šeštadienis. nukaliosinau lengvai į darbą, nors ryte kelias buvo čiuožykla, bet dieną prognozavo teisingai pavasarišką. pagal programą nusimatė ilgas bėgimas ramiu tempu, todėl tam jau buvau nusiteikęs – laiku pavalgęs ir pakankamai išgėręs. tradiciškai 2 valandos kaliosinimo su 500ml gertuve, tik šį kartą ne termo, o standartine. penktadienis buvo be bėgimo, vadinasi pailsėjęs ir tai jautėsi. sapieginėje dūmojau apie 6:20-6:50 pace’ą, bet koja ėjo, o aš nenorėjau paleisti ritmo. savo mėgstamą ratuką nesmaugdamas apsuku per 58min, tai primečiau, kad 2 ratai bus pats tas. hmmmm. gavosi 3 ratai su 6:02 pace ir 2 valandos su trupučiu. man tai yra kietai. vat. prabėgus pusantros valandos jau pradėjo akis semti, tai mintį, kad geliuką pasitaupysi tinkamesniam atvejui, teko pamiršti. atleido. prabėgau. nusiprausiau ir vis tiek pradėjo semti. po truputį, neskubant, vienodu tempu. po valandos myniau namo, nes nemiegoti juk darbe. grįžau, lengva nebuvo. sėmė toliau. viskas truko 3 valandas, po to atslūgo. kritau miegoti anksti – nulūžau kaip lapas.

sekmadienis. 9 valandos miego yra daugiau nei pakankamai. dar šeštadienį užteko proto suvokti, kad sekmadienį minti 5 valandas būtų savižudybė. todėl planavau bent 3 – juokingai mažai, bet silpniems taip jau lemta. išmyniau su kolegomis traktorių pravėdinti. planas ramiai pasukti nepavyko, nes buvo neramiai sukančių, teko derintis. mtb dumblas traukė ratus prie žemės. ten, kur turėjo būti tolimiausias apsisukimo taškas, buvome kiek per anksti, nes juk koja visiems ėjo. nuo nemenčinės lengvi pokalbiai asfaltu ir keletas žudančių ilgesnių kalniukų. veidai liūdnėja, organizmo baterijos sėda lyg šalčio gavusios. vietoj žadėtų +10 šilumos, gavosi vidutiniai +4. iki 3-jų valandų prasibezdėjimo dar trūksta, imame miškų, dumblo, bekelės ir kalnų. semti dar nesemia, bet horizonte jau matosi. laikrodis išmuša reikiamą valandų skaičių ir sraigės orientuojasi namų kryptimi. paršliaužiau, nusiprausiau ir apsėmė. pietų metas, kritau į lovą. atsikėlus akių pavartymas, pora alaus ir kranto bangos atplaukė manęs pasiimti.

pirmadienis. laukia sapieginės slidininkų kalnas. noriu jį perkelti antradieniui, nes pirmadienis dar gali plaukti nuo apsemto savaitgalio.

artėjant šiltajam metų sezonui ir orui bandant pereiti į pliusinę temperatūrą, kitapus langų pradeda rodytis masinių sporto šakų apraiškos. didelio skirtumo nėra, ar bėgama, ar minama, ne vienas savęs ir kitų klausia kaip pagerinti savo formą ir rezultatą, galvoje dažnai galvodami apie papildus, tabletes, vitaminus ir pan. chemijos pramonė tvirtai abejomis kojomis stovi šiame segmente, o aš pabandysiu pasidalinti savo patirtimi, o kaip elgtis skaitytojui – kiekvieno asmenis reikalas ir atsakomybė. pradedu.

