elgesys

per radiją vėl buvo laida apie akcizus kurui, bet pro automobilio langą pažvelgus man belieka tik sutikti. nesvarbu, kiek pakils maisto kainos, panašu, kad pinigų trūkumo kurui kompensavimui šeimų ir individų biudžetuose yra paliktas dar ženklus rezervas. visiškai kaip tame anekdote: maistui pinigų neliko, nes pirko degtinę.

ryte išvažiuoti iš kiemo tampa sudėtinga, nes reikia laukti, kol kitas vairuotojas paliks tarpą mano automobilio įliejimui į ilgą, dviejų eismo juostų, transporto spūstį. nepatinka man visa tai – tas laukimas kamščiuose žudo, o aplinkiniai tik ir taikosi kaip išvesti mane iš kantrybės. visi jie svarbūs ir visi kažkur skuba ir lipimas per galvas tampa norma, kaip jau daugumai tapo įprasta kelių eismo taisyklių pažeidinėjimai. bandau suvesti galus ir panašu, kad kuro kainų kilimas didina transporto eismą keliuose, o proporcingai  ir nekultūringų vairuotojų skaičių. štai apie ką aš kalbu:

  • senai visiems žinoma autobusų ir taksi juosta, tik su vairuotojo sąžinės pateisinimu visą laiką važiuojant su įjungtu dešiniu posūkiu, nes jis gi suka! sūka.
  • ši situacija man primena halfwheeler išsireiškimą iš dviratininkų žodyno, kai pro veidrodėlį matai kone pusę iš galo stovinčio automobilio, mol, pasitrauk, aš noriu važiuoti. nemėgstu psichologinio spaudimo.
  • gan panaši situacija, kai iš galo važiuojantis taip sėdi ant uodegos, kad taip ir norisi išlipti ir pasižiūrėti, ar jis dar į mane neatsirėmė. automobilinis kablys turėtų būti tinkama priemonė nuo tokio jausmo atprasti.
  • važiavimas prisiplojus prie skiriamosios juostų linijos – nesaugus jausmas, kai šalimais važiuojantis važiuoja beveik per 2 eismo juostas. tikslas jo akivaizdus – naglai užlįsti į kitą juostą. kultūringi rodo posūkius ir turi kantrybės šiam manevrui, tuo jie skiriasi nuo chamų.
  • ši situacija ne prie transporto grūsčių, bet prie chamų: važiuoti keliu ir taip, kaip važiavo, tiesiog sustoti. nei avarinio ženklo, nei posūkio – nieko. vairuotojas nusprendė keleivį išleisti. be žodžių.

laukiu kol apmokestins transporto priemones. mes tampame graikais.

antrą dieną iš eilės, su vienos dienos pertrauka, man skauda galva. kaip ir viską gyvenime, taip ir šią pasekmę, būtų galima nurašyti klimato kaitai arba kitoms mažai įtikėtinoms teorijoms. laiko galvai prie orlaidės pravėdinti nebuvo, bet jo radosi orlaidei pravėdinti labiau tyrame ore tarp šiųmečių lapų. kai vieni keliavo, kiti lyg gaidžiai kapstė pridergtas lysves ir rodėsi lyg patys nesmirdėtų, nors šūdas lyg ir ne savas. man, kaip ne ekspertui, taip švietėsi.

man rodos, kad viską galima pritraukti prie tikslų siekimo arba tų tikslų nebuvimo, o tai jau galima laikyti tikslu. kiek mes bedažytume žalią žolę, ji vis tiek teptukais neataugs. darbe panašėja, kad tikslas yra nepasiekti tikslo, bet kaip smagu yra žmonėms pakalbėti ir pajusti savyje poeto plunksną. gaila, kad lubos nėra tokios aukštos, galva jiems greitai atsiremia į jas. tai yra taip smagu, kaip nostalgija smėlio dėžei. tikslas dėl skaičių ir priedėlių – geriau, greičiau, daugiau taip pat nėra tiesioji. ta betoninė konkurencija iki kauliukų paralyžiuoja galūnes, o vertės nesukuria.

