dviratis

pavasaris žiemą procesus spartina lyg katalizatorius, o treneris taip ir laukia kaip iš spintos išsitraukti žmonos jam naudojamą bizūną, nes nu juk reikia ant kažko atsigriebti. 5 mynimo valandos per savaitę yra vasario pirmųjų savaičių planas, kol jis labiau neįsibėgėjo, o aš jį teisinu, kad gryname šaltame ore lietuje būti reikia mano imuninei sistemai stiprinti ir tiesiog prasiblaškyti nuo uždarų patalpų co2. tiesa, dar reikia vingio parko estrados laiptukus zulinti bent kartą per savaitę pagal jo paruoštą programą, kuri, manau, dar labiau atšilus orams, bus greitai išmainyta į prioritetinį pedalų sukimą. tokia sezono pradžia būtų well fit, bet kiti mina ir po 100km per kartą (ką aš per sezoną max 1 kartą padarau) ir treniruojasi kiekvieną mielą dieną nuo kitų slėpdami savo workout’us.

šiluma kaulų nelaužo, o įdirbis į vėsios temperatūros toleravimą, šiais metais jau pradeda džiuginti, tad oras nėra toks visiškai netinkamas kaip anksčiau man atrodydavo ir net nėra toks tinkamas, kaip atrodo treneriui. nutirpus sniegui ir atleidus ledus nuo takelių, atkarpa namai-darbas tapo pravažiuojama neišsisegus pedalų, o xtr’ai dar kažko laukia savo prabangioje dėžutėje. soon manau, metai-du. prisipažinsiu, būnu kartais vatniku, kai tinkama apranga dar būna šlapia ir neskalbta, ir tenka rengtis tai, ką turiu arba tai, ką randu, kai asortimentas ne prūdai. prisimenant gaivų oras ir vėsias kojas, buvo netikėta naujų metų išvakarėse bėgti prie -15 su vienu termiaku ir windstoperiu ant jo, bei vasarinėmis kojinėmis ir rudeninėmis pirštinėmis. buvo linksma pramoga ir atraktyvūs pojūčiai.

kas kitaip nei anksčiau:

  • panašu, kad kojų pribėgioti jau nebereikia – bėgu, minu, same shit.
  • pulsas įtartinas, sneak’ina, nedrąsu prognozuoti;
  • atsirado daugiau bendro fizinio pasirengimo (bfp), tik ne kojoms;
  • užaugintas ir subrandintas kardanas;
  • užgyventa papildoma liustra ant vairo – mėgstu šviesą;
  • na ir žinoma – kiti tikslai, siekiai, lūkesčiai, viltys ir ašaros.

viskas prasidėjo vakar, nors iš tiesų, tai užvakar. vakar sporto klube prisitaškiau su concept2 irklavimo mašina, dėl to, kad sekmadienį birštono plento gonkėse save nuvyliau. vakar irkluodamas susikėliau pulsą iki begalybės, pritaškiau visas grindis prakaito ir nusėdėjau tą vietą, ant kurios sėdima. ne velto, nes endomondo pasakė, kad pagerinau best’ą. nuo irklų nusismaugęs dar eigoje vis galvojau apie keturpakę guinness’o pakuotę, kurios norfoje nebuvo, todėl ėmiau 2 bambalius miežinio rinkuškių alaus. skani ta miežinė bjaurybė, tik nesvarbu, kiek jos beišgerčiau, vis tiek net po taurės ryte skauda galvą, tai jau geriau, kad skaudėtų nuo 2 litrų. angliavandenių ir kalorijų įsisavinimas baigėsi 2-ą valandą nakties, kai jau senai reikėjo 6-ą pusvalandinį sapną kočioti, tad nuėjau miegoti su 8-ai valandai ryto nustatytu žadintuvu.

rytas buvo ilgas ir prognozuotas tik galvos sunkume. taip gerokai po 10-os valandos įdienojusio ryto iškritau iš lovos, su mintimi, kad reikia leisti miežiams praventiliuoti plaučius iki 50 km. garsinis svarstyklių signalas mane taip pat žadino papildomais 2 kg mielių indėliu pilvo tūriui. termometras lauke rodė ne kažką ir aš kaip vėjavaikis lengvai apsirengiau su ta mintimi, kad ilgai nekaliosinti. hematogenas kažkur buvo pragertas dar gal birštone, o sumuštiniams darytis šiandien buvo netinkamas momentas. apsiribojau viena gertuve krakmolintų miltelių. lauke šilumos nebuvo, bet jeigu birštone išgyvenau, tai ant saulės neturėčiau suledėti savo numatytas max 2 valandas kvėpavimo pratimų. tai štai, tik išriedėjau iš kiemo, jau man į galinį ratą baksnoja kolegos iš treko. na, minam tai minam, jų nuotaika gera, o man tai be emocijų po vakar. plepam, minam, gerai gaunasi, niekur neskubame, vėjas lyg į nugarą dažniausiai. gerai, kad jo paties labui vieną nukratėme dar prie šaltoniškių. judame nemenčinės plentu, oras šyla, kojos šala, bet niekam tai neįdomu. nuostabaus grožio kelias nemenčinė-buivydžiai ėjosi sklandžiai ir greitai, 40 km/val. ėjo tik daina. buivydžiai.

na taip, buivydžiai – apsisukome. dainos ir pasakos baigėsi , kelio apžvalga susiaurėjo, dairymaisi į šonus baigėsi. spidometras rodo 17 km/val. ir pulsas kala virš 170. kalnai ir vėjas neaišku iš kurios pusės. sukame trise ir visiems žopiškai sunku. vietomis buvo lengviau, net iki 22 paspausdavome, o greitėdavome ne nuo visų kalnų važiuodami. vis galvoju, kaip kompaktiškai burę vežiotis. vairą jau laikau už apačios, greitėjimas neįmanomas. 18 km atkarpą link nemenčinės išsitaškome kaip tikri vyrai. prasideda kalbos apie kojų traukimą, mėšlungius – žmogiška kalbai tai reiškia žoppa s dvumia „p“. nuo nemenčinės sukame link vilniaus, gaunasi kaip gaunasi, judame kaip armonika su pasitasymais. sostinė jau čia, kabliuojame miesto arterinėmis gatvėmis, o priešais mus automobilių spūstys gryžtančių po darbų piliečių. jau nedaug liko, kantrybės likučiai velkasi žeme. tai ir susukome 115 km per 3:48 val.

p.s. jei pilve tau uraganas, tai padės espumizanas.

vos paršliaužiau, o tiek 80 su viršum kilometrų šiandien man buvo pereboras. plentinė technika kiek pavargusia guma, todėl vis nesiryžtu su ja išriedėti smulkios skaldelės asfalte rinkti, nes nerandu motyvacijos iš visų kampų susirinkti remonto komplektą: balionėlis, kameros, dar kažkas garaže ir po kambarius ištampyta. ai, kitą kartą. pradžia buvo teisinga ir motyvuota, kai pusiaukelės širvintų žiedas buvo lūžio taškas ir kritusios moralės momentas. šį kartą vienam prieš vėją dirbti nesinorėjo, bet pasirinkimo nebuvo, o nuotaiką protarpiais koreguodavo iš už debesų išlindusi saulutė. savo įkalnių šį kartą neėmiau, kuom ir džiaugiuosi, nes jų papėdėje mane būtų ir radę.

fat mtb kanjonas atgal visai nenorėjo riedėti tai myniau ne kojomis, o valios pastangomis. turtinga to 29’erio transmisija, bet šiandien man ji nelipo: tai per didelis mynimo tankis, tai per retas, bet gerai nusisekė mažiausias žvaigždes pazulinti. eigoje buvo lengvų užuominų apie „pompą“, bet nuovargis paėmė prizinę vietą. buvau atpratęs nuo ilgo mynimo, nors sėdimosios neprisitryniau. visi drabužiai – kiaurai šlapi nuo prakaito.

3 val. mynimo 28,2 km/val. vidutiniu greičiu, vidutinis širdies pulsas 153, minus 2,4 kg nuo svorio grįžus, kelyje išgerta 0,7 litro skysčių, atstumas 85 km. grįžus 2 val. nesiorientavau erdvėje. grįžęs net nepersirengęs puoliau prie šaldytuvo kapoti mėlynių pyrago ir gerti vandens. būčiau kibirą išgėręs jei ne saugikliai, apsiribojau litru.

o šiaip savimi nusivyliau, tikėjausi, kad bus lengviau. rytoj laukia lengvas atsimynimas arba sporto klubas. arba abu. laukiu rytojaus, kad pietų metu pusryčiams išsikepčiau kiaušinių ir užsigerčiau pepsi su ledukais.

nors sportas čia gal ir per stipriai pasakyta, bet atvėsus orams nenorėčiau atsisakyti aktyvaus laisvalaikio. kaip esame priversti automobilius ruošti šaltajam sezonui, taip ir savimi reikia pasirūpinti, kad be reikalo nebūtų prarasta dar viena-kita savaitė vartojant antibiotikus. prisipažinsiu, galima apsieiti ir be ypatingo pasiruošimo, bet prieš imantis veiksmų siūlau pagalvoti, kuo visa tai gali baigtis. apie viską plačiau, pradedu:

  • jau vasaros pabaigoje jaučiau, kad esu kažkoks guminis ir sunkus. sunkus ne svorio prasme, bet greitume ir jėgoje. rodosi, kad dedi ne ką mažiau pastangų, bet savijauta ne tokia, kurios tikėtasi, o ūpo paskutinėse sezono varžybose dalyvauti taip pat vis pristigdavo. nenorėdavau pats sau prisipažinti, kad pasiilgau poilsio, bet kai varžybos jau beveik pasibaigė, vis tiek nedrąsu tai pasakyti – reikia poilsio. fiziškai tai lengvai pasiekiama, bet psichologiškai tai nėra lengvai, kai aplinkiniai dar vis renka kilometrus ir dalinasi nenuslopusių varžybų akimirkomis. aš ruošiuosi pailsėti iki 2-jų savaičių ir nenoriu tuo piktnaudžiauti, nes ir taip iš neveiklumo vaikštau iš kampo į kampą.
  • ne mažiau svarbu yra išsigydyti esamas traumas, o jų pas mane tikrai yra. nereikia skubėti veržtis konkuruoti su kolegomis, vynioti kilometrus ar sunkti bicepsus – jeigu traumos nebus reabilituotos, jos lydės visą ateinantį sezoną. poilsis, mankštos, tyrimai, procedūros ir gydytojų nurodymų laikymasis net ir mane gali pastatyti ant kojų. šią savaitę valios pastangų dėka radau laiko vaikščioti į gydomąsias procedūras, nes jau 3-ia savaitė kaip esu šlubas.
  • mityba ir svorio kontrolė. mityba yra gyvenimo būdas, o svarstyklių rodyklė parodo valią ir pastangas siekiant užbrėžtų tikslų. didelės pastangos išlaikant tinkamą svorio balansą su kaupu grįžta kito sezono varžybose ir tikrai netrukdo vadinam bazės rinkimui.
  • kai sveikata leidžia ir kaulai jau pailsėję, galima pradėti rinkti bazę, arba palaikyti esamą. man bazės rinkimas – tai ne kojų, rankų raumenų auginimas, bet visų pirma širdies stiprinimas: ilgos ir nuobodžios treniruotės 130 širdies dūžių per minutę ribose. ramus ir pastovus pulsas žiemą treniruos mano širdį, kurios labai prireiks ištvermės varžybose. bazės rinkimui aš ruošiuosi naudoti bėgimą, dviratį, sporto salę, skvošą ir šių metų man naujieną – slides.
  • rengtis atsakingai – žiemą nebūti nuogu kaklu, vaikščioti šilta avalyne, tinkamais drabužiais ir su kepure, nes ligos taip ir kimba, ypač rudenį ir pavasarį, o dėl mados aukoti sveikatą nėra racionalu ir protinga.

kalnų dviračių entuziastams šis sezonas buvo tikras rojus varžybų gausa, kad net daugumai nebuvo gaila ant bačkos pakloti beveik pusšimtį litų už neypatingai gerai organizuotas varžybas, bet godumas varžytis būdavo aukštesnis. neneigsiu, kad mtbf.lt veikloje matau per mažai kokybės už neracionaliai didelius pinigus ir man vis atrodo, kad jų prioritetas yra monetos, o ne pats renginys, bet iš tiesų yra džiugu, kad dviračių sporto renginių lietuvoje daugėja, o iš to galima ir kokybę gerinti.

tą savaitgalį į mtb 69 xc varžybas, dėl subjektyvių priežasčių, aš nesiregistravau, bet buvau nusiteikęs lengvai pravažiuoti varžybų trasą. 69 šiame reikale vilniaus apylinėje prie neries netoli pilaitės – kilometrų skaičius, o xc, paprastai kalbant, reiškia sudėtingesnę bekelę. negana to, kad važiuojant dviračių maratone ~66 km yra užtrunkama netoli 3 val., to pakankamai užtenka pilnai išsitaškyti – fiziškai, morališkai ir emociškai. nors šių xc varžybų perimetras panašus, bet laikas trasoje jau balansuoja ties 4 ir daugiau valandų, o mazochistai gali sukti net 2 ratus, vadinasi laikas dvigubėja – be nevaržomos galimybės nueiti ant puodo ir su ribotomis maitinimo sąlygomis. monstrų startas buvo numatytas ankščiau su ta mintimis, kad organizatoriams nereikėtų snūduriuoti jų belaukiant finišo žvyrkelyje vakaro vėlumoje. į šį startą aš net netaikiau, nes buvau suplanavęs jo pramiegojimą.

įdienojus startas buvo pilnas norinčių varžytis ir tokio jų antplūdžio aš nesitikėjau. užsitęsusi paskaita dalyviams apie trasos ypatumus ir visi skuba į priekį, bet tik ne aš. numerio aš neturėjau, plėšytis aš nebuvau nusiteikęs, o mano dienos tikslas buvo – geras laikas. palaukiau kol minia dingo horizonte ir lengvai pajudėjau į ramią trasos žvalgybą. pirmas posūkis, kalniukas, ir aš jau stoviu su paskutiniais dviratininkais ir laukiu kol visi susigrūs į vienvėžį. važiuoti paskutiniam turi savo privalumų – matai kaip kiti varžosi, niekas neragina iš kelio pasitraukti. net ir lėtai minant man nėjo būti pačiu lėčiausiu, teko vieną po kito aplenkti, nes kitaip būtų tekę trasoje nakvoti. sėkmingai su dauguma aš ir po kalnus pasivaikščiojau, dviratį pavedžiojau. smagu niekur neskubėti, bet mano kantrybė irgi ne geležinė, o dviženklis pulso skaičius neįprastai atrodo. nors niekur neskubu, bet radęs progą aplenkti, ja pasinaudoju. taip pradėjau „rinkti“ trasos dalyvius, o koja pradėjo atsisukinėti ir link trasos pabaigos aš jau myniau su vidutiniu 150 dūžių per minutę pulsu.

trasos pradžioje akys raibo nuo rodyklių gausos ir kurį laiką aš galvojau, kad nors šį kartą trasos žymėjimas bus nepriekaištingas, bet kuo tolyn į mišką mano nuomonė vis labiau keitėsi. 5 su puse paklydimo – toks galutinis mano nuklydimų skaičius. neguodžia manęs ir tai, kad tokių bėdžių buvo dešimtys. prarastas laikas mušė mano važiavimo moralę ir atsukinėjo kojas, kad bent kiek galėčiau kompensuoti veltui sugaištą laiką sukant klaidingus kilometrus. prisigrybavau iki soties. nebuvo apsieita ir pasimurkdymo dumblyne.

nors aš nesu xc trasų gerbėjas, bet ji man nepasirodė sudėtinga, bet mane žavėjo sukilimų gausa. kalnai nebuvo nuobodūs ir pasikartojantys, kaip ir nebuvo alinantys ir dusinantys. ypač man šį kartą turistaujant. visą laiką važiavau vienas, todėl taikiausi tik prie savęs pačio ir važiavau kaip man patogu. kartais save pristabdydavau, kad ne varžytis čia atvažiavau. saulutė gražiai švietė ir oro temperatūra buvo tinkama mėgautis pasibaigusia vasara. sugaišęs ~4:05:00 taip aš pasiekiau finišą. gavosi gera pramoga, nors širdis linksta link 138 km tokio xc. be fotografų diena nebūtų buvusi pilnavertė. negaliu nepaminėti ir tai, kad šią trasą, daugelio išvykų metu, sukonstravo entuziastai – ruošė, žymėjo, pjovė virtuolius, rinko šakas ir visokeriopai stengėsi, kad mes visi galėtume pasimėgauti tikrai nuostabia ir žavinga trasa, verta rankų plojimo.