  1. pack’ai, arba vitaminų bombos. į ištvermės sportą atėjo iš kultūrizmo, kur jau senau buvo naudojami. anksčiau banga buvo vartoti universal animal pak, dabar ant bangos yra scitec nutrition multi pro plus. dažniausiai vartojami prieš sezono pradžią, apie 3 mėn., kad „pasikrauti“ tai, ko reikės sezono metu. dėl didelio vitamino b kiekio, pavartojus šlapimas būna sodrios geltonos spalvos, bet tai normalu. svarbu nevartoti ant tuščio skrandžio ir neprisižaisti su kepenimis, inkstais ir skrandžiu. aš vartoju prišokamai ir dabar gan retai, į savaitę vieną ar kelias dozes ir tik gerai pavalgius.
  2. pavasarį einamas dalykas yra yra inozinas, dar žinomas riboksino vardu. gana senas preparatas, o naujesni jo pakaitalai jau yra laikomi dopingu ir sporte naudoti yra draudžiami. inozinas pradedamas vartoti nuo mažesnių dozių, vėliau padidinamas iki 1g per dieną. vartojamas ant tuščio skrandžio su pakankamu kiekiu skysčių. riboksinas lietuvoje yra brangus, todėl apsukresni jo daug daug kartų pigiau gauna/parsiveža iš rusijos ir baltarusijos. gandai skalndo, kad tose šalyse yra labai daug padirbtų vaistų, bet kadangi jie ir taip kainuoja tikrai tik kapeikas, tai mano nuomone jų neverta padirbinėti. na, bet čia jau on your own risk. paskirtis – geresnis deguonies įsisavinimas, vadinasi ir geresnis raumenų deguonimi aprūpinimas – sumažina arba panaikina uždusimą varžybų ar stiprių treniruočių metu. rekomenduojamas vartoti su pertraukomis.
  3. amino rūgštys bcaa – sakyčiau, kad labiausiai ir dažniausiai vartojamas preparatas, skirtas geram raumenų tonusai, augimui ir atsistatymui palaikyti. vartojamas tiek prieš varžybas, tiek po jų. forma būna pati įvairiausia – tabletės, kapsulės, milteliai, skystis. anksčiau vartojau tabletėmis, kurios arkliško didumo, dabar perėjau prie skysto pavidalo ir miltelių.
  4. povaržybiniam atsistatymui naudojami recovery gėrimai arba baltyminiai kokteiliai – prieš tokiems atsirandant, treneriai anksčiau rekomenduodavo valgyti varškę. neminėsiu kas ten ką ir kaip atstato, apie tai pilna informacijos internete.
  5. l-karnitiną vartoja riebalų deginimui ir svorio metimui, o kuo mažiau svorio tempsime su savimi, tuo geresnis bus mūsų rezultatas. l-karnitinas vartojamas prieš varžybas, mane veikdavo keistai, keliolika minučių jausdavausi lyg lengvai apdujęs, todėl jis man nepatiko. bet po ilgesnio vartojimo tas jausmas išnyko, bet vis tiek man jis nepatiko.
  6. įvairūs magnio preparatai raumenų sutraukimo prevencijai. tabletėmis vartotis nepatartina dėl prasto įsisavinimo, rekomenduojama vartoti miltelių pavidalų. ypač labai paplitęs nutrend anticramp, kuris vartojamas prieš ir po varžybų. neretas vartoja ir skystus magnio preparatus.
  7. vienas iš naujesnių ir labiau populiarėjančių papildų yra citrulline malatas. atidžiau paieškojus galima rasti mokslinių tyrimų apie jį. kaip deklaruoja gamintojai, jis mažina nuovargį, gerina atsistatymą po fizinio krūvio, didina ištvermę, gerina miego kokybę. aš vartoju prieš miegą iki 24val., nors dabar jau daugelis gamintojų rašo, kad reikia vartoti prieš fizinį krūvį.
  8. vaistinis preparatas panangin – kalio aspartanas ir magnio aspartanas. apie magnį jau minėjau, o kalis reikalingas širdžiai. panangino yra ilgas vartojimo laikas, t.y. rekomenduojama vartoti bent keletą mėnesių efektui pajusti. man su tabletėmis buvo įkyru žaisti, leisdavausi skystą į veną – tik skystas man sugebėdavo „uždegti“ kraujagysles, susileisdavus jausdavau kaip jos visos dega. nežinau, ar tai gerai, bet bent jau kažkoks efektas tuo metu buvo. bet į veną leidžiami preparatai yra labai nepatogūs vartojimui, nes pats to neatliksi.
  9. b grupės vitaminai – nuo jų šlapimas būna kitokios nei įprasta spalvos. naudojamas ne kiek fiziniam pajėgumui didinti, kiek imuniteto ir nervinės sistemų stiprinimui. su tabletėmis čia nežaidžiu, leidžiuosi į sėdmenis milgamma. procedūra trumpa, bet skausminga. ypač efektyvi jaučiant nuovargį, pervargimą arba besikabinant peršalimo ligoms.
  10. vitaminas c eina poroje kartu su vitaminu b ir abu vartoju kai jaučiuosi ant ligos slenksčio ar pervargęs, nusivaręs nuo kojų. tabletėmis netikiu, o ir skrandžiui jos nedraugiškos, tai darau seansus į veną (leidžiama kartu su gliukoze arba fiziologiniu tirpalu). naudoju nedažnai, o tik tada, kai jaučiu kad reikia.
  11. po labai sunkių varžybų (pvz.: mtb 24val.) leidžiu sau atsistatyti į veną leisdamasis gliukozės infuzinį tirpalą, kuris tonizuoja ir pastebimai jaučiuosi geriau. 5 dienų seanso man pilnai užtenka, tuo pačiu venos dūriu susileidžiu ir vitaminą c.
  12. kartais pamiksuoju ir vietoj gliukozės leidžiuosi ringer infuzinį tirpalą elektrolitų ir skysčių pusiausvyrai organizme atstatyti. tirpalas sudarytas iš kalio ir kalcio druskų.