darbe turiu daug stalčių, didžiausiame apatiniame laikau darbo tikslus ir ten, lyg į pašto dėžutę, metu tuos tikslus. realiausia vieta jiems pildytis. raktelį pamečiau. kitus tikslus paverčiau judriais, kad būtų patogu juos stumdyti, kita dalį – laikau arti savęs prisirišęs prie pavadėlio, kurį vis reikia patrumpinti, nes per daug atsilaisvina.

mintyse noriu užsikelti koją ant kojos, bet to nedarau. link vakaro man kilo noras išlenkti stiklą viskio, tik kad aš jo nemėgstu. lengvas pietų meto patrepsėjimas išvirto į vieną valandą uodų maitinimo ir 2 šildymosi dulkėse. neįvardintos mintys mygė mane prie sienos, o aš tik palaidai mirkčiojau. sausos gėlės man pritaria savo baseine plukdydamos vabalus. matai kelio ženklą, bet nesuvoki jo reikšmės. gražus simbolis tam skirtoje vietoje. viduje sugebu būti ramiu flegmatiku, o verbaline kalba mane paveda. tikrai pasidėjai ana vat ten, bet radau bala žino kur, bet ne ten.

nemalonus jausmas yra skausmas, daugeliui sukeliantis diskomfortą, o likusiesiems tai diagnozė. skaudančia galva yra sunku susitelkti ties mintimis, o darbo diena tampa nepakeliama našta. tiesiog sakyti, kad skausmas yra juodoji mūsų savijautos dėmė būtų neatsargu, kaip ir ledkalnio viršūnė virš vandens yra tik nedidelė dalis visos ledo uolos. skausmas, kaip ir visas mūsų gyvenimas, yra įvairus ir yra pilnas įvairių simuliacijų. fizinis, psichologinis, širdies ar netekties skausmai visiems mums trumpina gyvenimą ir stimuliuoja žilų plaukų augimą.

sunku man su naujos sportinės avalynės įsisavinimu, nes nėra tokių batų, kurie man netrintų kulnų, o geriausiu atveju – tik kulnų. nepadeda nei pleistrai, nei kojinės. kulnus man nutrina iki kraujo. pradedant bėgti aš visad jaučiu, kaip batų aulai iki kaulo tarkuoja mano kojas ir kaip koncentruojasi toje vietoje skausmas. iš tiesų keista, nes kiekvieną kartą tas skausmas būna spontaniškas ir kiek įsibėgėjus aš jo net nejaučiu, kaip ir mintys grįžta į kasdienį minčių verpetą. 3, 5 ar 10 nubėgtų kilometrų niekuo nesiskiria, nes skausmo kulnuose nebūna, jis laukia mano sustojimo. tereikia tik man sustoti ir pradėti eiti man įprastu žingsniu, kai mane pradeda varžyti lėtai besitrinančių batų aulų į mano kulnus skausmas, kuris  lėtai, įkyriai ir žudančiai veikia mano nervines ląsteles ir verčia sukąsti dantis. čia lygiai taip pat yra nesvarbu distancija, tik visose atkarpose yra įkyriai skausminga.

aš gerai prisimenu tą vaikystės atsitikimą. nors nežinau, kur aš trankiausi, bet kai vėliau aš pamačiau nubrozdintą kraujuotą savo alkūne, aš paleidau dūdas. dabar negaliu pasakyti, kas paskatino natūralų tokį mano elgesį, nors galiu spėlioti, kad tai galėjo būti baimė, išgąstis ar baimė. gal netgi keli iš jų. vaizdiniai yra geras katalizatorius tiek fiziniam, tiek ir psichologiniam skausmui sukelti. geras šaržas yra mums krūptelint dar neįdūrus skiepo adatos, todėl labai į lankas nenueisiu sakydamas, kad skausmas yra visų mūsų pojūčių – lietimo, regėjimo, klausos, uoslės ir kt., priežastis. peršasi mintis, kad žmogus be daugumos šių dalykų skausmo nejaustų.

placebas yra vaistas nuo visų ligų, net ir nuo tų, kurių mes dar nežinome. tai yra rimtas pagrindas manyti, kad skausmas yra tik mūsų vaizduotės padarinys, atitinkamai veikiantis smegenis, kurie įjungia skausmo impulsus. nors be širdies žmogus gyventi negali, teoriškai mes esame bebaimiai kūriniai. lengva asimiliacija dirbtinio intelekto ir robotizacijos link.

