bendravimas

nepatinka, kai liepia kažką daryt, kas prieštarauja mano asmeninėms nuostatoms, bet tu privalai tą daryt, nes tas, kuris tave verčia, yra milijoną kartų „aukštesnis“  – tuomet darai ir širdis tuščia tuščia, o padaręs bėgi toli toli. baisu paprieštarauti ir pareikšti savo nuomonę – taip nepasielgus dvigubai daugiau save smerki ir laidoji.

dar nepatinka, kai tave nori papirkti – galbūt pagyrimais, materialumu (šitas mažiausiai nepatinka), jie, vampyrai, jaučia, kam mažiausiai gali atsispirti, ir tuo naudojasi –  traukia tave link savęs, kol surenka į saują visas virvutes ir tampo tampo tampo.

žinoma, laikas gydo visas žaizdas, bet kartais užtenka žodžio, gesto, kad viskas išlystų vulkano karščiu – skausmas primena kažką, ką galbūt kažkada galėjai daryti visiškai kitaip, ir, galbūt, dabar tavo aura švytėtų ryškiai violetine spalva.

ir gaila, o tą liūdesį veji tolyn  – bet kartais išlenda – nei kur dėtis.

šiandien jau nejuokinga. ir net garsiai nejuokinga. labai tingiu naują sakinį pradėti iš didžiosios raidės. ir tas tingėjimas mane erzina. rašau, o ta įkyri mintis, lyg uodas naktį – mane erzina. erzina sakau.

kartais ir aš galvoju, ar esu geras žmogus, gera dukra, draugė. kartais taip smarkiai prisigalvoju, kad imu aukoti save, leidžiuosi plėšoma ir mėtoma, o tada tyliai barbinu kažkam į langus, bet darau tai taip tyliai, iš anksto žinodama, kad niekas nepasikeis.

daužyt stiklus?

——————————————————

labanakt, ir – gerų karmų ir aurų, mielieji!

kartais neturiu kantrybės bendravime su lėtesniais žmonėmis, nes neturiu nei norų, nei jėgų, mane jie erzina. erzina kaip naktinė skalbimo mašina neleidžia užmigti, kaip rytinis žadintuvas trukdo sutraukti dar vieną-kitą sapną. taip, aš kartais būnu toks, nors kaip iš atominio reaktoriaus apsauginio gaubto, kartais prasisunkia vienas-kitas lašas būsenos radiacijos. lėtas, tai dar ne flegmatikas ir atvirkščiai, bet pasisakysiu apie mišrią jų koaliciją. jie tame nieko blogo nemato, ko aš kartais jiems pavydžiu to belgiško ramumo. mano matematinė logika tokia: į kuo fiksuoto ilgio laiką (mes gi ne amžini šioje žemėje), sutalpinti kuo daugiau informacijos, turinio, veiksmo, pojūčių ir gyvenimo, todėl laukti nėra vardan ko. vardan lūpų pasidažymo, pašildyto maisto keptuvės, lėto ėjimo ir kalbėjimo ne apie tylą? – ypač kai nori būti kempine ir traukti į save aplinką ausinuke garsiai skambant nuotaikingai melodijai, kuri ne tik pakelia nuotaiką, bet įkvepia judėjimui, kad tik bėgti norisi. šis stadionas mano gyvenimo maratone man mielas, bet, deja, ne jame viename aš sportuoju.

matyt, man vyriškas pms’as. praeis.

sykį gyvenime gavau dovanų. sausainių pakelį. ir moralas man sako – šiuolaikinis vyras labai nubobėjo, verkšlena apie savo jausmus, lygias teises, galimybes, norą saugumo ir šilumos. tai gal geriau sausainių pasitrupinti į lovą, tai nors ryte niekas į ausį apie neišpildytas viltis nešiukšlintų.

aš ir klystu. o vyras? jis nebeatleidžia moteriškų (rašau apie gražius dalykus) paklydimų, ir dar gi savus apvelka emociniais kostiumėliais, kuriuos lukštendama tejaučiu tik abortinius jausmus. maždaug: šiandien aš tave suspardysiu, bet apie tai šiandien nedrįsk su manim šnekėt, nes aš labai pavargęs, o tu man vėl pis* protą, kaip visada…

tikiu, jog per porą  (gal net dešimčių) metų vyrams tos pačios pūtės atsibosta, o juk, žinia, jie visi medžiotojai (vilkas ir į mėnulį žiūrėdamas staugia, o šuns žvilgsnis visada link sasyskų). jei sakot, kad „vyras ne vyras, jei reikalui esant nesugeba per tą prigimti perlipt“, tai tiesiai šviesai rašau – gyvenime sutikau tik sausainius.

o aš tokia nuostabi – atsiduočiau už kondensuoto pieno skardinę.