kad ir kokią chemiją mes nuspręstume vartoti, viską reikia daryti atsakingai ir pasvertai, neeksperimentuoti didesnėmis dozėmis. o geriausias mūsų dopingas yra geras, pakankamas ir pastovus miegas, teisinga mityba, mums subalansuotas treniruočių grafikas ir disciplina.

gamta mėgsta simetriją, nors kažkodėl keistai jaučiuosi su viena širdimi. vizualiai atrodome so so, bet pažvelgus iš arčiau pas kažką ranka ilgesnė, pas kitą vienas petys žemesnis, o dar pas kitą viena koja kažkur į šoną žiūri. paviršutinė simetrija diletantams apmauti. o kojų drabužiai yra „einami“ kaip niekada, o senas įprotis pirkti vienodas kojines veltui nenuėjo. batai, tie vieninteliai kojinių gadintojai, ir klišos (švelniau kalbant – kiek nevienodos) kojos veikia išvien. taigi va, kojinė ten, kojinė šen ir jau yra viena atliekama kojinė, tinkama dar devynioms poroms į draugiją. myliu praktiškumą, mėgaujuosi pinigų tratinimu (vyriškiems reikalams). kolega kaip tik pasigyrė nauja aukso spalvos dviračio rato kasete – vyriški džiaugsmai, vyriški žaislai. taigi va, atsarginė kojinė – kaip prezervatyvų pakelis automobilio daiktadėžėje. praktiškas juodų daiktų masinis skalbimas ir rūšiavimas, nors dabar madingos įvairios spalvos, iš kurių gaunasi ir gražių kojinių kombinacijų. sako, buvo madinga prieš metus, bet pas mumis sueis kaip už madinga dabar.

pirštinių sezonas prasideda antroje žiemos pusėje, kai šaltis paima viršų prieš tingėjimą kažkur kapstytis ir jų ieškoti. kur jos ir kaip žiemoja yra stiprus klausimas, bet trauktis nėra kur. lyginis jų skaičius irgi iš pirmo karto ne visada susiklijuoja, nes randami daiktai per didelio skirtumo ir išsilavinimo. viena trumpa, kita kumštinė, dar randu ir ilgesnių, tik kitokio rašto, tankumo ir nunešiojimo. pirmadienį išmečiau vieną kiaurą mylimiausios vienintelės poros pirštinę, o antradienį mirties nuosprendžio sulaukė kitos poros viena iš dvynių. trečiadienis buvo sėkmingas – nauja interracial pora. vis tik laiko patikrinta.

