gėlės

praėjo metai kai auginu pachyveria spp. (pachyphytum ir echeveria hibridas) nors per tą laiką ji gerokai paaugo, bet rezultatu aš nesu patenkintas. dažnai spalvą keičiantys ir krintantys apatiniai lapai man neduoda ramybės. šiais metai neištvėriau ir pachyveria spp. persodinau į daigams skirtą žemę, bet šiandien, eksperimento vardan, ją dar kartą persodinau jau į kaktusams skirtą žemę.

per auginimo metus išbandžiau augalą laikyti tiesioginiuose saulės spinduliuose, pavėsyje ir dalinėje saulėje, bandžiau dažnai lieti ir gan retai, todėl pasidalinsiu savo pastebėjimais:

  • šį augalą reikia laikyti tiesioginiuose saulės spinduliuose, į kuriuos jis reaguoja pasisukdamas šviesos pusėn. kad stiebas nebūtų pastoviai išlinkęs ir kad visi pachyveria lapeliai gautų saulės spindulių, aš jos vazonėlį periodiškai pasuku.
  • išbrinkę ir nutįsę apatiniai lapeliai greičiausiai bus perlaistymo priežastis, todėl lieti reikia saikingai. jeigu kyla abejonių, kaip dažnai pachyveria reikia lieti, geras indikatorius yra augalo stori lapeliai – kai jie pradeda raukšlėtis, vadinasi vanduo jau yra būtinas.
  • interneto platybėse aptikau rekomendacijų pachyveria spp. pavasarį patręšti azoto, fosforo ir kalio kompleksu.

persodinau, nuprausiau ir pastačiau saulėje ant palangės degintis. į balkoną nenešiu, nes jaučiu, kad temperatūrų skirtumai pachyveria’i ne į naudą.

tai jiems laimės medis, tai pinigų, o iš tiesų laimės medžiu jį galima vadinti, bet tik ne pinigų. augalas pakartotinai buvo išvestas 1996 metais, nors žinomas nuo 1828-ųjų, ir nuo to laiko jų populiarumas neblėsta, mūsų kraštuose dažnai sutinkamas bankuose. zamijalapis zamiokulkas (lot. zamioculcas zamiifolia) užauga iki 30-60 cm aukščio ir sakoma, kad zamijalapį lengva prižiūrėti, bet aš su tuo nesutiksiu – per daug vandens jam negerai, per mažai – taip pat blogis, nors svarbu jo neperlaistyti, nes tada pradeda gelsti apatiniai lapai arba prasideda augalo puvimas, todėl geriau jį retkarčiais pamiršti palieti, negu kad perlaistyti.

tiesioginiai saulės spinduliai netinka, labiau jam patinka šviesi arba pusiau šešėlinė šviesa, apsaugota nuo tiesioginių saulės spindulių. bet augalas mėgsta šilumą, todėl >18 laipsnių šilumos jam yra privaloma sąlyga, todėl gerai pakelia sausą kambarių klimatą – vis tik šis augalas yra kilęs iš afrikos.

šis augalas – su daugeliu stiebų, tad ir dauginimas vyksta būtent jais, jų šakniagumbiais. praktika sako tai, kad nauji stiebai, jeigu auga, užauga labai greitai, bet po to visiškai sustoja augę – pradeda leisti naujus auglius, daug šviesesnius ir iš pažiūros gyvesnius. zamijalapiams zamiokulkams geriausiai tinka platūs vazonai, nes jų šaknys nėra gilios ir jie plečiasi į plotį, todėl gražiausiai jie atrodo tankūs ir gausiu stiebų kiekiu.

augalas dar ir žydi, nors gyvai dar niekur to neteko matyti, nes tai yra labai retas reiškinys, o žiedas yra panašus į kukurūzo burbuolę.

kaip ir praeitais metais, taip ir šiais, aplankiau šiais metais gan ankstyvą egzotinių augalų susirinkimą parodoje „žali horizontai“, kuri vyko kaune, laisvalaikio ir pramogų centre mega. lyginant šių ir praeitų metų parodas, šiais metais paroda yra ženkliai didesnė ir joje galima jaukiai pasivaikščiojant apžiūrėti visus eksponatus. nors daugelis augalų ir matytų, bet atradau ir naujų. buvo organizuojami ir seminarai įvairiomis augalininkystės temomis, kuriems, deja, pristigo laiko.

pasidalinsiu keletu man užstrigusių dalykų:

