sportas

nesenai atradau, kas tai yra. standartinis angliavandenių apibrėžimas yra sausas ir neinformatyvus sportuojantiems. pradžiai rekomenduoju keletą straipsnių apie angliavandenius paskaityti, kad atsirastų supratimas:

kad nesikartoti, mano trumpas reziumė:

  • angliavandeniai yra labai svarbūs sportuojantiems, ypač jeigu treniruotės yra ilgesnės kaip 1val.;
  • sportuojantiems svarbu atkreipti ne tik į tai, kokie papildai yra naudojami treniruočių metu, bet ir tai, kas vartojama prieš ir po treniruočių;
  • po treniruotės reikia išgerti nemažą kiekį vandens, 1l=1kg prarasto svorio;
  • vien maistu reikiamų angliavandenių kiekių nekompensuosi, ypač treniruočių metu, todėl būtina naudoti maisto papildus;
  • reikia suprasti ir tai, kad be maisto papildų gerų rezultatų nepasiekti;
  • geriausi įsisavinami maisto papildai – vandenyje tirpdomi milteliai arba skystas koncentratas, skiedžiamas vandeniu.

šiandien kaune išbandžiau schwinn ic elite bike dviračio mynimą salėje su activio sistema. nusivežiau savo dviratininko batus, aprangą, kad būtų galima normaliai fiziškai išsikrauti. gyvai tai atrodo štai taip:

kaip veikia activio sistema – visiems dviratininkams po krūtine užsegamas daviklis, kuris fiksuoja sportininko pulsą, kuris per projektorių yra rodomas ekrane, kuriame matosi visų sportininkų pulsų duomenys. treneris muzikos pagalba užduoda tempą, todėl jums patiems reikia pagal savo galimybes pasididinti arba susimažinti krūvį, kuris jaučiamas minant pedalus. yra 5-ios pulso zonos: neutralus, lengvas, normalus, vidutinis ir dažnas. pagal sportininko amžių, kurį prie jo daviklio į sistemą įveda treneris, automatiškai sistema žino, kokiam amžiui kokios pulso atkarpos priklauso. visas akcentas yra – pulso reguliavimas ir pataikymas į trenerio sakomą pulso rėžį, kuris pateikiamas per garsiakalbius. yra keletas mynimo būdų: atsisėdus (rankos viena šalia kitos ant vairo), atsisėdus (rankos plačiau ant vairo), mynimas atsistojus (rankos kuo toliau nuo pedalų, vairo „ragų“ pradžioje) ir mynimas atsistojus, kai rankos viena šalia kitos, o sportininkas mina beveik stovintis (ne susilenkęs kaip prieš tai paminėtu atveju).

mano atsiliepimas apie tai:

pliusai:

  • teisinga prakaito liejimo forma;
  • gerai pradedantiesiems;
  • nebloga laisvalaikio leidimo forma mėgėjams;
  • trunka 45min.;
  • lavina ištvermę;

minusai:

  • nėra individualios programos (man jos norėtųsi;
  • man tai per silpna, norisi daugiau save realizuoti, išsikrauti, nepasiekiu savo galimybių ribos;
  • per trumpas laikas, galėtų bent 1,5val. būti;
  • netiko mano batai esamiems pedalams. mano batai štai tokie:o mano dviračio pedalai tokie, „kiaušinių plakėjai“ (angl. egg beater):
  • be dviratininko batų su technika nepadirbsi;
  • minti su paprastais sportiniais bateliais paskausta kojų padai, nes ji batas būna paverstos „c“, t.y. apgaubęs pedalą;
  • patalpose pritaikytas dviratis neturi gyvo dviračio žavesio, kad kiekvienu užmynimu jauti, kaip pasistumi į priekį;
  • labai nepatogūs gertuvių laikikliai, esantys ant dviračių;

mano reziumė: kaip mankšta – gerai, bet kaip treniruotė – ne (nepamirškime, kad mano treniruotės kilometražas ~50km, todėl daugeliui dviratis + activio, manau, yra idealus dalykas).

po darbų valandą pamiegojau grožio miego, kad geriau pedalai mintųsi – man tai padeda, būni žvalesnis, mitresnis ir greitesnis. prieš pačią treniruotę dar lietutis palijo, bet viltis šį kartą padėjo – lietus neilgai truko, saulės nekepino, oro temperatūra buvo +24 laipsniai šilumos – pats tas treniruotei. kadangi pradedu važiuoti 19-20 val., tai grįžti jau būna vėsoka, todėl visai nepramečiau, kad užsidėjau windstoper’į (neperpučiamus dviratininko marškinėlius) ilgomis rankovėmis, nes visas šaltis man eina per rankas, nes kojos yra atsparesnės žemesnei temperatūrai.

