miestas

per šv. velykas buvau namie, šiauliuose,pas namiškius. daug valgiau, šiek tiek vyno gėriau, kalbėjomės ir pykomės, juokėmės ir verkėme, visi prisiminėme savo jaunas dieneles, kurios, jau, deja, nebegrįš pas mus, nebent mes grįšime su šiais prisiminimais pas savo vaikus ir vėliau tapsime jų prisiminimais. grįžtant prie valgio, kaip įprasta dominavo balandėliai – jie tinka visomis šventėmis – ir kiaušinių dienai paminėti, ir naujiesiems metams. o kokia kelionė namo, jeigu neprikrauna pilnas terbas maisto, kurios ruošimas prasideda dar net neatvykus į namus, ko pasekoje namo teko partempti didžiausią maišą maisto produktų + bulvių maišą automobilio bagažinėje, lyg vilniuje bulvių deficitas būtų. žinoma, kad išvengti ginčų ir pasirodyti geriems, tenka su viskuo sutikti ir viską paimti, nes galų gale mes visi esame maisto naikinimo mašinos. kraudamas maistą į šaldytuvą radau virtą kumpį – visai neblogai atrodo, gerai tinka sumuštiniams gaminti, tik kad jis pagamintas lenkijoje. kilmės šalis nieko blogo nesako, bet iš karto prisiminiau lenkiškas dešras iš kraujo plazmos – susižavėjimas šia maisto dovana pradeda blėsti.

šiandien vakare, nustojus lietui ir pasnaudus valandėlę, pėsti susiruošiau iki darbo – einu, dairausi ir pastebiu, kad konstitucijos pr. vilniuje stulpai lenkiški – pirma į galvą šovusi mintis: negi patys stulpų negalime pasigaminti? bet ne čia pagrindinė mintis šio įvykio – negana to, kad wilno nasze, tai dar visi kampai bus nužymėti lenkiškais lipdukais, o po to ir gatvių pavadinimai, ir miestų, o ką besakyti, kad iki prezidentės d.grybauskaitės božena šalį valdė. gaila, bet nieko lietuviškai tautiško aš tame nematau.

šiandien iškėliau kojas iš namų pasivaikščioti, šiltu oru pakvėpuoti ir realiai po balas dar pabraidyti nuostabiais sostinės šaligatviais besimėgaujant nuo jų nuleistu sniego, kuriam nutirpus šaligatviai patapo balomis ir gyvūnų ekskrementų laidojimo vieta. negana to, kad nėra kur kojos pastatyti, kad batų neprisemtum, bet sausesnės (ne tik) vietos dar ir apšiktos keliais sluoksniais, ko pasekoje balos gražiai tamsios rudos spalvos. bandau save pateisinti, gal tai smėlis, kuris buvo barstomas ant slidaus ledo miestiečių kaulams apsaugoti, bet ne – kvapas viską išduoda.

prisiminiau anksčiau matytą socialinę reklamą, kuri man labai patiko:

iš tiesų, tik keletą kartų esu matęs žmones su maišeliais. galima būtų pabandyti paspėlioti, kodėl toks reiškinys mūsuose dar neprigijęs:

  • ką žmonės pagalvos;
  • kaip aš čia dabar su maišeliu, kažkaip neįprasta, keista;
  • neturiu maišelių, o juos reikia dar pirkti (mokėti pinigus) ir žinoti kur juos įsigyti, o be to dar jų ir daug reikia;
  • dar rankas išsišūdinsiu;
  • smirda, tai kaip aš nešiu;
  • o jeigu tryda?
  • kiti nenaudoja, tai kodėl aš turėčiau;
  • mano šuo nešika;
  • nepastebėjau, kada jis tai padarė;
  • augintinį vedžioju kai būna tamsu, todėl neina surasti;
  • kalbėjau telefonu, todėl nebuvo kaip.

matomai, priežasčių visada atsiras, jeigu nebus tam noro ir motyvacijos stengtis visuomenės gerovei, o ne vadovautis kvailių bandos jausmu.

šiandien vilniuje, judriame konstitucijos pr. prieš savivaldybės pastatą užmatytas tokis užrašas ant sienos: