darbas

  • dievas kalba, avys miega;
  • sportas ir medikamentai;
  • pipirinė degtinė ir medikamentai;
  • maisto maratonas;
  • silkė su kotletais ir šniceliais;
  • nepasiteisinęs bandymas;
  • vėluosiu iki 60 min.;
  • šaudantys vyno dangteliai;
  • pakalbinau, nes nenorėjau kalbinti.

žinau, kad būna momentų, kai užsisukęs prarandi net keletą metų. ta užsitęsusi akimirka su savimi nebūtin nusineša dalį teigiamų prisiminimų, nors tai mes pastebime o vėliau ir suvokiame kur kas vėliau. įvairiu tankumu išsibarstę gimtadieniai ir metų pabaigoje koncentruotos šventės dėmesį nukreipia nuo savęs. gerai, kad tie reti artimųjų priekaištai ypač sunkiai išgirstami namuose kemšant antrą karštą patiekalą ir užsigeriant naminiu raudonos spalvos vynu, kuriuo bent iš dalies pavyksta kompensuoti kraujo praradimą.

metų pabaigon mane vis labiau aplanko mintys, kad darbas yra blogis, nors kad jis yra laiko žudikas man abejonių niekada nebuvo. kartais aš pasvarstau tuos variantus, randu argumentų abejoms dvejojančioms pusėms palaikyti. tvirtai žinau, kad gyventi dėl darbo aš nenoriu. kitas užimtumas – teigiamas mano arkliukas, bet aš negaliu atsakyti į klausimą – vardan ko? dar vienas neigiamas argumentas avies kailyje.

  • savaitgalio darbo dienos;
  • svorio metimas kitų maisto sąskaita;
  • pigią mėsą šunys ėda;
  • ilgalaikių atostogų mintis;
  • angelai ant žemės nenusileido;
  • tie patys veidai kitose nuotraukose;
  • susidomėjau irklavimu.

pripažinsiu, kad rytinei mankštai esu visiškai abejingas, kai tuo tarpu važiuoti dviračiu į darbą man patiko. rytiniai privalumai patys sau, bet grįžimas namo patiria rimtų išbandymų, nes piko metu grįžti dviračiu namo – tikrai keblu.

grįžimą dviračiu po darbo dienos sunkina tamsa, nes prasukus laikrodžio rodykles, tiek darbo pradžia, tiek ir darbo pabaiga, būna apgaubtos tamsos. verkių parke šviestuvų nėra, todėl sutemus vienam važiuoti yra ne tik kad nejauku, bet ir pavojinga. be to, norint tamsoje važinėti dviračiu, reikia bent kelių šimtų litų investicijų į dviračio lempas. standartiniai „mirksiukai“ save pilnai pateisina – mirksi jie gerai, bet šviečia apgailėtinai. mano seniau įsigytas sigma blade, kainavęs kone 50 lt, geriausiu atveju tiktų tamsoje rakto skylutei raktui pasišviesti. o net ir turint gerą šviesos šaltinį, pavojaus jausmas parkuose, ar tamsiuoju paros metu retai lankomose vietose, nedingsta.

važiavimas piko metu, tiek šviesoje, tiek ir tamsoje, yra ypač pavojingas, nes dviratininkų dalis vairuotojų nemato arba nenori matyti. vairuotojų skubėjimas, lėkimas, vairavimo kultūros stoka yra tos priežastys, dėl kurių tuo metu važiuoti keliu yra pavojinga. likęs šaligatvis arba vietomis pasitaikantis šaligatvis su dviračių juosta, slepia kitus pavojus:

  • žema pėsčiųjų kultūra netrukdo jiems eiti tose retose, dviračių juostomis pažymėtose, atkarpose. negana to, dažnas iš jų net nesupranta, nei kas yra dviračių takas bei ženklai, nei ko iš jų norima. demokratija viską leidžia;
  • nuvažiavimai nuo šaligatvio per važiuojamąją kelio dalį ne visur yra pritaikyti dviračiams – statūs borteliai kartais verčia sustoti ir nusikelti dviratį;
  • visuomeninio transporto sustojimai yra žudikai, nes iš jų pabyra nevaldoma ir neprognozuojama banda. tai lyg išlietas vanduo, kuris stengiasi per kuo trumpesnį laiką neprognozuojamai užimti kuo didesnį plotą. bandos jausmas valdo.

gaila, bet susisiekimas dviračio takais sostinėje yra tik atkarpomis – nėra nei ištisinio žiedo aplink miestą, nei apvažiavimo. visa tai kartina važiavimą dviračiu.

prisirinkus patirties, pasidalinsiu ir čia:

  • jau minėjau, kad dušas darbe po rytinės mankštos yra dieviškas privalumas. nors nebandęs į tai žiūrėjau kaip į būtiną higienos priemonę, dabar drąsiai galiu pasakyti, kad darbe nusiprausus duše, akys dieną mato kitomis akimis, o savijauta būna nuostabiai lengva;
  • kriauklė kabinete – iš pažiūros nereikalingas dalykas, prie kurio greitai įprantama ir sunkiai bei skaudžiai atprantama. rankas nusiplauti, vandens į arbatinį įsipilti – viskas vietoje, šalia;
  • kabineto durys su automatiniu durų pritraukėju – keista, kodėl visur kitur durys pačios neužsidaro ir lieka atlapotos. pasijauti lyg nemandagus ir laukinis, vaikštantis po troleibusą;
  • „sandėliukas“ dviračiui nuo lietaus pastatyti – ne kiekvieną žirgą yra racionalu lauke laikyti, o beveik visur nėra net tokios galimybės;
  • pamaininis darbo grafikas, kurio dėka gali krūvą asmeninių reikalų susitvarkyti, kas būtų sunkiai įmanoma statistiniu įprastu darbo metu.