mintys

beveik šilčiausi drabužiai, kuriuos radau spintoje, ir ausinės su mėgiama melodija, šiandien laikė man kompaniją iki žaliojo tilto. kojų miklinimas nuo to nepasikeitė – ramus ir orus rudeninis žingsnis per lapų šūsnis buvo nuotaikingo gyvenimo kalinio ėjimas įkvėpti gaivaus žiemėjančio oro. ausinėse grojanti alina orlova primena startą dviračiu, kurio, deja, šį kartą man ir trūko. ausinukas be dviračio, tai lyg pageltę klevo lapai mano širdyje, o mielas draugas dviratis tyliai stovi nustumtas į kampą, kad grandinės ošimu ir ratų vėjeliu nepaliestų skaudžios temos, jog dviračio sezonas šiais metais jau baigėsi.

aplinkui geltoni, žali ir raudoni klevo lapai, tiesiog didelė jų gausybė, dėl to jie patys gražiausi ir jų daugiausia. tuom mane ir žavi ruduo – vėjuotas, spalvotas ir lietingas. metų sezonai yra kaip gyvenimas – kiekvienas žingsnis pirmyn suteikia džiaugsmą ir tuo pačiu liūdesį, kaip ir lazda turi 2 galus. laikas teka tik pirmyn, kai tuo tarpu žmogus turi pasirinkimą – pirmyn ir atgal, bet judėjimas pirmyn savyje turi ir judėjimo atgal. visada.

būdamas individualiu sutvėrimu, žmogus, kaip atskira respublika, turi skirtingai išvystytus gebėjimus – ne kiekvienas gerai šaudo iš lanko, skina sportinius  laurus, kolekcionuoja drugelių fotografijas ir pan., bet kiekvienas turi galvą ant pečių – tuščią, pilną ar kiaurą, vistiek kažkas joje lieka.

dar amžiną atilsį seras artūras konanas doilis (angl. arthur conan doyle), sakė, kad žmogaus atmintis yra lyg palėpė namo viršuje, prikrauta įvairiausių dėžučių su informacija ir atėjus laikui, dalį jų reikia išmesti, kad būtų galima palėpėje sukrauti naujas dėžutes su nauja informacija. bendraudamas su žmonėmis pastebiu, kad gebėjimą greitai ir lengvai įsiminti informaciją, kiekvienas yra išlavinęs vis skirtingoje srityje. štai kad ir aš – man sunkiai sekasi su datomis, bet turiu gerą vizualią atmintį – vieną kartą nuvykus nežinomu keliu neaišku kur, kitą kartą maršrutą aš jau žinosiu. štai kiti, aplinkiniai, gerai susitvarko su žmonių vardais, puikiai įsimena mobiliųjų telefonų numerius, kuriems atsiminti aš net laiko gaišti nenoriu, nes nematau tame vertės. iš tiesų man įdomu tai, ar tokius atminties gebėjimus mes galime keisti, ar jie jau yra nulemti mūsų ankstesnio laiko – vaikystės, bendravimo su tėvais, žmonėmis, klasės draugais ir t.t.

viena yra informaciją kaupti, o kita – prarasti. tiksliai nepasakysiu, ar tai yra darbo šalutinis poveikis, bet kol grįžtu namo, pusę minčių pametu.