, intarpuose matant kino filmus ir publicistines laidas, kurios visos apie nelaimes. buto remontas visada būna greitas, t.y. iki 6 mėnesių. išsireiškimas „pasaulio bedugnė“ asocijuojasi su nukarusiomis kojomis sėdint ant krašto. net reklamose pradėjo dviračius rodyti. užsakius picą, antrą galima gauti nemokamai su pirmosios trūkstamais ingredientais. matavimo vienetas gėlės lapu. gazuoto kraujo antplūdis. bėga ragana per sniegą nepalikdama balų. alaus skonio dantų pasta.

šriubas, duršliokas, šiūpėlė, cviakas, drelė, kiškis, ciongas, mislyti, falšyvas, šliosas, šliaukas, pasiturkšti, odialas (pala), atsirokuoti, šlapenkė, basanoškės, bo ma (nes man), atlapasas, korkė, blėka, kurkos (kablai), paslikas, botai, popyti (slaugyti), jo (taip), kvankšt.

šiandien nenoromis prisiminiau sausio 13-osios bėgimą „gyvybės ir mirties keliu“, iki kurio liko mažiau nei dvi savaitės laiko. įvykiai, kurių nesinorėtų prisiminti, bet kuriuos privalu perduoti augančiai kartai. naujųjų metų išvakarėse atmestinai ir ramiai mėgavausi skardine alaus be reikalavimų jo gamintojui ir kiurksojau prie televizoriaus ekrano. pasirinkau lrt ne dėl geros muzikos tuo metu, bet todėl, kad kiti didieji lietuviški kanalai rodė rusiškas komedijas. turbūt ne dėl to mes visi už lietuvą kovojome, kad naujųjų metų išvakarėse naujuosius sutiktumėm su nusivylimu.

ššššviečia girliandos lauke ir viduje, o gyvenimas kažkur aplinkui teka – aplenkia apšviestas vietas. ššššlapdriba už lanko merkiasi per kojines ir galvoju – ko čia taip? kokio tik ššššūdo žmonės neprikakoja dėl dėmesio ir asmeninės garbės – šššūdinas medalis girlianda nešviečia. ašššššš juose užuodžiu save, tokį bailų nevykėlį, kuriam reikia lentelės saulei ir mėnuliui valdyti, kurio pasiekimas yra balų valdymas. pirmi metai spalvingai šviesai balkone. netikiu. nuo 30-ies metų jama mane miegas, o svajonių kartelė jau užnugary. nėra ko jaukti ššššeštadinio, dažnai neblaivaus sekmadienio ryto ir ankstyvai rytinio visuomeninio transporto. ššššiukšlės stotelėse laukia savo donoro ir aš jau čia kartais sopančia galva ir minčių spagetti. menu, kaip simuliuodavau sekmadieniais, kad nereikėtų klūpėti ant šalto bažnyčios inventoriaus ir uosti kunigų deššššros kvapo klausykloje. jaučiuosi nuviliantis tada ir nepateisinantis lūkesčių dabar. svetimų aššššarų nepažįstu, per daug savos investicijos įdėta.

ribotas krentančių gilių suvokimas.

mes, būdami povais, tinkamai elgiamės ir jaučiamės svarbiausiais. lengva ranka dalijami nurodymus ir mokymus, jaučiamės labai svarbiais arba gyvenime, arba darbinėje aplinkoje, o jeigu tai būna abiejose sferose, tai laikome, kad gyvenimas veltui nenugyventas. būdami tokie mes dar esame kurti ir akli, nes pastebime sau palankias aplinkybes, o nepriimtinus faktus nurašome nevykėliams. be to, mes dar esame ir mokytojais, kurie neklysta ir esame kupini patarimų tais klausimais, kur diskusijos niekada ir nebuvo, bet ko nepadarai dėl stiprus palankaus jausmo. mums lengva grūmoti pirštu ir neprisiminti savo klaidų, nes dievai neklysta. lygiai taip pat mes renkamės monologą, kaip kaltinamąjį aktą, kad akimirką galėtume nubraukti ašarą, antrą ranką laikydami kito glėbyje. o taip, mes esame veidmainiai ir savanaudžiai, nes savo asmeninius tikslus iškeliame aukščiau bendrų tikslų. mes dar ir melagiai, bandantys save apgauti ir nutolinti tai, kas jau dabar yra žinoma. mes alpstame nuo turtų, nes norime atrodyti išskirtinai kitokie, galva aukštesni už tuos, kurie važinėja sedanais bei universalais. tikra tiesa, kad mes renkamės pinigus ir lovos nuotykius vietoj laimės. mes dirbame specialistais, nors jaučiamės lyg būdami direktoriais, nes turėdami antpečius mes nesijaučiame nuogi.

mes – kas skaito, kas neskaito.