foto

saulius mykolaitis – matrica

užgesint, kai ugnis apkabino žodžius,
okupavo naktis, išbučiavo medžius.
tik bijok netikėt, neklausyt naktimis,
užsikimšus mintis, savo mintis,
tai ką šaukia širdis.

juodą karštį plaukų su savim pasiimk,
baltą nemigo naktį tyla užgesink.
laikas – smėlis po kojom, tavo žodis – mirtis,
tolsta uostas giliai, uostas giliai,
paskandinus viltis

mano matrica tu
mano saulė akmuo
mano žodžiai lietus
mano meilė ruduo
mano Dievas žolėj
mano žiogas ore
stygos danguj, stygos danguj
mūza delne

užsimerk, paklausyk, kas daugiau pasakys –
šitaip plaka širdis, šitaip baigias naktis.
ta šalis už kalnų, jau seniai neturiu,
septyniolika jų, mano saulės dėmių.

pasakyt negali, baimė seka lyg šuo,
kruvinom dienomis nebegelbsti ruduo.
užmiršau, kad tikiu debesėlio šviesa,
kiekvienam kosmonautui, vienam kosmonautui sušukim „ura!“

mano matrica tu
mano saulė akmuo
mano žodžiai lietus
mano meilė ruduo
mano Dievas žolėj
mano žiogas ore
stygos danguj stygos danguj
mūza delne