kai mes pradedame gyventi ir akys jam merkiasi. ryte atsikeliame tušti ir greitai išalkstame, o vakare ryjame mezym’ą ir skaitome knygą vien todėl, kad persiriję nesikamuotume lovoje ir nesapnuotume košmarų. rytais mes būname arba blaivūs, arba pagiringi, kai tuo tarpu sutemus būname arba girti, arba dar nespėję prisisiurbti. rytais mes geriame vėstančią arbatą, o vakare ją iškeičiame į dar vieną maisto porcijos pakartojimą. atsikėlus mes valomės dantis, o einant miegoti mus nugali maisto skonis burnoje. ryte mes nekenčiame žadintuvo, kurį prieš miegą sau nusistatėme ir dar ne vienam skambučiui. rytais mes sėdime ant puodo kad svarstyklės pameluotų, kai tuo tarpu vakare mes nei šikame, nei sveriamės. rytais mes nešame šiukšles, kurioms vakare išnešti būna vis netinkamas oras ir pilni konteineriai. rytais mes stebime save veidrodyje kokie baisūs po vakar vakaro esame, nes vakare veidrodis nebūna matomas. rytais būna patinę paakiai, o vakare per trumpas parduotuvių alkoholio skyriaus darbo laikas. ryte mes pasitinkame miegantį šaldytuvą, kurio vakare durys neužsidaro. rytais mes negalime akių atplėšti, nors vakare einame miegoti atmerktomis akimis. vakare mūsų miegą drumsčia įjungta skalbimo mašina, o rytais mus žadina užviręs virdulys.

mokytoją, kad ir koks jis mokytas būtų, galima apgauti, pagauti jo silpnumo akimirką ir tuo pasinaudoti. neklystančių nebūna, kaip ir vienodos nuotaikos oro. natūralumą maskuojantys žmonės slepiasi nuo savęs ir panašu, kad bijo savojo „aš“, bet aš jiems menkas mokytojas. žvelgdamas į tokius veidus aš matau tamsą, kurioje nematau savęs. ugnies dievas prometėjas jau kartą mirė ir tai buvo gera pamoka.

jūra, į kurią įkėlęs koją, skęsti neapčiuopiamoje galybėje pojūčių, kai aplinkui tiek nepažintos tikrovės, kuri skatina žingeidumą. ir nesvarbu pavojai, kurie tuo metu plaukia pro šoną ir nėra baisūs, kaip vaikystėje išaugti baubai. kai laikas tirpsta ir aplinkui tvyro jautrumas. tokie žmonės sėdi iki nuospaudų mindžiodami sau koją. jie spinduliuoja nekantrumą, kurį nesėkmingai bando slėpti. šilti žmonės.

prisimenu to vėsaus vakaro atmosferą, kai durys nukabintos skambučiais ir belstukais, viduje dega šviesa, bet namuose nieko nėra. užrakinta iš vidaus. ryškiai matomas taikinys sėkmingai išsisukinėja ir slepia savo veidą. perdėtas mandagumas, nenatūrali šypsena ir kančia veide išduoda jų gyvenimo būdą. tai išpuikimas, kai nespėji pasakyti „viso gero“.

media pilna reklamos – pasirodė švyturio alaus daryklos naujas alus – „keltų“. kaip ten bežiūrėčiau, pirmadienis pagal grafiką yra skirtas alkoholiui, tai nusprendžiau užsiimti degustacija. mano akys, liežuvis ir kitos esybės štai ką užfiksavo:

  • papildomas lipdukas ant etiketės „specialios technologijos alus“ man yra aliuzija į mokestinę lengvatą ir pirkėjų viliojimą. tik namie tai pastebėjau. gal aš čia ir klystu, bet nesinori nei eksperimentinių sasyskų, nei specialios technologijos alaus. kažkodėl.
  • skonis. kol geriu, burnoje jaučiu karstelėjusio skonio skystį, o kai turinys atsiduria pilve, burnoje skonis akimirksniu dingsta, lyg bučiau gėręs negazuota mineralinį vandenį. tokį jausmą dar labiau sustiprina alaus skystumas – skystas kaip sysalas.
  • etiketė dar pasipuošusi „english pale ale“ užrašu, kurį matant mintyse tik viena mintis, o ant liežuvio žodžiai „english breakfast“, o tokio alaus ryte mažiausiai norėčiau.
  • kaina 2,99 lt + depozitas, vadinasi primetus dar vieno depozito kainą galima nusipirkti akcijinio murphy’s stout, o čia jau kaip kriaušes su obuoliais lyginti.
  • vienas vnt. prie maisto dar susivartojo, antrą iš nevilties, o likusiems šiandien aš per daug nusivylęs.

išvada – reikėjo kolos pirkti prie brendžio.

po nidos klimato praėjo savaitė ir viena diena, kai visą tą laiką užsiimu tuo, apie ką net galvoti nenorėčiau. kaip lavinti kantrybę aš jau žinau, o kaip aštrinti abejingumą dar esu paieškose, nes vienas mūšyje ne karys. aš gyvenu sveikatai kenksmingoje terpėje, kuri pilna pagundų ir kurioje kefyro deficitas. jaučiuosi lyg landšafto dizaineris, bandantis suderinti šaldančius įvairiaspalvius skysčius su kieta konsistencija mažame pavidale man dar nematytos formos. arsenalas dar neišsemtas ir turi potencialo improvizacijai. mano palėpėje tvenkiasi cholesterolio pilni debesys, kurių negaliu išvėdinti, nes negaliu individualiai su savimi pabūti ir sudėlioti veiksmų plano. sunku būti neįgaliam, kai negalia varžo minčių laisvę.

sėdžiu skaudančia koja ir skaitau knygą apie bėgimą. štai taip.

bliac, visa savaitė kai skauda koją ir negaliu nieko doro veikti, o tai manyje skatina nedorybes. nors savaitgalis buvo beveik giedras ir beveik vykęs. tenka dirbti – darbe, namie, nenamie ir po darbo kertant picą. turniko nekankinau, bet į kačelką šlubinau ausis nuleidęs, nes svorio centras sutrikęs – viena koja kaip koja, o kita kaladė. neapsikenčiau, derinu su perskindol ir dolobene – savo elgesiu jaučiuosi sugrįžęs į vaikystę. pažastims jau reikia higienos, nes kitaip negaliu būti euforijoje. pirtyje atlikau šilta-šalta vonelių. gerai.