sutaipinus antraštę galvoje kilo asociacija su rsa, kas yra ritmas, seksas ir alus. tai kaip rsa yra vien tik malonumų rinkinys, apie antraštę to pasakyti negalėčiau (pauzė keletui gurkšnių craft’inio alaus). tai štai, prisiminiau post chamonix sapieginės kalnus ir action’ą juose – su tinkama avalyne smagu ir žiemą palakstyti, nors laisvės tame užsiėmime ne per daugiausiai, bet apie tai vėliau. nelygu kaip ir nelygu kur, bėgimas, pirmoje vietoje, man yra darbas. netgi tada, kai mindavau veliką, mintys būdavo išblaškytos besikeičiančioje miškų lapijoje ir nieko doro tuo metu nenuveikdavau, tik greitai surydavau laiką. bėgimas, tas bjaurybė, mane sugeba atriboti nuo išorinių veiksnių, blaškančių dėmesį ir trukdančių susikaupti. bėgdamas aš kaip niekad nuveikiu daug darbų, išsprendžiu daug mįslių, apgalvoju tai, kam šiaip neturiu laiko net antraštei pagalvoti. tik beje – o kur čia malonumas? į smegenų mankštą spjauti nevalia, o darbai patys irgi nepasidaro, kad ir kiek vadovų šalia trepsėtų, šlipsais mojuotų ir naktines eiles rašytų.

не для средних умов

tai gi va, ta paralelė tarp fizinio aktyvumo, darbingumo ir širdies ligų prevencijos nesant darbe. bėgi bėgi, dubasini pulsą dugnais keturiomis ropodamas į slidininkų kalną ir ieškai tame malonumo. nėra čia to malonumo ir būti jo negali, kai bėgi kiaurai išmanus – tai vertikalaus aukščio nedarinkai, tai pace’as ko tais didokas, norėtųsi pulso kreivę paslėpti, nes su tokiais skaičiais bėga tik nevykėliai ir bobutės į lidl’ą. kilometrai, nesirenka, kadensas chujovas ir bla blaaaaaaąąąąąą. visa tai sąlygoja minimumą strava like’ų ir respect’o nebuvimą. priminiau tikrą istoriją, kai vaikai nesugeba automobilio lango praverti, nes ten irklai, o ne mygtukas. tik būdamas laisvu gali jausti malonumą – bėgdamas, plaukdamas, eidamas, nes su nieku po to nereikia pimpalais matuotis kas daugiau, kieno ilgesnis ir greitesnis (grafikas, žinoma). ir sportuojame mes ne dėl savęs, o dėl kitų ir dėl gražių skaičių. nors šiandien koją vėl skaudėjo, šiandien bėgau užšąlusiu ežeru ir jaučiausi beveik laisvas ir beveik prikrovęs kelnes, ir su padidintu adrenalino kiekiu kraujyje. tikri vyrai juk turi kentėti! viduryje ežero jaučiausi toks laisvas, lengvas ir tuščias, kaip dar niekas nebuvo taip galvos prapūtęs.

žvejys ant ledo

toks turėtų būti tikras bėgimas – teikiantis malonumą. beje, vienas prijaučiantis bėgikas (teatleidžia jis man už tokį epitetą), kaip tik ir sako, kad užsiėmimas turi teikti malonumą, kuris vieniems yra varžybos, o kitiems geras laikas, kuris vertas geros kompanijos – tiek žmonių, tiek vėjo. o su skaudama koja šiandien bėgti nenorėjau, o latrai sako – kuo susirgai tuo ir gydykis, vis tik išlindau į ežerą apsidairyti ir tikrai buvo smagu, nesigailiu, nes bėgant nieko neskaudėjo. po dušo prie bulvinių blynų stiklinė alaus yra ta vinis, kai supranti, kaip nesuderinami dalykai puikiai dera.

diena 1

kaip gi be ryto ir puodelio arbatos žiūrint pro langą. vakarykštis įdirbis beieškant artimesnių kalnų nenuėjo veltui, tad rytinis arbatos siurbčiojimas buvo tik galutinis taškų ant „i“ sudėjimas. gpsies tam reikalui labai pasitarnavo, o google žemėlapiai patvirtino, kad track’e yra kažkokie jiems žinomi takeliai. už lango rūkas ir siaučia pūga, bet mano arbatai tai nė motais. pusryčiai, valanda virškinimo, iškrova tualete ir aš jau ready.

