elgesys

laikinai būni laimingas, vėliau seka priekaištai sau, bet bent jau būni sotus. silpnumo akimirka ir jau nebeatsispiri pagundai. pramušė maistui. su darbu panašiai, tik netenka atsispirti, esi priverstas. ilgalaikė priklausomybė. hobis taip pat gali būti pavojingas, nesvarbu, ar tai taurelės kilnojimas, ar žaidimas šaškėmis. žinok, jeigu sapnuose vyksta treniruotė, vadinasi pramušė. aš apie dviratį. štai kitas tipas ir pavyzdys – marinuoti agurkėliai su pienu. garantuotai pramuš baltosios gulbės religijai vardu „33“. religija, kaip ir mūsų gyvenimas, yra laikinas. taip ir šiuo atveju – vakarui veikla bus garantuota. gerasis reiškinys link dienos vakaro nusnausti. iš pradžių nesimiega, bet po to pramuša ir diena be miego petraukėlės nebebūna šviežia. lenktyniavimas daro stebuklus, o mus vergais. įtemptas stebėjimas ir atsakomieji žingsniai prikausto prie veiklos ir pramuša galvoje skylę. dažnas reiškinys yra pinigų leidimas, kartais pereinantis į švaistymą. nori nenori, reikia nereikia, bet kiti turi. pramušė pirkimo manijai.

ant liežuvio galo tik vienas žodis – aukos, t.y. mados, dėmesio ir pagyrų aukos. štai keletą kartų per savaitę turiu galimybę pasimėgauti teniso aikštyno klientais, kurie kas kartą savo naiviu kvailumu man vis sugeba nuotaiką pakelti. žinoma, ne visi tokie, bet tokių nėra mažuma. solidesni ponai daug praktiškiau į tai žiūri, neapsiribojant kad tenisas yra verslo reikalų tvarkymo aikštelė.

apie viską iš eilės, kuo teniso žaidėjai mane apžavėjo:

  • tiek jiems, tiek ir joms, tai galioja – drabužėlių suderinamumas ir madų demonstravimas. spalvos čia suderintos, proginė apranga išlyginta, nepamirštama nei auskarų, makiažo, nei laikrodžio, blizgančios grandinės ant kaklo. taip sakant, visi talismanai po ranka.
  • merginų, dar nelabai moterų, fizinis parengimas mane traumuoja, kad net jėgos apleidžia zulinant bėgimo takelį kitoje lango pusėje. joms akivaizdžiai sunku atplėšti raketę nuo žemės, o raketės ir kamuoliuko svorį sunku kojoms išlaikyti. koordinacija neatsilieka – tokioms žaidėjoms sunku kamuoliuką pačioms išmušti. smagu joms, smagu ir man, bent skatina šlapimo gamybos pro juoką per ašaras. gailestis čia nebepadės.
  • vis tik mes išradinga tauta, sugebantys būti visų galų profesionalais, tenise taip pat. mums nereikia mokintis, kad galėtume žaisti šią sporto šaką, nes mes gimėme viską sugebėdami, o mokosi tik lachatronai. tokių profesionalų triukai nėra nusakomi ir raštiškai išdėstomi, tai reikia pamatyti gyvai. pirmos užuominos į cirką.
  • ale kaip jie sugeba puikuotis sportine kuprine su raketėmis, vien dėl to jie yra verti „žmonių“ viršelio. jaučiu, kad ir darbe jie vaikščiotų su teniso rakete, nes tai ženkliai iškelia juos virš kitų.

kiek nedaug žmogui reikia, kad jo stuburas būtų tiesus, o pats – pasitempęs ir iškėlęs galvą. bent tokia nauda laikysenai.

niekada nebuvau iš tų saldžių žmonių ir ligi šiol neturiu įpročio kolekcionuoti draugus. ne vieną esu nurašęs iš savo draugų sąrašo, nes juos tokiais laikyti man būna per skaudu, vadinasi, per sunku. tas mažas skaičius tų žmonių man yra žinomas ir jais aš nesigiriu. nuomonė, kad tik ilgalaikis bendravimas gali subrandinti tokį pojūtį, ilgą laiką buvo klaidingas ir dabar aš į tai žiūriu kiek kitaip. kartais domėtis žmogumi, sekti jį jam to nežinant bet leidžiant, jausti minčių, požiūrių simpatiją, kad tai praradus taptų nepatogumu. lengva, kai nežinai, bet sunku nenuvilti žinant. prisiekusiųjų teismas už juodos širmos. tas neatsargus elgesys, išduodantis tylią būtybę, būna stiprus mane stebinantis argumentas. retas, bet smagus šiltas jausmas.

tie draugai turi šeimas, laisvalaikį, savaip leidžia laiką ir mes retai arba niekados nesimatome, bet tikėtis, kad savo pasaulyje jie nepratylės išgirdę mano vardą, tai jau yra pasiekimas. dovanos būna ne tik materialios.

prisimename ir džiaugiamės degančiu kaimyno tvartu, bet pamirštame nesenus šalies įvykius – europos kultūros sostinė, krepšinio čempionatas. be abejonės, snoro banko bankrotą mes taip pat ilgai minėsime, nes neigiami dalykai randa mumyse vietoj, priešingai nei gerieji. galbūt todėl nenuostabu, kodėl mūsų tarpe yra tiek daug kelių erelių, prisotintų pagieža, greičio viršijimu ir nekantrumu. bet keista, kaip greitai mes pamiršome policijos pareigūnų žmogžudystes keliuose. esu linkęs tikėti, kad ne be žiniasklaidos visa tai vyksta ir visa tai panašu į priešrinkiminę kalėdinę akciją, nes mes taip mėgstame pirkti šlamštą visuotinių išpardavimų metu ir paralyžiuoti eismą net aplinkiniuose rajonuose. kuro kainos neblėsta, o mes šniurkščiodami nosimis perkame naujus automobilius ir keiksnojame kubilių, kodėl nepripila pilno bako kuro, nors, kita vertus, apytuščiu baku mums nesudaro problemų privažiuoti iki alubario slenksčio antro laiptelio ir ten išleisti kone šimtinę lietuviškų pinigų. tiesa, už automobilio parkavimą susimokėti, žinoma, pamirštame, nes tam mes neturime pinigų, todėl ir įstatymai yra niekam tikę.

užmačiau ir šiandien prisiminiau istoriją apie viešų iškylų organizavimą. bendri pomėgiai, panašus ir mėgiamas laisvalaikis, nauji veidai ir pašnekesiai – mažiausiai smalsiai atrodo, bet ne visiems. visa tai man primena gyvenimišką istorija iš vaikystės dienų, kai kitiems kabini makaronus žadėdamas už tai atlygį, kurio jie niekada negaus. bet jie to nežino, todėl stengiasi, iš kailio verčiasi. pabaiga visiems aiški.

skelbimas skamba štai taip:

kviečiu visus registruotis į iškylą, bet vietų jau nebeliko.

žinoma, nieko keista, nes vietos skirtos organizatoriui, jo geriausiems bičiuliams ir keletui draugų. visi kiti gali eiti pasitobulinti. tikrai gražiai nerealus malonus kvietimas. dar viena alternatyva:

visi norintys susirenka man patogioje vietoje patvirtinti ką aš nusprendžiau.

šaunūs tokie žmonės, tikrai. man juose norisi paprastumo ir be jų.