kaunas

būdamas kaune funikulieriaus dėka sutrumpinau savo kelionę pėsčiomis iš žaliakalnio į kauno filharmoniją. senai važiavau šia transporto priemone. per tą laiką pastebėjau tik vieną pokytį – konduktorių funikulieriuje pakeitė automatinės durys, kurių kiekviename iš dviejų vagonėlių yra po 4-ias. pakalnėje esantys kasininkas bilietėlius pardavinėja po 1 lt, o ryšiui su „valdymo centru“ palaikyti naudoja paprastas buitines racijas. abu funikulieriaus vagonėliai, kurių vienas būna kalno viršuje, o kitas apačioje, pradeda judėti vienu metu ir viduryje esančioje bėgių kilpoje vienas su kitu prasilenkia, kad galėtų susikeisti vietomis, nes viršuje ir apačioje yra tik vieneri bėgiai.

istorija sako, kad kauno žaliakalnio funikulierius yra pastatytas būtent vokiečių, 1931 m., nors aeg pavadinimas mums dabar asocijuojasi visai su kita technika.

malonumas važiuoti šiuo vienu iš trijų lietuvoje esančių ir veikiančių keltuvų būtų ženkliai malonesnis, jeigu jo važiuojamas atstumas būtų ilgesnis nei 142 metrai. džiaugiuosi, kad mano kelionė iš kauno žaliakalnio rajono į centrą neprailgo ir buvo maloniai neįprasta. funikulieriaus darbo laikas yra gan ilgas: darbo dienomis pradžia 7:00 val., savaitgaliais ir švenčių dienomis – 9:00, o visomis dienomis darbą baigia 19:00 val. – patogu tiek dirbantiems, tiek ir turistaujantiems. rekomenduoju išbandyti.

džiaugiuosi, kad buvo suorganizuotas toks renginys, bet savo pačių klaidų ateityje kartoti nereikėtų, nors dviračių maratonai lietuvoje ne pirmus metus yra organizuojami. pasidalinsiu savo pastebėjimais ir nuomone ir norėčiau, kad ateityje organizatorių klaidų būtų kiek įmanoma mažiau.

pliusus aš mačiau štai tokius:

  • labai gera trasa ir kelio danga, kelios likusios duobės buvo sutvarkytos, danga nuvalyta, o pati trasa labai patiko – nenuobodi, bet smagi;
  • nusisekęs nuostabus oras – saulė ir šiluma (organizatoriai čia nė prie ko).

neigiamų dalykų buvo ženkliai daugiau:

  • kelias turėjo būti užtvertas nuo 8:00 ryto, bet 8:30 dar net kelio užtvarų nebuvo, o 9 val. dar pavieniai automobiliai važinėjo;
  • atsiimti numerius teoriškai buvo galima nuo 8:30, bet 9 val. palapinėse dar vyko neaiškūs ginčai, o laukiančiųjų eilė vis didėjo;
  • starto tiesiojoje kas pirmesnis, tas gudresnis – vilniaus maratone buvo bent minimalus rikiavimas pagal eilės numerius, kurie čia buvo dalinami pagal pavardę;
  • startas vyko gerom 5 minutėmis anksčiau;
  • sporto grupėje starto iš tiesų ir nebuvo, nes nebuvo šūvio – pradėjo važiuoti dviratininkai, vieni šaukė, kad faltstartas, kiti – kad važiuokite. visiškas chaosas, kol galų gale pradėjo ir visi gale stovintys važiuoti, gerokai atsilikę nuo savo nelegalių priešininkų;
  • vanduo dviratininkams atsigaivinti buvo pilstomi į vienkartinius popierinius indelius, kurie numesti į gatvės kelkraštį, vėliau buvo renkami, plaunami ir vėl naudojami (žiūrovų informacija) kitiems dalyviams vandeniui tiekti (!!!);
  • tarp grupių starto europos pr. sėkmingai važinėdavo autobusai į kauno botanikos sodą (žiūrovų informacija), tad toje vietoje organizatorių nebuvo užtikrintas dviračių maratono dalyvių saugumas;
  • mėgėjų grupės startas virto parodija, joje startavus toli gražu ne mėgėjams ir po jų važiavimo nemažai daliai organizatoriai net neleido apsukti paskutinio 4-o rato, todėl visi jie yra laikomi kaip nebaigę trasos, nors taisyklėse buvo visai kitaip parašyta. nusivylusiųjų buvo daug, o kai kurie dėl savęs važiavo 4-ą ratą;
  • visose grupėse mažiau nei numatytą ratų skaičių apvažiavę dalyviai negali sužinoti savo laiko, kaip kad buvo vilniaus maratone 2010-aisiais, nors visi važiavo su davikliais – gaila jiems tų laikų ar kaip? atsirado laikai, tik dalyvių eiliškumas neatitinka tikrovės, nes vieni pravažiavo didesnį ratų skaičių, o kiti – mažesnį. gaunasi taip, kad mažiau ratų ir lėčiau važiavęs dalyvis, reitingų lentelėje stovi aukščiau už greičiau važiavusius. daro ir nedadaro iki galo.

