bėgimas

strava turi tokį įkyrų indikatorių, rodantį kiek šiais metais dar nenuveikta nuo optimistinių pavasario planų. 100 bėgimo valandų kaip tik toks siekis ir yra, todėl bėgu. tame tarpe ir kad pabėgčiau nuo dviračių. ką gi, kaip minėjau, tinkamu laiku pasitaikė žmogus, kokio ir tikėjausi, nors tuo netikėjau. trail’as ir ultra man jau senai nedavė ramybės ir tas kirminas ėdė man sveikatą iš vidaus. kodėl gi nepabandžius vien dėl smalsumo ir tuo pačiu susipažinti su bėgimo treniruočių metodika.

prasidėjo pirmadieninis maniežas ir dar 4 dienos gryname ore kas savaitę. gaila, kad tik pirmadieniais mokina kaip teisingai kojas kilnoti, bet tai geriau nei kad visai to nemokintų. atsirado ir naujų kolegų, taip pat bėgiojančių, naujų pašnekesių ir naujų veidų, kurie lygiai taip pat džiugina kaip ir treniruotės. vienu metu man nemažai valandų trūko iki 100-uko, bet tempo planą jau lenkiu. beveik visą savo laiką prabėgu sapieginėje, nes man ten „viskas vietoje“, o ten esantys kalniukai man irgi parankūs mano slaptiems tikslams. taigi va, bėgu kas valandą, kartais trumpiau, savaitgaliais po 2 valandas ant kojų. stravoje periodiškai atsiranda vienas-kitas nepažįstamas sekėjas, kartais net kudos’ą (=like) duoda. kojos jau apšilusios, bet bėgimo formos dar nėra, sapieginėje bėgimo tempas visada labai negreitas. slidinėjimo kalną irgi išbandžiau pagal trenerio nurodymus – būna ir blogiau, bet išgyvenama. prisipirkau batų begalę, visi kampai vien tik bėgimo bateliai, kažkokios moteriškos pirkimo savybės.

taigi va, kapoju atkarpas, tik kam, dašils turbūt tik pavasarį.

2014m. – 30km po rajoną, 56km bėgimas aplink asveją, danske maratonas ir šiaip 25km bėgimas.

2015m. – nulis

2016m. – 26km saulėtekio trail’as.

ruduo, lapai, lietus – viskas ko reikia geram bėgimui, bet vien lapais nenubėgsi, o ir temsta anksti. ech, noriu kažko naujo, nebėgtos vietos, gal net varžybų. norisi trasos, kur bet kada gali nusiimti,  nors niekada nenusiimu, gražios formos trasos ir gertuvių pakeliui. galvoje susikaupė įvairiausių darbų, reikalaujančių apmąstymo, ir dar šiaip visokio šlamšto, kurį reikia apsitvarkyti, mintis susidėlioti. kur čia įdėti tas 3 valandas miško?

30km sakiškėse, kojų mirkymas šaltame vandenyje ir pavargusios kojos sekančią dieną.

užsirašiau į bėgimo treniruotes.

kai kojos kreivos, yra būdų joms patiesinti. pasifilmavau savo bėgimą ant takelio, šis tas paaiškėjo, o specialistas rekomendavo bėgimo batelius su didesniu stabilumu. pagūglinus tokį indeksą savo produkcijai radau pateikusį tik salomon gamintoją, nors kaip tik pastarąjį man ir rekomendavo. jei spręsti problemą, tai maksimaliomis priemonėmis, todėl išsirinkau stabiliausius trail (bekelės) begimo batelius salomon s-lab wings. kaina bl%^t, bet px – sveikata brangus malonumas. tai vat, nuo kovo mėnesio jie taip ir gulėjo pas mane lentynoje, iki šios dienos, nes patikrinti trail’o bateliai ilsėjosi darbe (shit happens), o namie esantys „su niuansais“ buvo tinkami max 10km distancijai, bet šiandien – to labai reto long run’o diena.

ką gi – pradedame. pradėsiu nuo detalių:

  • bėgu, abi kojas pradeda mausti. ignoruoju… jau neignoruoju – stoju aiškintis. batų raištukai ploni ir man spaudžia abi kojas per batų liežuvėlį – atlaisvinau. bėgu toliau – situacija pasitaisė. salomon bent raištukai neatsiriša, nors dvigubas mazgas ir likusiems gamintojams išsprendžia reikalus.
  • kaip jau įprasta, bėgu su vidpadžiais – abiejų kojų pėdos kenčia jau nuo 10km. bandau nurašyti kojinėms, bet kad tos pribėgiotos. neįkyriai, bet erzinančiai visą laiką.
  • šiandien drėgnesnė diena, miške viena kita balutė, bet pakankamai sausa. nubėgus 15km jaučiu batuose plaukiančias kojas – žinomas jausmas ir šliuksinčio vandens garsas. balose batų neskandinau, vadinasi batai negarina prakaito, kurį renka kojinės. apsirengiau neperšiltai, bėgau su šortais. as usual. kur jie garins ir kaip ten kas kvėpuos, jei jie beveik guminiai – guma aplieta medžiaga. prieš savaitę pribėgiotais batais bėgau 20km – nieko panašaus nebuvo.
  • tai pirmi batai, kurie nutrynė niekada netrinančią koją. nei bėgimo, nei kasdienio naudojimo batams tokios incidentas nebuvo nutikęs. ir abiejų kojų mažuosius pirštelius. bet ir pirmieji, kurie nė vieno kulno nenutrynė.
  • man patiko kaip jie gripina – slidžiose vietose buvo stabilu.

