mes, būdami povais, tinkamai elgiamės ir jaučiamės svarbiausiais. lengva ranka dalijami nurodymus ir mokymus, jaučiamės labai svarbiais arba gyvenime, arba darbinėje aplinkoje, o jeigu tai būna abiejose sferose, tai laikome, kad gyvenimas veltui nenugyventas. būdami tokie mes dar esame kurti ir akli, nes pastebime sau palankias aplinkybes, o nepriimtinus faktus nurašome nevykėliams. be to, mes dar esame ir mokytojais, kurie neklysta ir esame kupini patarimų tais klausimais, kur diskusijos niekada ir nebuvo, bet ko nepadarai dėl stiprus palankaus jausmo. mums lengva grūmoti pirštu ir neprisiminti savo klaidų, nes dievai neklysta. lygiai taip pat mes renkamės monologą, kaip kaltinamąjį aktą, kad akimirką galėtume nubraukti ašarą, antrą ranką laikydami kito glėbyje. o taip, mes esame veidmainiai ir savanaudžiai, nes savo asmeninius tikslus iškeliame aukščiau bendrų tikslų. mes dar ir melagiai, bandantys save apgauti ir nutolinti tai, kas jau dabar yra žinoma. mes alpstame nuo turtų, nes norime atrodyti išskirtinai kitokie, galva aukštesni už tuos, kurie važinėja sedanais bei universalais. tikra tiesa, kad mes renkamės pinigus ir lovos nuotykius vietoj laimės. mes dirbame specialistais, nors jaučiamės lyg būdami direktoriais, nes turėdami antpečius mes nesijaučiame nuogi.

mes – kas skaito, kas neskaito.

prieš keletą metų buvau kažkokioje it konferencijoje ir ten dalyvavo lietuvos pašto atstovas. jau tada man ta kontora atrodė keista su atminties monitorinimu, bet gal čia tokia jų specifika, kad niekas hardwaro nepyzdintų. anyway, periodiškai jie ieško it grupių vadovų, bet taip įdomiai – truputį ieško, tada pauzė kokios savaitės, ir žiūrėk – vėl ieško tos pačios pozicijos. vasarą, žinoma, visa tai yra px. štai nesenai aš pabandžiau kandidatuoti į vieną panašią poziciją. procedūra standartinė – nusiunčiau cv, laukiu žinių. cv jie išėmė, žinių nesulaukiau. bala nematė to laiško į niekur, bet po kurio laiko atsirado intriga – vėl tą patį skelbimą paleido, spėju, kad iš nevilties. atsirado smalsumas, bet aš tyliai ramiai sėdžiu, geriu alų ir kvėpuoju. keista, bes šį kartą gavau meilą – norime susitikti. no probs, sutarėme datą ir laiką. atvykstu, sėdžiu, laukiu ir galvoju „ką aš čia veikiu“. aš galiu palaukti potencialių darbdavių 10 minučių vėlavimo, nes mano riba yra 15 minučių. neįprastai pasirodė tai, kad susitikau su kitu konkursantu, kuris iš salės išėjo ir palinkėjo man sėkmės. ką aš apie pašto lygį pagalvojau, pasilaikysiu, vis tik, sau. jeigu aš būčiau renkamas į inžinieriaus poziciją, tai dar dar suvokiama, bet kai kandidatuoji į vadovaujančią poziciją, nesinori išgirsti, kad bendravimas turi tilpti į 30 minučių, kai tokia riba iš viso neturėtų būti užbrėžta, net įvertinant tai, kad jų pokalbiai nevaldomai ir neprognozuotai užsitęsia. mano mintys – „ką aš čia veikiu“ (didžiosiomis raidėmis). pakalbėjome, pokalbio vinis buvo tokia, kad projektų vadovu būti aš nenoriu.

viso to reziumė – nuo cv išsiuntimo praėjus 7 savaitėms gavau atsakymą, kad ačiū viso gero. ačiū jiems už tai! – džiaugiuosi, kad neatitikau jų aukštų reikalavimų.

apsileidusį individą būtų nesąžininga tapatinti su veltėdžiu, menkysta, nors tie žodžiui mūsų ausiai tinkamai dera greta. prisimenant ir tai, kad tingėjimas yra vienas ir progreso jėgų, man liežuvis neapsiverčia kritikuoti visus tuos atradėjų autorius, nors širdis jaučia, kad žolė nebuvo jiems tolima kaip kiaulei mėnulis. žinoma, vienas tabakas nėra skanu, neužgeriant tauriaisiais gėrimais, čia tai be abejo. kas dar to neatrado, pasakysiu, kad tingėti yra nuostabu, beveik įtraukčiau prie kitų trijų gyvenimo malonumų: žalingi įpročiai, seksas ir maistas (užkulisiuose dar laukia vienas – miegas). liaudies išmintis taip puikiai yra įgarsinusi šią sporto šaką, štai pavyzdys:

tinginy, te kiaušinį! ar nuluptas? – ne. tai mesk per tvorą.