pasigedau policijos – jos niekur nemačiau, nors jos gal ir nereikėjo, bet man trūko saugumui užtikrinti, ypač ties kiekviena kelio užkarda girdint vairuotojų keiksmus. greitosios medicinos pagalbos ekipažas buvo tik (net?) vienas. verta pagalvoti apie norintiems pasiplėšyti trumpesnę nei 10 ratų distanciją.

liko savaitė iki šiųmečio dviračių maratono kaune, tad kada išbandyti trasą, jeigu ne dabar. nors vilniuje ryte ir lijo, iki kauno visas kelias buvo apsiblausęs, bet nelietingas, kelio danga sausa, o temperatūra lauke buvo +17 laipsnių šilumos. savo mokslų dėka susivėlinau, tad kaune buvau ~17 val. štai ir mano įspūdžiai. iš pradžių apie trasą.

iš debesų išlindusi saulutė, nedidelis automobilių eismas – visa tai žadėjo gerą laiką ant dviejų ratų. vanduo lyg gyvybės eliksyras, pasiėmiau net 2 gertuves, sumoje 1,7 litro skysčių, kurių buvo nei per daug, nei per mažai – pats tas. pradėjo nuo oficialaus starto – aludė „kaunakiemis“, nors prieš užkylant ant naujojo tilto per nemuną, važiuojamojoje dalyje kiek toliau viena nuo kito nutolusios 2 nemalonios duobės, esančios arčiau viaduko krašto, todėl varžybų metu sunkiai išvengiamos. iki jų – viena iš nedaugelio vietų, kurioje minu atsistojęs. viadukas per nemumą lengvai išgaubtas, turi nedidelę įkalnę ir malonesnę nuokalnę, kurioje galima paspausti pedalus. nepamišiu paminėti, kad kaip ir numaniau, čia gerai švilpia vėjai visais gyvenimo sezonais.

pasibaigus viadukui trumpa ir neilga įkalnė, kuri mane priversdavo 2 bėgius numesti, bet po to, prieš patį kalną, seka nuolydis, kuriame vieną bėgį kompensuoju ir juo. pati įkalnė nėra sunki, bet atstumu ir savo nuolydžiu gerai sunkianti jėgas. tuo pačiu bėgiu kylu iki jos posūkio, kuriame ten vėl lėtinti apsukas. įkalnės statumo laipsnis toks, kad atsistojus minti neapsimoka, nors norėtųsi, o sėdint ne vienas bėgis per lėtas, o kitas – per sunkus.

viršus jau matomas ir likus 5-7 elektros stulpų iki viršūnės, užsimetu aukštesnį bėgį ir valios pastangų dėka didindamas greiti atsiduriu prie šviesoforo, kurį šiandien man norėjosi tik prakeikti. iš 10-ies ratų, kuriuos šiandien įveikiau, berods tik 4-as buvo toks, per kuri vos vos spėjau pralėkti. visi kiti ratai buvo žalio šviesoforo signalo laukimas ir nesvarbu, ar lėtinau greitį, ar greitėjau – šviesoforas man kišo koją.

viršūnėje, kairėje pusėje besitęsiant naujiems daugiabučiams, tęsiasi nedidelė įkalnė, bet labai nedidelė – joje taip pat galima greitai važiuoti, o pasibaigus namams seka nedidelis ir ilgas nuožulnumas – čia jau būtina spausti. apsisuku prie veiverių g. esančio šviesoforo, iki kurio seka nedidelė įkalnė,  ir minu toliau. apsisukus tenka minti atsistojus. ši vieta man tinkama gėrimams atsigaivinti, nes greitis kritęs ir važiuoti tenka trumpa nuokalne prieš ilgesnę nedidelę įkalnę.

kelias tiesus, greitai pasiekiamas įkyrusis šviesoforas, nuo kurio seka riedėjimas nuokalne. su mano hibridu ir galine kasete mano išspaustas maksimumas tesiekia tik ~52 km/val. – daugiau nė per kur. geriausią riedėjimą žemyn fiksavau 7, 9 ir 10 ratuose. su plentiniu dviračiu ši vieta įveikiama ~60 km/val., o man patiko tai, kad labai greitai žemyn nenusileisi, nes taip pat visur skersai pučia vėjai, o ir pati nuokalnė nėra tokia ilga kaip iš žemėlapio atrodo.