širdį taip pat gali skaudėti, bet tai metafora.

aš susimušiau koją, atsirado mėlynė. kai ją liečiu – skauda, kai neliečiu – aš sveikas. kai aš pavargęs – man maudžia kojas, kurias patepus vaistiniu tepalu – skausmas atlėgsta. smegenų kompiuteris gauna pranešimus ir juos suagreguoja, o skausmą malšinantis tepalas daviklius laikinai apgauna. tai viena, bet ne vienintelė priemonė.

negali skaudėti amputuotos kojos, nes nėra kam skaudėti.

dažniausiai mums skauda galvą, o darbas prie to ženkliai prisideda. tinkamų gydymo priemonių pasirinkimas įvairiai greitai arba lėtai sprendžia šią problemą: tabletė, malšinanti galvos skausmą, keletas bambalių alaus ar smūgis į nosį su laikinu sąmonės praradimu. lygiai taip pat tai galima šalinti sportuojant, užsiimant joga, knygos skaitymu ar žolės pjovimu. visi būdai yra tinkami, jeigu jie yra tinkami pačiam individui.

link savaitgalio mane pradėjo kamuotis pasirinkimo abejonės. tokiais momentais tai jau būna, kad ieškau įvairių priežasčių kažko nedaryti. kauno dviračių maratonas būna tik vieną kartą į metus, o aš jame dalyvavau tik kaip žiūrovas. kažkiek apmaudu. šaltas ir lietingas oras su apatijos prieskoniais mane jau nuo savaitės vidurio buvo apnikusi. galbūt ir dėl, kad šioms varžyboms nebuvau tinkamai pasiruošęs ir gariūnų kalną visiškai pamiršau. įsiklausiau į patarimą:

jeigu apninka abejonės – nedaryk!

taip ir gavosi. sprendimas nebuvo lengvas, o dieną prieš ir kojos sąnarį įsiskaudo, nors širdis sakė važiuoti. keletas blaivių ir pusblaivių pamąstymų ir man sukėlė tokias mintis:

  • sveikata – pirmoje vietoje. jeigu skauda ar yra į tai užuominų, draskytis neverta. kai traumos ir skausmai išnykę, tada galima pereiti prie kitų apsisprendimo punktų.
  • tikslas – bėgu, vaikštau, minu dviratį ir aktyviai leidžiu laiką ne dėl to, kad siekčiau mažesnio skaičiuko bendroje rezultatų įskaitoje, o dėl to, kad man ta veikla patinka ir aš geriau jaučiuosi. savaime suprantama, sportiniai pasiekimai paglosto savimeilę, bet visa tai darau ne tam, kad kažkam kažką įrodyčiau, bet dėl savęs. kažin, ar verta dalyvauti varžybose, jaustis įsipareigojusiam, kai tiesiog galiu mėgautis aktyviu laisvalaikiu, o kai nėra noro ar motyvacijos, ramiai ištiesus kojas pailsėti, negalvojant, kad forma nukris ir kiek varžovų aplenks lenktynėse.
  • prioritetas – gera savijauta, puiki nuotaika, malonus laikas ar mintys apie stipresnius.
  • abejonės – šeštas jausmas mokslu nepaaiškinamas, todėl jo reikia laikytis, o ne ieškoti sliekų.

šiandien rytas buvo 9-ių laipsnių šilumos gaivumo, nors šalta nesijautė. 2 dienos be dviračio įpūtė gyvybės į mano kojas ir tai man leido šviežiai jaustis dviračiu važiuojant į darbą. tad ir nuotaika gera.