reziume: batai už kosminius pinigus, kurie nuvilia iš karto – salomon s-lab wings. būna vienas-kitas niuansėlis, bet ne tiek iš karto. ir man nesvarbu, elitas ar profai su jais bėgioja, bet maniškiai inov race ultra 270 tapo dar mielesni. o čia track’as.

kai negaliu minti dviračio, esu linkęs pairkluoti. kai irklavimas negerai, bandau bėgti. o, šį kartą bėgimas tinkama sporto šaka, vadinasi bėgu. kojos visai neformoje su savo niuansais, tai kineziterapeutas bando sureguliuoti eismą. įkyrios tos mankštos, kas dar nežino. tradiciją išlaikau – antradieniais ir ketvirtadieniais atkarpos, kitomis dienomis lengvai. koja dar neina, nors bėgimo forma jau ne nulinė. pace 4:00 dar siekiamybė, o nuo 4:15 prasideda dusimas visomis prasmėmis. reikia daug dirbti su savimi norint pasiekti šį tikslą. planelį galvoje jau susidėliojau, pradėsiu po truputį realizavimo procesą. kitaip nei dviračiuose, dabar jaučiuosi priėjęs savo liepto galą, tada reikia persikrauti ir pradėti iš naujo, nes teoriškai jaučiu kad galiu, bet praktiškai esu per silpnas. maniežas planuose taipogi yra numatytas. commutinu miške, greitį gaudau plente. bekelė džiugina širdį, asfaltas – is a must. dar pasidomėsiu apie bėgimo treniruočių efektyvumą.

2 dalis

mokintis niekada nėra vėlu, tai su laiku ateina ir gyvenimo patirtis, paremta ne tik asmeniniais potyriais.

  • šiais metais pradėjau kitaip bėgioti, ne po 1 valandą kaip įprastai, bet trumpiau. šio sprendimo priežastis yra paprasta – po valandos bėgimo jausdavausi išsikrovęs, traukdavo prie žemės ir norėjosi miego, todėl pietiniai bėgimai pradėjo nebeteikti džiugesio. nors iš tiesų nelabai kada ir teikdavo, tik tas mintis nustumdavau į kitą planą. bėgimas iki 40 minučių pradėjo labiau džiuginti, nes tada galima ir dažniau bėgioti, ir dieną nebūna vien tik nuovargiu grįsta. emociškai nėra lengva trumpai bėgti, bet savijauta atperka.
  • atkarpos. dažniausiai tai bėgimas miške, nors ir nelabai efektyvus tempui, bet efektyvus įkalnėms. arba bėgimas manieže ar lauke asfaltu – trumpos atkarpos su tiek pat laiko poilsiu, geriausia einant arba vos vos ristele judant. nes taip reikia.
  • dar kartą avalynė ir bėgimo kokybė – pigūs ar brangūs, net ir su teisinga pronacija batai dar nereiškia kad jie būtent jums yra tinkami. visa tai pasako bėgimas ant takelio ir to filmavimas. po tokios procedūros dažnai supranti, kaip smarkiai yra klišos kojos ir kokia netinkama yra bėgimo avalynė. tikrai taip – netinkamos avalynės nėra, tik ji tinka, kaip ir netinka, kiekvienam individualiai. galima į tai nekreipti dėmesio, bet tada nereikia ieškoti kaltų dėl maudimo, skausmo, tempimo ir kt. priežasčių.
  • ne visada avalynė padeda spręsti klišumo problemas ir tam yra vidpadžiai-padukai: pritaikomi iš esamų arba gaminami individualiai pagal pėdų spaudus. vieną kartą verta investuoti, kad suprasti bėgimo kokybę. nepabandęs nesužinosi.
  • iki tol ignoravau bėgimo kadensą, nes jo nesupratau, o kai jį atradau, tomis pačiomis sąnaudomis nuo 1km numečiau mažiausiai 15-25s. mažai ar daug spręsti kiekvienam.
  • na ir rankomis reikia mojuoti kaip priklauso, ir laikyseną teisingą išlaikyti.

išbandyta ant savo kailio.