kelionė

kelias nuo šiaulių link bubių, nedaug belikus iki bubių sodų rodyklės, dešinėje pusėje įrengta poilsinė automobilių stovėjimo aikštelė su suoliukais ir šiukšlių konteineriais. lyg ir nieko nuostabaus, bet ši aikštelė kiek kitokia ir kas kartą pro ją man važiuojant, ji vis patraukdavo mano dėmesį, o šį kartą net ir užsukau su ja susipažinti. aikštelė padaryta ne tik kad gražiai, iš didelių akmenų, bet ir tvirtai, tad čia užsukus vandalams jie neturėtų ką niokoti – aplinkui metaliniai rėmai su ant jų užkeltais didžiuliais akmenimis, o aplinka – niūriai betoninė, kuriai antrina rudeninis rūkas. rimtas akmenukas užantyje, toks kulno tikrai nepritrins, ir pats didžiausias stūkso ant žemės – kiek kampuotas, apipjaustytas ir pakastruotas bet vis vien žavus. riedulių kompozicija ir pateikimas man patiko, jaučiausi lyg muziejuje ir ieškojau bent kokios lentelės, kuri išdėstytų šių akmenų kilmę, amžių, atsiradimo vienoje vietoje tikslą, bet taip nieko ir neradau. vienintelė lentelė, aukštai ant stulpo prikabinta, tik įspėjo, kad teritorija yra stebima vaizdo kameromis.

aną dieną kaip įprastai keliaudamas į kauną klausiau žinių radijo laidos su šios laidos savininku augustinu rakausku. ne viena šio žmogaus mintis, mano galva, yra į pievą, bet kartais jam pavyksta pasakyti ir tai, kas mane sudomina, o šioje laidoje mano dėmesį pritraukė „kaip sau“ fenomenas. dažnai ir aš pagalvoju, o kartais ir pasakau, kad darbe ar konkrečiame reikale, nesvarbu ar tai būtų fizinis ar protinis darbas, veikla, talka, mokymas ar dar kažkas, aš mąstau, kad save aš tai idėjai atiduodu 100%, kas mano suvokimu yra beveik tapatu pasakymui „kaip sau“. tokį pasakymą aš suprantu kaip nuoširdų atsidėjimą, darbo ar užduoties atlikimą laiku, kokybiškai ir tiksliai. iš tiesų iki tos laidos mano supratimas kaip tik toks ir buvo, o kad gali būti ir kitaip, aš tiesiog negalėjau net įsivaizduoti, o ir motyvo tam, iš tiesų, nebuvo. aš supratau, kad „kaip sau“ yra apribotas individo pasaulio suvokimu, gabumais naudotis aplink esančiais resursais. tai yra žmogaus patirtis ir supratimas kas yra gera ir kas yra bloga, gyvenimo matymas tik savo akimis ir iš aplinkos gautos informacijos apdorojimas savo vidinio suvokimu mechanizmais. šis reiškinys nėra tas pats, kas 2+2=4, nes tai nėra matematiškai įrodoma teorema, o darbuotojo kad ir geri ketinimai ir noras gali prasilenkti su darbdavio ar vadovo supratimu apie turimą atlikti užduotį. dabar suprantu, kad „kaip sau“ nevisada yra gerai. štai mano pavyzdys: taip, aš esu klijavęs plyteles ir suprantu, kaip tai daugmaž yra atliekama. taip, aš stengiuosi, darau „kaip sau“, kruopščiai ir atidžiai, bet mano atlikto darbo kokybė nėra gera, o darbo tempas yra lėtas lyginant su profesionaliu šios srities specialistu. vien noro ir pastangų neužtenka savo teisybei įrodyti, o tiesa yra ta, kad darbdavys matuoja ne pastangomis, o atliktu darbu. šis pavyzdys apie darbą, bet ne tik darbe mes stengiamės, ar ne taip?

ir nevalia pamiršti, kad „kaip sau“ yra lavinamas dalykas, kaip kompetencija, patirtis, įdirbis, bendravimas su žmonėmis ir visa kita, ką išmokęs ant pečių nenešiosi. ši laida man patiko.

mechaninis rankos veiksmas kažkuria ranka užmigdyti žadintuvą 4-ame bandyme baigiasi nesėkme ir tamsyje tenka ropštis iš lovos ir tik nepilna minutė vienos miegančios akies, o kitos ketvirtadalį pabudusios, motyvuoja su ta sąlyga, kad tą laiką 75% dar miegi. kita motyvacija dar miega, kuriai žadintuvas nereikalingas, o dantų šepetukas refleksiškai makaluojasi burnoje į galvą lendant mintims, kad rytinis svoris turi negerą tendenciją. laikas priešas, todėl rytinį feng shui iškrovos meditavimą ant puodo tenka atidėti vakarui, kas nuo pat ryto pradeda gadinti nuotaiką dėl keltos nepraeitų mobiliąjame telefone esančio žaidimo lygių ir neatliktos iškrovos procedūros. tuštintis ypač yra smagu su žurnalu „žmonės“.

atvėso. kieme nepažįstamų kaimynų brigada įnirtingai gramdė automobilių stiklus nuo susidariusio naktinio ledo, o vaikai, įvakuumuoti į žieminius rūbus lingavo graužti knygų. lauke nulis, aplinkiniai, apsimuturiavę šalikais, kepurėmis ir pirštinėmis, skubėjo įvairiomis kryptimis laukti skirtingais numeriais pažymėto visuomeninio transporto. 10 minučių kelio iki sustojimo ir akys atsiveria, ausys paraudonuoja, o snarglys išduoda judėjimo kelią. mes patys sau esame išdavikai.