apie šūdą žmonės gal nerašytų. bandau suvesti paraleles tarp tingėjimo ir higienos, kiek tame gali būtų bendrų panašumų ir įtakos sferų. suprantama, kad mane kažkas gali nepatingėti pasiųsti pasivaikščioti, bet koks jis higieniškas iš intonacijos pasakytų būtų drąsu. aš manau, kad mes visi esame tinginiai-melagiai ir elgiamės atitinkamai. nešiojant sutriną megztinį dviejų sprindžių ilgio nuo diržo žemės link, iš rašto tarpų iškračius ir išsikepus xxl batoną, burnoje gaivos neatsiras, bau. bet taip smagu sau meluoti, bandant ant pilvo užtempti per trumpus marškinėlius, kurie vis neužsikabina už pilvo apačios ilgesniam stabilumui.

tai štai, aš tingiu skustis barzdą, bet mane gelbsti sporto klubo dušinė. nehigieniškas tas reikalas, nes plaukai puikiai renka kvapus. buvo periodas, kai nosį raukė mano paties prakaitas ir tai buvo ne dėl to, kad su vandeniu nedraugavau, o dėl to, kad negalavau. nepatingėjau susiimti. o štai moterys visada būna prisikvėpinusios iki ausų gal ir dėl to, kad jų kvapas net arklį užmuštų. liaudies išmintis ir čia netyli:

moteris, kuri taiko į vyro širdį per skrandį, taiko šiek tiek per aukštai.

aptarsiu kojines – čia aš turiu pasiruošęs visą strategiją. kojinės, nešiojamos kas dieną, bet ne darbe, vakarais šiltai ilsisi ir būna skalbiamos ciklais, 2-5 dienų intervalais, nelyginant išoriniai veiksniai – kojinės storis, ilgis, kvapas, nuotaika ir begalinis skalbimo mašinos užimtumas. svarbus akcentas – jos turi ilsėtis matomoje vietoje, o tinkamesnės vietos kaip vonios vidurys, tam nėra. aš tikrai netingiu kas kartą jas ratu apeiti, kad tik per klaidą neužsimauti šviežių. darbo kojinės būna plonos, ir tarnauja tik tą dieną ir pasiekus kritinę sankaupą, taip pat keliauja į skalbimo mašinos krematoriumą. yra dar sportinių kojinių sąvoka, kurios išskirtinai ilsisi ant radiatoriaus ir turi vidutinį 2 kartų per savaitę atsinaujinimo ciklą. nemėgstu neplautų kojų jausmo, todėl taip smagu atsikračius bumerangų, jas nusiplauti šaltu vandeniu – jaučiuosi kur kas žvalesnis.

bus tęsinys

termometras rodo belenkiek 20,5c šilumos, bet sėdėti namie su berankove maike vėsoka. jau daugelį metų nenešioju marškinėlių trumpomis rankovėmis, nors tokių dar turiu, bet kasmet vis po kelis sunaudoju automobilio salono ar tepaluotų rankų valymui. šiandien, kaip ir visą savaitę, man skauda kojos sąnarį, tad šiandien gavau nurodymą išgerti priešuždegiminių vaistų, kurių milteliai sėkmingai šnypščia ir putoja bealkoholiniame aluje. senai nebežiūriu ir vaistų galiojimo datos, nes ta religija aš netikiu, o įkėlus koją į 21-ą amžių, mano apetitas vaistams gerokai išaugo. kaip reklama, rodoma per televiziją, taip ir į to guminio alaus pertraukėles aš įmaišau marinuotų agurkėlių rasalo, kurio kvapas ir skonis yra nekvestionuojama vertybė.

atėjęs katinas ant kojų pradėjo sukti lizdą, vadinasi laikas sapnuoti.

zeba ta konsistencija, kai koja, užkelta ant kojos, žemės traukos pastangų dėka žiauriai slysta link žemės. nebloga savijauta 2-ą nakties kvėpuojant alaus deguonimi ir suprantant savo rytinę konsistenciją. ooo, turbūt vieninteliu atveju pateisinama karšta arbata su medumi automobilyje pakeliui link nedarbo penktadienio darbo link. svajoju apie pagiringą purvo vonią iš labo ryto ir po naktinio tratalo. geri diskanai būdavo medicinkėje būnant fuksu, kai turbūt nebūdavo svarbu, kokia tai savaitės diena būdavo. jaučiu, kaip chujovai miegu su auskaru ausyje, nors vajoju apie tatuiruotę, nors tenkinuosi dvejomis tabletėmis valerijonų ekstrakto. užmigti nepadeda skvošo batelių paieška ir besisukanti skalbenkė, kurios garsinis siganlas mane užp$sa negyvai ir kurio niekaip nepavyksta eliminuoti. taip atrodo kelios miego valandos, neminint odinių pufikų laukiniame arklyje, ddt bo’škėje (jaučiu intenciją į kauną) ir abortų įtakotus tikslus sostinėje.

zjbs, aš gyvenu, nes bliac, jau penktadienis, minsiu nx iš čia, nes aš turiu sennheiser.