maistas

dieta – sunkus reikalas, o ar protingas galima daugelį traktatų parašyti, iš kurių visi bus teisūs ir tuo pačiu klaidingi. nesuklysiu sakydamas, kad dieta yra religija, psichologija, darbas ir laisvalaikio leidimo būdas. kartais užplaukiantys kvailumo debesys mane pakursto imtis šios veiklos.

marinuoti burokėliai ir žirneliai su kukurūzais man jau senai pabodę, tai į tą žolių sąrašą dar ir žalius kopūstus su kalafiorais įtraukiau (veganu būti neketinu). keleto dienų naujovė žolėdžių racione – kukurūzų burbuolė, kurias smagiai čiauškindavome būdami moksleiviais tarybinių kolūkių laukuose.

kaina parduotuvėse so so, 1-1.5 lt už vienetą, o daug jų prisikimšti neina. internetas sako, kad ši daržovė gerokai šlamštinė, neskaitant kelių vaistinių savybių, kuriomis, vienokiomis ar kitokiomis, visi pasižymi. esmė čia yra kalorijų kiekyje (vertinu konservuotų kukurūzų atžvilgiu) ir tai, kad valgant kukurūzų burbuolę vis galvoju už kiek laiko teks iškrovos procedūrą, kartu su kitais maistais, padaryti (kas irgi nėra blogai atlaisvinti skrandį ir kitą vietą nuo perteklinio kiekio).

žmonių kalba kalbant, veganizmas yra sunkesnė vegetarizmo forma. buvo laikas, kai siautėjo jehovos sektantai, dabar įsibėgėja veganų virusas. prisimenant žmonijos kilmę, mes esame purvini medžiotojai, mėsėdžiai iš prigimties. žmonės tokių religijų sąrašą kaip krikščionybė ar islamas, įtraukė ir maisto religijas. nors visai nesenai laisvalaikio pokalbis būdavo apie darbo problemas, tai dabar kalba pradeda suktis kiek dobiliukų vienas kitas suvalgė. demokratijos sąvokos interpretavimas individo gyvenime, matomai, luošina visuomenę distrofikais, anemikais ir man tapatinasi su savižala bei tais, kurie savo organus iš po apsiausto demonstruoja. o dalykus vadinkime tikrais jų vardais – veganai yra karvės.

kiekvienas savaip kraustosi iš proto ir nesupranta, kad lėtiškai krausto ir aplinkinius, brangius žmones. dar vienas ego kraštutinumas.

vėl grįžau prie šio užsiėmimo vietoj to, kad sėdėčiau ir gurkšnočiau raudoną vyną. papildysiu ir pakoreguosiu ankstesnius savo svorio metimo pastebėjimus:

  • namie ir svetur reikia valgyti nedaug ir rasti jėgų įkyrioms nemokamo maisto įsiūloms atsispirti;
  • rasti užsiėmimą ar veiklą, kuri nukreiptų mintis nuo alkio;
  • alkis – tai miražas. žmogui tikrai užtenka kur kas mažiau maisto nei mes galime įsivaizduoti ir juo labiau kiek mes kas dieną jo suvalgome. paprastas rodiklis – kaip dažnai tenka išlaisvinti slibiną rudį;
  • neprisiryti maisto nakčiai – savęs išbandymas ar nuo savo nustatytos valandos daugiau nebevalgysi. gal priminimo lapelis ant šaldytuvo? su šia problema aš kovoju arbata arba einu anksčiau miegoti;
  • svorio metimą įtakoja ne tik mityba, bet ir fizinis aktyvumas, todėl rytinė ir vakarinė mankšta turėtų išeiti į naudą;
  • alkoholis – didis priešas, kaloringas  jūsų žudikas.

ir visam tam yra būtinas pastovumas!

jau kuris laikas ieškau baltarusiško hematogeno pardavimo taškų, kad galėčiau įsigyti ir palyginti kartu su lietuvišku miečio produktu. šiais metais paragavęs baltarusišką produktą iš karto pasakiau – man jis buvo skanesnis ir saldesnis už lietuvišką produktą. lietuviško hematogeno (gamintojas – miečys) pilni visi prekybos centrai ir vaistinės, o štai su kaimynų alternatyva tikrai šnipštas. iš tiesų nemažai laiko sugaišau ieškodamas kur galėčiau įsigyti baltarusiško ekzon hematogeno, kuris netyčia buvo užmatytas norfa prekybos bazėje. ta proga padažnėję mano apsilankymai ir kitose norfa parduotuvėse parodė, kad baltarusiškas hematogenas prekyboje būna gan retai – arba jį greitai išperka, arba jo per mažai atsiveža. dar viena vieta, kurioje užtikau ekzon hematogeno – senukų prekybos centras. senukai iš manęs dėl to gavo pliusą, nors lankytis tenai manęs oi kaip netraukia.

be didelio pliuso skoniui kaimynų produktui, pateikiu ir palyginimo lentelę, kurioje kaimynų hematogenas visuose kokybiniuose punktuose nusileidžia lietuviškam. baltarusiškas hematogenas dar būna įvairių skonių, bet klasikinis man labiausiai patiko.

šiuo metu maxima vykdo miečio hematogeno akciją, kurios metu kaina iš 2,19 lt pasikeitė į 1,59 lt. pastebėta, kad vaistinėse tas pats hematogenas kainuoja netoli 3 lt. ne akcijų metu pastebėjau, kad beveik visada baltarusiškas hematogenas yra pigesnis už lietuvišką.

jau kuris laikas atrasta dar viena išskirtinė prekybos centrų norfa prekė, kurią aš labai mėgstu. populiarėjant maisto importui iš lenkijos, jo daugėja visuose prekybos centruose, nors asortimentas nepasižymi naujienomis. šį kartą galima užskaityti – „provitus“ konservuoti agurkai garstyčių užpile. jeigu norfos marinuotus agurkus vertinu 9,5 balų iš 10 galimų, tai provitus konservuotus agurkus vertinu 9,4 balo. agurkėliai čia nėra patižę, kaip dažnai pasitaiko daugumos gamintojų, o yra kieti ir traškūs. didelio skirtumo tarp konservuotų ir marinuotų agurkų aš nejaučiu, todėl skoniu provitus labai neženkliai nusileidžia rivonos agurkėliams, bet prieskoniu tikrai lenkia – garstyčios yra tam tiesiog sutvertos. šis garstyčių marinato skystis yra tiesiog tobulai sutvertas ryte pagirioms vartoti.

deja, bet šio malonumo kaina kandžiojasi – 4,99 lt.