metafora

marinuotų burokėlių stiklainiai eina į pabaigą, o šaldytuvo reikia atsisakyti, kad vietos neužimtų ir koncentruotai dulkių nerinktų. pilvas ir valia tolygu ne vienodi priešininkai. kur tik besidairau, visur matau pagundą, todėl kartais pasirenku miegą jai atsispirti. kiek daug mums valios reikia kasdieniame gyvenime, tiek daugiau mes randame jam pasiteisinimų, priežasčių jai paminti. kaip kartais aš mėgstu pasinuodyti hamburgeriais, taip neverta gyventi vien tik dėl figūros, raumenų, šukuosenos ir ką pagalvos žmonės, nors daugeliui tai yra religija. valios pratimai su liniuote trankyti rankas jau atgyveno, o dabartinės priemonės jai ugdyti nėra skirtos.

vaistas yra – užimtumas, nors naktį kaimynai neleis sienoje iš vinių mozaikos sukalti,o kiti darbai tu savus laiko patikrintus inkarus. keblu. lova yra, po kuria apdulkėjusi motyvacija užsiimti naudinga visuomenei veikla, nors nemokamas cirkas jau nebesilanko. kaupiasi tos durelės, nuo vienos personos po 2 vnt. žvejoju ir tikiuosi, kad ta numesta blizgė nebegrįš, bet susukus ritę ji vėl prie kojų blizga ir vartosi, kartais net ir pagundų užkabina. laikas kraustytis iš to degančio vasarnamio.

viena, kas gelbsti, tai čefyras.

keletą dienų mane apėmęs nerimas, kurio užuolaidas link žemės traukia baimė. karnizai nėra tvirti, tad nereikia pervertinti savų galimybių, o silpni segtukai vis tiek pasiduos. lyginamųjų objektų sąraše mažiausią nerimą kelia baubas – tokia tamsi, vaikiška pasakų būtybė, krečianti kvailystes ne dėl savo noro, o dėl pareigos. nenoriu juos vardinti ir traukti iš šaltos balos lyg atgulėtus lapus, džiaugiuosi jų kareiviška laikysena man neįkandamoje tamsoje. tos ekonominės lemputės nepateisina savęs buityje, bet kaip smagu yra po ja būti, nors ta riba jau būna apskrita, kurios tamsoje tyliai šachmatais lošia konkurentai. deja, bet nesmagu, kai negali atsitraukti žingsniu atgal, o į vaizduotės kuriamą prarajos horizonto tiesiąją galima atsiremti atbula ranka.

kitą dieną vėl tiesioji, kai stovi prie durų ir sugeri beldimą. nei bėgt, nei rėkt, o kojos slysta maloniai.

mes ir mums deda pro šoną. tikrai, ir taip visą gyvenimą. tiesa, tai kartais būna visai malonu pabūti pliušine arklio galva ant koto, bet ta veidmainystė turi liepto galą. egzistavimo galą turi ir visos upės, įtekančios į kitus vandenis, nes ir joms dedama pro šoną, kaip kruoja deda pakruojui pro šoną, ar panevėžiui nevėžis.

pakruojo dvaras yra gražus ir sutvarkytas, bet vis lieku apdėtas neįamžinęs šio komplekso. aplinkybės.

važiuojant kelio pro šalį bėga balti ir geltoni kelio stulpeliai, net ir nudobtas gyvūnas ar pervažiuotas ežys, iškruvinęs dalį kelio, lekia pro šonus ir nebegrįžta. aš nestoju, mes nestojame, nes sustojimo nėra, mes tik galime lėtinti savo tempą – raiši ir nusiminę vėlinių išvakarėse. didelė arba maža viltis pulsuoja, audrina vandenį ir kelia bangas, neįvertindama bebrų pastatytų užtvankų. bebriena man nepatiko, kraujuota mėsa. vėlinės.

laikas eina, šūdai vėsta. elementari fizika. nekrypstant į kraštutinumus, drungna tiesa. nors savas šūdas nesmirda, kojos šiltai laikomos svetimame gėryje. gerai, kol šilta, nes vėstant vėsta ir nuotaika, šiluma širdyje. nors pašildyti kotletai ir karšti, jie nebe tokie, o ir kvapas nusivėdėjęs. kad ir kaip daržininkas bemylėtų savo darbą, ant grėblio antrą kartą lipti nenori. poelgiai tampa racionalesni, o traukinys šikančių nelaukia.

vienkartiniai.

laikui bėgant nukrypti nuo įprastos vagos tėkmė tampa vis sudėtingiau ne dėl techninių detalių, bet dėl noro ir tingėjimo. net ir esant norui, dažnai numoji ranka ir pasirenki tą pažįstamą estafetę, nes anksčiau mano taip nesuprastas komfortas, dabar garsiai apie tai kalba ir aš jį pradėjau suprasti. keičiasi prioritetai, o taip dažnai krentantys rudeniniai lapai tampa periodiškai įsiterpiančiais pusryčiais, per kuriuos kartais net ir knygos nebespėji perskaityti, o tai primena senai gerai žinomą posakį apie rūdis, bet iš tiesų viskas rūdija, tik mes nenorimai apie tai kalbėti ir girdėti.

argumentas buvo priverstinai surastas, kaip mes visada po ranka turime savo poelgių pateisinimą. ateina toks suvokimas, kurį supranti ir stengiesi jo nerasti, nesklaidyti skaitytos knygos lapų, nors elgiesi kitaip, nuosaikiau. patylėti man patinka, nes tada būnu stebėtoju tik ginčas ne apie tai, o su kuo. gamta yra geras ramintojas, ypač ruduo – pasyvus oras, gaivūs lapai ir vėsus grindinys. ir dabar aš noriu, bet nenoriu ir sunku man dėl to, kad argumentai per silpni.