persiorientavau iš lengvo pasivažinėjimo po vilnių, susukant ~35km, į važiavimą užduotu tempu, užsibrėžtu tikslu ir treniruote važiuojant į kalną. kaip keitėsi mano važiavimo atkarpos:

  • pradinė mano trasa, atstumas ~30km: s.stanevičiaus, gelvonų, ozo, kuro aparatūros bazė, plukių, j.kubiliaus, s.žukausko, žirmūnų, olimpiečių, mindaugo tiltas, katedra, keletas ratų pirmyn ir atgal po miestą maršrutu katedra-rotušė-vaikų pasaulis, ir atgal namo – baltasis tiltas, konstitucijos pr., ukmergės, fabijoniškių;
  • pakoreguota trasa, atstumas ~35km: pasikeitė (a) nuo kuro aparatūros bazės važiavimas tiesiai kareivių g. iki valakampių tilto, tada dviračių taku iki mindaugo tilto (gedimino pilies), (b) nuo centro užsukimas iki vingio parko ir čiurlionio, sierakausko ir kudirkos gatvėmis nusileidimas į gedimino pr.;
  • paskutinė trasa, atstumas ~60km: tik nuo vingio parko toliau judu savanorių pr, titnago g. iki pačio galo, prie gariūnų esančios elektrinės, ir ta pačia atkarpa atgal iki vingio parko, o toliau – kaip aprašyta 2-oje trasoje.

kaip ir kauno maratono trasoje, visas žavesys yra kalnas. šiandien sekėsi geriau, nei praeitą kartą, štai keletas įspūdžių:

  • šiandien kalną įveikiau 5-is kartus, palyginti su ankstesniu važiavimu – 3 kartai. užvažiavus patį kalniuką, kelias dešimtis metrų minu atsisėdęs ta pačia pavara, toliau kelias kyla nedidelėn įkalnėn, tai į jį važiuoju vienu bėgiu sunkesniu, bet kadangi įkalnė nedidelė ir neilga, tai labiau gaunasi kaip atgaiva po didesnio kalniuko. užkilus, lengvai nusileidžiu apačion (žinoma, mindamas pedalus ir tuo pačiu stabdydamas, kad raumenys neatvėstų), dar pavažiuoju kokį 100-ą metrų, sukuos atgal ir vėl nuo pradžių;
  • gal tai ir pasirodys juokinga, bet šiandien atradau tau, kad man leido daugiau kartų įveikti kalną – kojos turi dirbti kaip supynės: vienai pusei leidžiantis, kita turi kilti. anksčiau važiuodamas įkalnėn visą jėgą sukoncentruodavau į jėgos padavimą pedalus minant į priekį, t.y. juos spaudžiant prie žemės, dabar – viena koja pedalą spaudžia, kita koja jį keli į viršų, jėgos koncentracija sukasi apie priekinės žvaigždės ašį. tai atsispindi ir esamų jėgų grafike kiekvieną kartą kopiant į kalną:įveikus 3/5 kalno, jame yra šulinio dangtis, kuris indikuoja, kad finišas jau netoli – man tai padeda. pedalų kėlimas – nelengvas reikalas, labai atima jėgas, juo labiau, kai nesi prie to pripratęs. taip važiuodamas supratau, kad važiavimo į kalną efektas yra fantastiškas ir kuo toliau kylant į kalną supratau, kad kas dieną važiuodamas vis atrandu kažką naujo, pakeičiu judesį ir tobulėju, todėl šiandien man kiekvieną kartą užkilus į kalną rėkte norėjosi rėkti, nes aš – tobulėju! šis jausmas motyvuoja tave vis ir vis kilti į kalną, jo dėka savyje atrandi jėgų stumtis į priekį;
  • euforijos apimtas pagalvojau, kad turbūt geriau tokį jausmą galima lygintis su mylėjimusi. manau, kad iš dalies dabar suprantu, kodėl sportininkai, pasiekę gerus rezultatus, tą akimirką būna tokie laimingi;
  • gerai, kad dviračius gamina iš aliumininių detalių, nes šiandien prakaitas buvo mane užvaldęs – visą laiką nuo nosies ir ausų lašėjo prakaito lašeliai, dauguma jų ant dviračio rėmo ir vairo. prakaitas net lašėjo ant akinių stiklų vidinės pusės, gėrėsi į akis – tas man patiko, nes jaučiau, kad dirbu;
  • tikslo užbrėžimas yra dar viena motyvuojanti priemonė – savanorių pr. ir titnago g., važiuojant į priekį, greitį laikiau >30km/h, grįžtant atgal titnago g. palaikiau apie 25km/h, o savanoriuose atidaviau savo jėgas >30km/h greičio palaikymui. nebuvo lengva, reikėjo kantrybės, bet sporte to reikia;
  • prie vingio parko pradėjo lašnoti, todėl teko atstumą koreguoti – nuo vingio parko pasukau vytauto, saltoniškių, pieninės, paribio ir miglos gatvėmis link šeškinės, kur yra labai status kalnas, kuris turi savo žavesio (pažymėtas raudona linija).
  • važinėjimas dviračiu man padeda atsikratyti ir keletos nereikalingų kilogramų, dėl to aš labai džiaugiuosi. siekiamybė yra 83-84kg, todėl dar reikia ne tik pedalus minti, bet ir maistą prisižiūrėti.