rimtas posūkis žemyn ir lindimas po viaduku. čia svarbu per daug neįsibėgėti ir suvaldyti savo vairuojamą technika, taip pat svarbu sukant dešinėn pusėn nepasikabinti ant žalių kelio turėklų. teisingas kampų išėmimas čia groja. daug maž neutralus kelias iki kito šviesoforo su minkovskių g. 180 laispnių apsisukimas, mynimas atsistojus ir įkalnė užkilimui ant tilto per nemuną. prie užkylant ant tilto dar viena nemaloni kelio duobelė, kurią verčiau aplenkti.

grįžimas nemuno tilto man dar viena vieta atsigaivinti gėrimais. tilto apačioje staigus posūkis dešinėn nuo jo nusukimui. čia reikia atkreipti dėmesį į viduryje kelio esantį slidų šulinio dangtį, kurio bandymas didesniu greičiu posūkyje įveikti gali baigtis nevaldomu slydimu. geriau ratą sukti asfaltu.

įvažiavimas į karaliaus mindaugo pr., trumpa atkarpa ir posūkis dešinėn, prasidedant užkilimui ant tilto – mynimas atsistojus. štai ir įveiktas vienas velomanijos kauno maratono 2011 ratas.

pojūčiai, savijauta, mintys ir aplinkybės. pirmi 2-3 ratai man nėjosi, posūkius išimdavau bet kaip, muisčiausi. vėliau įsibėgėjau ir nuotaika pakilo. pirmąjį ratą įveikiau 31,8 km/val., greičiu, visus ~31,2. keista, bet visus ratus pramyniau labai stabiliu greičiu. nuo pirmųjų ratų mačiau besivėžinantį liną iš maratono organizatorių, man link pabaigos sukant ratus, pastebėjau ir barzdą su gyčiu bei kitus pažįstamus velomanų veidus. važiuojant paskutinius ratus jaučiau suintensyvėjusį brangiu kuru važinėjančių ir namo grįžtančių kauno gyventojų automobilių eismą – pora valandų ankstesnio važiavimo būtų buvę pats tas. trasa man tikrai patiko, nėra monotoniška ir yra vėjuota. aš mėgstu įkalnės, tad apie šią galiu pasakyti tik tiek, kad jai įveikti reikia šiek tiek smarvės, o ji mane įveikė, nes ji man kiek per ilga (arba aš per silpnas). laikas buvo tiesiog fantastiškas, kaip ir mano savijauta – jėgos manęs neapleido, tik link pabaigos nugarą paskaudo. labai patiko.

pabaigai mano matavimai – įveikiau 10 ratų, 79,13 km, pilną maratono trasą, važiavau 2:35 val., vidutinis greitis 31,0 km/val., maksimalus greitis 52,4 km/val.

ir visai pabaigai lengvas pokalbis su velomanais ir jais prijaučiančiais, zulinančius padangas trasoje ir besiruošiantiems varžyboms.

keletą foto dar galima rasti čia.

kaip ir praeitais metais, taip ir šiais, aplankiau šiais metais gan ankstyvą egzotinių augalų susirinkimą parodoje „žali horizontai“, kuri vyko kaune, laisvalaikio ir pramogų centre mega. lyginant šių ir praeitų metų parodas, šiais metais paroda yra ženkliai didesnė ir joje galima jaukiai pasivaikščiojant apžiūrėti visus eksponatus. nors daugelis augalų ir matytų, bet atradau ir naujų. buvo organizuojami ir seminarai įvairiomis augalininkystės temomis, kuriems, deja, pristigo laiko.

pasidalinsiu keletu man užstrigusių dalykų:

  • erdvė buvo per didelė, jautėsi tuštuma. esant didelėms erdvėms, gal vertėtų esamą ekspoziciją sudėlioti ant didesnio stalų kiekio, nes dabar prie prie vieno eksponato pilnai telpa tik 2 žiūrovai, o galimybė apžiūrėti iš visų pusių gal būtų visai ir praktiška;
  • aš esu lapuočių augalų mėgėjas ir jų pasigedau. taip pat man trūko žemiškų ir močiutiškų augalų, nes dominavo orchidėjos (tas yra suprantama), kaktusai ir sukulentai, buvo musgaudžių ir keletas karpažolių;
  • jausmas toks, kad trūko įvairovės, net ir tų pačių prekybos centrų parduodamos augmenijos – juk mes nežinome, kokie nuostabūs augalai iš jų gali išaugti.

pagiriamasis žodis organizatoriams – lietuvos orchidėjininkų draugijai ir visiems prisidėjusiems už šį nuostabų renginį, skirtą visai lietuvai, o susisiekimas su kaunu yra labai patogus daugumai mūsų krašto gyventojų. o štai ir mano foto reportažas.

ir kaip visada dovana pačiam sau – crassula muscosa, kainavusi 5 lt. tiek pat kainavo ir bilietas į parodą.