šį kartą aš jau buvau pailsėjęs, išsimiegojęs, galų gale pavalgęs ir galėjau leistis į 1000m bėgimą. kalnas šalia rastas, bėgimo kelias identifikuotas, danga pravaikščiota, nors visą naktį snigo. takelis bėgamas ir platus, tad bėgti vienas malonumas, juo labiau kai laikas nespaudžia ir niekas į nugarą nekvėpuoja. temperatūra -7 laipsniai šalčio, tad apsirengiau kiek šilčiau nei pirmą dieną. vingiuoju kalno šlaitu, apaugusiu medžiais ir saugančiu nuo vėjo – žadėjo būti nuostabi diena. po pusvalandžio bėgimo mano plati bėgimo autostrada pasibaigė, nes turėjau nusukti į siaurą takelį, kuris nebebuvo nuvaikščiotas. takelyje sniego daug nebuvo, tad toliau judėjau į priekį. prasidėjo siauri serpantinai su stačiais pakilimais, todėl mano bėgimas po truputį panašėjo į power hiking’ą, o sniego darėsi vis daugiau ir daugiau. nors ir lėtai, bet kylant į viršų medžių vis retėjo ir aš vis daugiau laiko būdavau atvirose vietose, kur kiaurai košė vėjas. serpantinai patapo klampojimu per sniegą, bet žemėlapis laikrodyje rodė, kad platus kelias jau jau čia pat. vis daugiau teko eiti rankomis atsirėmus į šlaitus, kai rankos šalo, o kojos murkdėsi sniege. gurkšnis karšto gėrimo iš termo gertuvės buvo išsigelbėjimas! pavojingos atodangos, šlaitai, nuvirtę medžiai kuriuos kažkaip reikia apibristi, slidi danga ir visiškai vizualaus takelio nebuvimas mane neramino, bet norėjau atkentėti, nes autostrada buvo visai čia pat. sustojimas priešais atvirą šlaitą, kurio dugnas kažkur toli apačioje, o už gerų šimto metrų aš matau savo platų takelį… stovėdamas iki pilvo sniege. situacija nedžiuginanti, bet šlaitas be stabdymo elementų gali blogai baigtis. nnnnnnne, kad ir kaip gaila, kad ir kaip jaučiausi sušalęs, teko suktis atgal, o ir sukilimo ne kažin kas – 600m. fenix’o mygtukai ir tie buvo prišalę ir paspaudus negrįždavo atgal. bėgu žemyn, dirbu rankomis, kad sušilčiau ir stebiu ką tik ropotus serpantinus, kad netyčia neišėmęs posūkio nenudardėčiau žemyn. gilios ėjimo pėdos, iki kelių, nors einant į priekį taip neatrodė, o vietomis net užpustytos. nieko sau avantiūra. o bėgant į apačią jau jautėsi vakarykščios dienos prasibėgimas – šlaunis šiandien jau skaudėjo, tiek iš priekio, tiek ir iš nugaros. bet kai dubakas, tai visiškai nesvarbus faktorius, nes norisi kuo greičiau sušilti. praėjo pusantros valandos, kai aš jau vėl trypiau kalninę autostradą. šį kartą atgal nebėgau, o ja patraukiau toliau. kelias ėjo šlaitu, nei kilo, nei leidosi, o man taip norėjosi tų 1000m į viršų. vėl radau siaurą takelį, ir vėl nebėgiotą ir beveik be sniego, bet kuom jis baigsis aš jau nujaučiau. vaizdai čia buvo gražūs, bet medinės rankos fotografui iš karto pasakė no way. teko jame pasiblaškyti kelis kartus aukštyn-žemyn dėl tų gražių skaičių ir tiesiu taikymu namo į dušą. kažkiek nesąžininga, sutinku, bet tame šaltyje šiandien aš per daug suvargau.

2,5val. su ėjimo ir bridimo elementais, 1000m sukilimo, 223 strava extreme suffer score ir pusdienis raudonomis rankomis bei veidu.