šiandien įveikti 54km, išgerta 0,7l vitargo, sugaištas laikas 2:11val., vidutinis greitis 23.8km/h ir grįžus – šalto dušo procedūra.

šiandien diena veltui nepraėjo: nuo pietų egzaminas kaune, toliau egzotinių augalų paroda raudondvaryje „žali horizontai“ (dar kol radau aš tą raudondvario dvarą) – įsigijau 2 nedidelės gėlytes (plenciukus), grįžtant iš parodos žemuosiuose kaniūkuose policija su girlianda iš paskos sustabdo – jau 2 mėnesiai kaip automobilio techninė apžiūra pasibaigusi, bauda 100lt (minimali bauda, nes laaaaabai senai buvau baustas), apsiforminus sukuosi atgal ir važiuoju į techninių apžiūrų centrą tuose pačiuose žemuosiuose kaniūkuose – 42lt ir 40min. laukimo ir žali lipdukai jau puikuojasi ant numerių. sėkmingai grįžau į universitetą, atlikau keletą svarbių darbelių ir 18:00val. pradėjome futbolo varžybas tarp dėstytojų (deja, jų buvo tik 2vnt.) ir magistrantų – žaidėme mokyklos stadiono aikštėje (truputėlį sumažinome jį mobiliais kilnojamais vartais), komandose buvo po 6 žaidėjus, rungtynių rezultatas 6:6. po futbolo komanda pajudėjo į molo čili piceriją: po vieną alaus ir picą/kebabą. laikas tikrai neprailgo, o 22:00 pajudėjau link namų, į vilnių.

kelias ramus, neperkrautas, o aplinkui – gražus rūkas.

baigėsi savaitė, laikas skaičiuoti viščiukus – rezultatas 3:1:1, kas reiškia dviratis surinko 3 taškus, bėgimas ir alus tik po vieną. alaus buvo visiškai nerimtas – pusantro butelio švyturio raw alaus, nes pabaigti 2-ą butelį nebuvo nei jėgų, nei noro (aš pats dėl to buvau labai nustebęs).

spėju, kad ateinanti savaitė bus mokslams skirta, o ir lietų vietomis iki trečiadienio imtinai praneša, todėl sportui laiko nelabai bus, nors tai labai gerai padeda atsipalaiduoti nuo aplinkinių neigiamų faktorių.

šios savaitės atradimai ir apibendrinimai:

  • dviratininko aksioma;
  • egzistuoja ir nedagertas alaus butelis;
  • nereikia pervertinti savo fizinių galimybių;
  • dėdė leninas sakė tiesą – reikia 3 kartus per savaitę treniruotis, kad pasiektum gerų fizinių rezultatų;
  • apsirengimas gražiais sportiniais rūbais jėgų nepriduoda;
  • dviratį kartais reikia tepti, kaip ir pasitikrinti padangose esančio oro kiekį;
  • nuospaudos yra gydomos jas praduriant, kad skystis išbėgtų;
  • be alaus yra žmogus;
  • kojų atgaiva apliejant jas šaltu vandeniu (tuo pačiu ir nusiprausiant);
  • lanko sukimas kaip sporto priemonė.