periodiškai mes renkame prezidentą, atstovus į seimą, taip pat mums būtinas ir miesto meras. ir visais šiais atvejais mes išreiškiame savo politinę nuomonę, nors nebūtinai pažiūras. kartais nueidami prie rinkimo urnų mes tikimės savo favorito pergalės ir už jį sergame. mes norime tikėti demokratija ir teisingumu, kad mūsų išrinktieji vykdys savo numatytą rinkiminę politiką ir mes vis naiviai tikime, kad tai nebus populistiniai veiksmai į savo pusę pritraukti rinkėjus – kas dainomis, kas buteliais su alkoholiu, o kas paprasčiausiais pažadais. marketingas įvairius, priklausomai nuo tam skirto biudžeto, o iš kur jis ir kaip jis – niekas nežino, nes pinigai yra ir juos reikia įsisavinti. visuomenė tai žino, jaučia, o ugnies nebūna be dūmų. kad kaltų nėra, tą jau suprantame net 20-imt metų, nes per tą laiką mes, kaip gyventojai, daugiau praradome, nei kad gavome – čia galima minėti ne vieną sandorį, kuriame argumentavo šešiaženkliai ir didesni skaičiai – mūsų argumentai prieš juos per silpni.

iš tiesų mes balsuojame už asmenybes, kurios lemia partijų populiarumą, nors ne visas jas ir pažįstame – šis pilietis jaunas, gal nevogs, bus sąžiningas ir nepamirš mūsų senų pirdžių, dažnas iš mūsų aklai juos pažymime. mes tikime viliamės jais. ar ne laikas būtų mums subręsti ir atsikimšus ausis išgirsti realybe atsijungus nuo partijų propagandų? kiekvieni rinkimai į seimą mums negyjančios nuospaudos gydymas per mažais batais – paksai, šustauskai, zuokai, valinskai, sacharukai ir karaliai – kas tiesiog „be ateities“, o kieno duona raikoma finansinių ar politinių skandalų virtuvėje. nekoreliuoja šie žmonės su tautos banaliu noru – gyventi geriau ir vogti mažiau… vogti iš lietuvos jos gerove, švaistyti lietuvai skirtus europos sąjungos pinigus, skatinti ekonomiką, didinti darbo vietų skaičių – sąrašas nėra trumpas. kad ir ką berinktume, niekas negarantuos mums, kad mūsų pasirinkimas mums bus ištikimas, o šis pavyzdys tikrai nėra vienintelis.

neužtenka vien tik mylėti lietuvą, reikia tokiais ir būti, dieną naktį, galvą dėl meilės pametusiais.

škias, po trumpojo savaitgalio atsipūtus reikia toliau tęsti reabilitaciją. šiandien gavau 6-ias adatėles prie kryžkaulio, nugaroje, po 3 kiekvienoje stuburo pusėje. vienoje pusėje jos beveik neskausmingai smigo, o kitoje priešingai – visos 3 buvo ženkliai skausmingesnės, bet ne tokios skausmingos, kaip praeitais kartais. paveikslėlyje šias vietas pažymėjau raudonai. anot daktarės, į šią vietą smeigiamos adatėlės „atpalaiduoja“ žmogų, suteikia jam ramumo ir lengvumo, jį nuramina.

kiek supratau, kad pagal mano atsakymus į savijautą iš praeitų kartų, ji nusprendžia vietas kur toliau jas smeigti, t.y. tokiu atveju kiekvienam pacientui kursas būna visiškai asmeniškas ir tik jam pritaikytas.

akupunktūra, 1-as seansas

akupunktūra, 2-as seansas

akupunktūra, 3-ias seansas

žmonės, mokslininkai ir šiaip žemės gyventojai, kurie galvoja, kad alus yra blogis – smarkiai klysta, nes iš tiesų alus gelbsti gyvybes. įdomumas slypi tame, kur 4-ą valandą nakties galima gauti nusipirkti alaus ir dar bambaliuose? matomai, altruizmas buvo stipresnis už naktinį alaus kablį išgerti.

šiandien iškėliau kojas iš namų pasivaikščioti, šiltu oru pakvėpuoti ir realiai po balas dar pabraidyti nuostabiais sostinės šaligatviais besimėgaujant nuo jų nuleistu sniego, kuriam nutirpus šaligatviai patapo balomis ir gyvūnų ekskrementų laidojimo vieta. negana to, kad nėra kur kojos pastatyti, kad batų neprisemtum, bet sausesnės (ne tik) vietos dar ir apšiktos keliais sluoksniais, ko pasekoje balos gražiai tamsios rudos spalvos. bandau save pateisinti, gal tai smėlis, kuris buvo barstomas ant slidaus ledo miestiečių kaulams apsaugoti, bet ne – kvapas viską išduoda.

prisiminiau anksčiau matytą socialinę reklamą, kuri man labai patiko:

iš tiesų, tik keletą kartų esu matęs žmones su maišeliais. galima būtų pabandyti paspėlioti, kodėl toks reiškinys mūsuose dar neprigijęs:

  • ką žmonės pagalvos;
  • kaip aš čia dabar su maišeliu, kažkaip neįprasta, keista;
  • neturiu maišelių, o juos reikia dar pirkti (mokėti pinigus) ir žinoti kur juos įsigyti, o be to dar jų ir daug reikia;
  • dar rankas išsišūdinsiu;
  • smirda, tai kaip aš nešiu;
  • o jeigu tryda?
  • kiti nenaudoja, tai kodėl aš turėčiau;
  • mano šuo nešika;
  • nepastebėjau, kada jis tai padarė;
  • augintinį vedžioju kai būna tamsu, todėl neina surasti;
  • kalbėjau telefonu, todėl nebuvo kaip.

matomai, priežasčių visada atsiras, jeigu nebus tam noro ir motyvacijos stengtis visuomenės gerovei, o ne vadovautis kvailių bandos jausmu.