priverstinai pamėgau visuomeninį transportą – į darbą, aludę ir kartkartėmis į vyninę. o iš tiesų važiuoju visur ir kas tik į tą pusę važiuoja, neišskiriant troleibusas tai, ar autobusas. priverstinai žodis netikslus, nes dyzelinis mano automobilis žiemą ožiuojasi, o mėnesinis miesto bilietas studentai kainuoja tik 22 lt. neapsiriboju tik vilnimi, važiuoju ir į kauną, ruošiuosi traukiniu namo į šiaulius važiuoti.

nors autobuse dažniausiai tik sėdžiu arba stoviu, čia vyksta įvairiapusis bendravimas – žvilgsniu, pasistumdymais, kojų numynimų, keiksmažodžiu ir net žodeliu „atsiprašau“. aš neklausau ausinuko, aš budinuosi miegodamas ir stebiu aplinką, aš taip bendrauju. rytais gilių minčių ar svajonių retai pasitaiko, tad randu kuom save neįkyriai užimti.

  • vienas mano pastebėjimų – vyrai sėdasi prie moterų, o moterys – prie moterų, t.y. vyrai yra vyrai, o moterys – lesbietės. atsargumas ar neryžtingumas?
  • tai ir pasimatymų vieta, kur susitinka 2 pažįstami arba keli tuzinai nepažįstamų žmonių, kurie važiuoja kartu ir jaučia palaikymą, kad tokių goželių, važinėjančių visuomeniniu transportu, ne jis vienas. šypsena garantuoja.
  • bendravimas „vienas su visais“ – visas autobusas priverstinai klauso vieno piliečio pokalbio telefonu, nes ne visiems tai duota suprasti.
  • knyga pustamsėje – rytais kaip taisyklė keletą tokių sutinku, o rečiau – laikraštininkus. įdomu pasmalsauti, kas yra skaitoma – ar apie politiką, ar apie hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą.
  • vienkryptis 1:1 – kaip jaustis panelės rankose užmačius mobilųjį telefoną su sms žinute „tu vakar nuostabiai čiulpei!“ – matyt, gera čiulpėdra.

daug ir įvairių esti bendravimo formų formų – rytinis mikro-socialinis tinklas, kur nepažįstami yra draugai. visuomenė visuomet bendrauja.

„suteik kiekvienai dienai šansą tapti gražiausia tavo gyvenimo diena“ – taip išprotavo  M.Twain’as.

bet geras jumoristas, ar gi ne? ar ne ar ne ar ne..

na taip, svarbu suteikti dienai galimybę – pabusti, pasirąžyti, pagalvoti apie tai, kokia graži ir prasminga ji bus, kaip tu gerai jautiesi, koks esi  laimingas, kad pabudai, kad šaldytuve turi mėsytės (gal net alaus kur rastum, o labai norėdamas – ir kokį apčiulptą saldainį), o patį šaldytuvą puošia koks užsienio šaly kniauktas magnetukas. ane ane ane.

ir koks esi laimingas (jei tu esi ji, tai išvis beprotiškai taškaisi laimėm), kai spintoje guli švarūs kvepiantys rankšluosčiai, niekada nepritrūksti juodų kojinių (net iki penktadienio), o tavo apatiniai iš akropolio (ne maximos).

ir kaip tau svarbu tavo automobilis – ir jei dar pagaminimo data prasideda skaičiumi 2 – tu jau esi ten kažkoks pirdžius, nevalia ir benzino didelėm kainom skųstis.

aš mėgstu brangią kavą gerti vakarais. bet paskui “blūdiju” ir negaliu užmigti. lenda į galvą mintys, tokios kiauros ir tuščios, kaip ir pati galva (nebūtų galvoje tuščios vietos, tai nelystų. elementaru.).

dar mėgstu gražų vaizdą pro langą. tokį iš aukštai į žemai. kad didysis brolis Ego irgi galėtų pasidžiaugti.

mėgstu ilgesį. bet tik su sąlyga, jog tai, ko ilgiesi,  yra optimaliai pasiekiama, o ne bergždžiai apgailima… nes tada tai ne ilgesys, o depresija.

dar mėgstu prisiminti senus gražius dalykus (žvilgsnis, žodis, mostas), kurie mažom pėdutėm nubėga per nugarą palikdami pašiurpusią odą ir šypseną veide.

dabar turėčiau visiems pasiūlyti pasakyti brangiems žmonėms kaip juos mylite.

neskubėkite, galbūt jums visai tai nenaudinga..

tik linkiu vieną dieną atsistojus vidury kelio NESUVOKTI, kad ir vėl pavasaris, o jūs vis dar liūdite VIENAS.

„laimė aplanko tuos, kurie patenkinti savimi“ – A.Schopenhauer’is.