gyvenimas

kai viskas aplinkui prispiria, norisi trenkti duris ir garsviai visus pasiūsti į tą gerą vietą. bet aplinkui daug gerų žmonių ir būtų gaila juos pavesti dėl vieno išsišokėlio. tada ausų kamštukai dirba savo darbą. bet vis tiek norisi viską mesti per bortą ir pradėti kitą gyvenimą, pjauti žolę, vonioje traukti dainų likučius ir mėgautis garso nepraleidžiančiais stiklo paketais. iš tiesų, praradus atsiranda net du, tik ar jų reikia tiek dar nežinau. žmonės – jie tokie gyvuliai, kad net gėda. noriu bėgti ir dainuoti, kad tik jų nematyčiau savo šiltnamyje.

diena kaip diena, bet tam tikri dalykai ją ženkliai persūdo. žiūrime ką turime:

  • to gazuoto gėrimo atidarymas ir tas laikas, kai gerti norisi dabar ir tik dabar, o jis, bjaurybė, putoja ir veržiasi į lauką. tas ilgas ilgas nuorinimo laukimas ir dažnas atvejis neišvengiant butelio apliejimo;
  • sumažinus pieno produktų vartojimą, garantuoju, kad varškės sūreliai yra pačiame gale. nekalbant apie tai, kad kai kuriuos juos išlukštenti nėra taip paprasta, tai kone visi jie įpakavimo dugne palieka šokolado nugarėlę. ir dar sunkiai prieinamą;
  • ankstyvas rytas atsikėlus darban ir stovint prie automobilio durelių suvokti, kad rakteliai liko ant lentynėlės. necenzūriniai žodžiai iš minčių realizavęsi į garsą;
  • pusryčių aptaškyti darbiniai baltiniai įpareigoja visą dieną būti tykiai ramiai ir niekam akyse nesirodyti. tada to išvengti lyg tyčia nepavyksta. apmaudi būsena iki 17 val.;
  • grietinė – jos atidarymas visada garantuoja kažką aptaškyti;
  • rytinė porinių kojinių paieška skalbimo mašinoje užima daugiausiai laiko apsirengimo procese;
  • traukiant drabužius iš skalbimo mašinos lyg tyčia kažkas turi ant žemės nukristi;
  • kai užtrauktukas pagauna pamušalą – nei pirmyn, nei atgal, o reikia skubiai;
  • ateini prie lifto, o jis pačiame tolimiausiame aukšte. velniava.

ateitis jau praeitis. žmonės slepia save  nuo kaimynų akių, bet faktai būna akivaizdūs. kiti gi skuba sudėti taškus ant „i“, kai tos dar tik rašomos. nekantrumas ir mane kartais veda iš proto, bet 2 rankos tam ir duotos, kad viena galėtum kitą prilaikyti. žmonės daug pievų šneka, kas neatspindi jų požiūrio. bandymas gyventi rytojumi ne vienam kiša koją, nes apčiuopiama vertybė yra tik duotuoju momentu, o rytoj gali ir žemė drebėti. tas įdomus momentas, kai vertybės yra menamos, o realybe yra pasiekiama – lėtos kojos karštame smėlyje: iš pradžių pėdos svyla, bet išlaukus palaima mėgaujantis nesibaigiančia šiluma. o šiluma kaulų nelaužo. periodiškai mane drasko klausimas, ar aš noriu skaniai prikimšti pilvą, ar aš noriu numesti svorio, kai reikėtų galvoti apie tai, kaip man teisingai maitintis. tikslai ir rezultatai konfliktuoja paranojikams ir pavyduoliams. aš renkuosi miegą kas 2 valandas tris kartus per parą, o ne valandų paroje padidinimą.

ilgos kojos trumpos kojinės

pamatau, nusišypsau, vėliau apgalvoju. prisiminimai mina kulną. medžių lapai vis krinta, o maži žmonės gimdo raukšles. laimė moja ranką, o pats lubose matau šviestuvą perdegusiomis lempomis. tas dvejonių periodas ženkliai nesveikai per ilgas, nes už jo linijos trypia armija nelaimėlių. man skaudu gyventi kai supa neteisingas pasaulis. jis dar ir negailestingas. rodyklių krypties negaliu paisyti kaip ir remtis jų objektyvumu. jos žmogiškos, vienos tiesios, kitos raudonos. tada žinau kas yra taip. sliūkinu nuleidęs galvą ir negaliu pakelti akių iš gėdos. kad galėčiau, nusipirkčiau laiko, kuriuo pasidalinčiau su šeimomis ir vaikais. vyno butelis su kaspinu tūno spintelėje ir laukia savo antros galimybės, kai pirmoji bėga laukais ir vėjais. lengva ranka nubrauktas gyvenimas trintukui nepasiduoda ir marina kūną. veidrodis negailestingas laikui, o slidės net ir tepamos su laiku neslysti kaip tikėtasi. noriu pasirinkti kitą kryžkelę be balutės. silpno vilko dejonės.

būna, kai nori ir varžaisi, abejoji bei dvejoji, nes tai yra brangu. nebrangu tik yra tik maišas mišrainių ir viskio butelis sumoje kelių šimtų litų diapazone, nors gantelis už basanavičių jau yra brangu. aš žinau, kad dešrą aš suvalgysiu, o alkoholis neprapuls, bet lygiai taip pat savimi neabejoju, kad nauji žaislai neilgai džiugins širdį ir bus numesti į kampą. norisi naujos skalbimo mašinos, vonios ar lofto. žinau ko dar noriu, bet kam man visa tai reikalinga sunku būtų pasakyti. gal gražūs skaičiai prie treniruočių, o gal ir sportinio pasyvumo paįvairinimas. aš rytais nenoriu daryti mankštos, bet reikia, o kartais ir gaunasi. sportinių batelių namie nemažai užsiveisė, bet vat į darbą naudojamo drabužio ir avalynės jau deficitas. tenka daug pastangų įdėti norų tikslinimui ir realizacijos būdų paieškoms, bet tas sotumo jausmas yra to vertas. net ir nepigiai kainuojantis, bet ryte žadinantis geriau nei žadintuvas. o po to pusę metų ari kaip bėris kad visa tai taptų realybe.