  • erdvė buvo per didelė, jautėsi tuštuma. esant didelėms erdvėms, gal vertėtų esamą ekspoziciją sudėlioti ant didesnio stalų kiekio, nes dabar prie prie vieno eksponato pilnai telpa tik 2 žiūrovai, o galimybė apžiūrėti iš visų pusių gal būtų visai ir praktiška;
  • aš esu lapuočių augalų mėgėjas ir jų pasigedau. taip pat man trūko žemiškų ir močiutiškų augalų, nes dominavo orchidėjos (tas yra suprantama), kaktusai ir sukulentai, buvo musgaudžių ir keletas karpažolių;
  • jausmas toks, kad trūko įvairovės, net ir tų pačių prekybos centrų parduodamos augmenijos – juk mes nežinome, kokie nuostabūs augalai iš jų gali išaugti.

pagiriamasis žodis organizatoriams – lietuvos orchidėjininkų draugijai ir visiems prisidėjusiems už šį nuostabų renginį, skirtą visai lietuvai, o susisiekimas su kaunu yra labai patogus daugumai mūsų krašto gyventojų. o štai ir mano foto reportažas.

ir kaip visada dovana pačiam sau – crassula muscosa, kainavusi 5 lt. tiek pat kainavo ir bilietas į parodą.

ši veislė man yra klasikinis karpažolės pavyzdys – karpažolė nuo šaknų iki stiebo viršūnės. žiemą vazonėlio turinys sparčiai augo vėsioje temperatūroje, ~10 laipsnių šilumos ir augalas jautėsi nuostabiai. reti liejimai vandeniu ir pastovus vėsus pavėsis be tiesioginių saulės spindulių, šiai karpažolei buvo lyg dopingas. džiaugiuosi, kad šiam augalui vieta, klimatas ir mano pasyvus laistymas patiko, ką ne visada yra lengva suderinti.

augalo stiebas yra įmantrus, besiraukšlėdamas sukasi aplinkui ir stiebiasi viršun, iš šonų formuodamas naujas ataugas kurios elgiasi identiškai. ši karpažolė-kaktusas man nereikalauja daug dėmesio, tik bėda tame, savo plokščiu stiebu renka dulkes, kurias, teoriškai, reikia valyti, bet praktiškai jos pačios nenukrenta. turiu įtarimą, kad stiebas formuojasi priklausomai nuo šviesos šaltinio, todėl vazonėlį kartais pasukioju, kad pasikeistų apšviestoji augalo pusė. kiek teko matyti panašių karpažolių, pusė metro joms nėra riba ir beveik tiek pat jos išsišakoja ir į šonus – reikia tikėtis, kad manoji manęs nenuvils.

toliau tęsiant karpažolių temą, pristatysiu dar vieną augintinį, kuriam mūsų kalbininkai suteikė spirginės karpažolės vardą (lot. euphorbia lophogona lam). šis, madagaskaro kilmės, sukulentas-karpažolė, kuris užauga iki 1.2 metro, yra lepus priežiūrai, nes tik kas jam nepatiks, greitai nukris, kurių šis augalas ir taip ne per daugiausiai turi. visada žalias augalas lapus augina tik ūglių galuose, kuriuose juos pastorina ir numesdamas lapus toliau juos formuodamas ilgina. todėl dėl pavienių gražių lapų praradimo neverta baimintis, taip ši karpažolė auga.

spirginė karpažolė yra tolerantiška karščiui ir sausrai, ir visiškai draugaujanti su perlaistymu, todėl su laistymu nereikia persistengti, lieti galima tik šiltuoju sezonu, o žiemą galima labai retais atvejais, jeigu pradeda vysti lapai. purkšti vandeniu augalo nereikia. sėkmingam augalo gyvavimui jį reikia laikyti tiesioginiuose saulės spinduliuose, kuriuose labai būna dideli ir gyvybingi, o kad jie neprisviltų, augalą reikia sukioti, kad būtų vienodas lapų įdegis. nepakankamas saulės spindulių kiekis ar per žema temperatūrai – dažniausios visų lapų praradimo priežastys. dauginimas galimas tiek ūgliai, tiek ir sėklomis, nors gėlininkai rekomenduoja dauginti sėklomis, iš kurių išauga ir susiformuoja galantiškesnis augalas. ši karpažolė taip pat nuodinga, nukritus lapui ūglis išskiria baltą nuodingą skystį, kuris patekęs ant odos ją smarkiai sudirgina. vasaros-rudens sezonu vieną kartą per mėnesį augalas norėtų būti patręštas kaktusams skirtomis trąšomis.

spirginės karpažolės priežiūra nėra paprasta, todėl jos augintojus augalas apdovanoja mažais žiedeliais, kuriuose yra formuojamos sėklos.