miestas

saulius mykolaitis – matrica

užgesint, kai ugnis apkabino žodžius,
okupavo naktis, išbučiavo medžius.
tik bijok netikėt, neklausyt naktimis,
užsikimšus mintis, savo mintis,
tai ką šaukia širdis.

juodą karštį plaukų su savim pasiimk,
baltą nemigo naktį tyla užgesink.
laikas – smėlis po kojom, tavo žodis – mirtis,
tolsta uostas giliai, uostas giliai,
paskandinus viltis

mano matrica tu
mano saulė akmuo
mano žodžiai lietus
mano meilė ruduo
mano Dievas žolėj
mano žiogas ore
stygos danguj, stygos danguj
mūza delne

užsimerk, paklausyk, kas daugiau pasakys –
šitaip plaka širdis, šitaip baigias naktis.
ta šalis už kalnų, jau seniai neturiu,
septyniolika jų, mano saulės dėmių.

pasakyt negali, baimė seka lyg šuo,
kruvinom dienomis nebegelbsti ruduo.
užmiršau, kad tikiu debesėlio šviesa,
kiekvienam kosmonautui, vienam kosmonautui sušukim „ura!“

mano matrica tu
mano saulė akmuo
mano žodžiai lietus
mano meilė ruduo
mano Dievas žolėj
mano žiogas ore
stygos danguj stygos danguj
mūza delne

prieš dailiąją lytį aš neturiu nieko prieš, bet man šios varžybos sporto grupėje buvo daugiau negu ištežęs ir priminė šiemetinį plento sezono atidarymą kenoje. lyg tyčia iš vakaro nebuvo motyvacijos dalyvauti varžybose, bet vis užkliūdavau už argumentų važiuoti: kauno maratoną, tikrąja to žodžio prasme, pratingėjau, o praeitais metais mano dalyvavimas vilniaus velomaratone baigėsi 7-iais ratais ir nebaigta distancija, o paskaičius varžybų reglamentą tapo aišku, kad šie metai man paskutiniai v21 grupėje. už akie užkliuvo informacija, kad išvakarėse starto numerį galima atsiiimti net iki 22 val., tai teko dar ir iki jo prasieiti ir pasiimti.

kaip jau tapo tradicija, ryte arbata ir sumuštiniai su fermentuotu sūriu bei oro žvalgybos. reikėjo važiuoti, nors iš vakaro dar svarsčiau galimybę plento treniruotei. neatkalbėjo manęs ir išvakarėse ant rolerių praleista valanda. atsidusau ir pradėjau krautis iš vakaro išskalbtą sporto, nors džiaugiausi, kad vis tik aš turiu galimybę rinktis, o profesionalūs dviratininkai – nebe. susikroviau ir išvažiavau.

automobilių stovėjimo aikštelėje ramiai ir neskubėdamas persirengiau ir išriedėjau ramiai prasukti varžybų trasos apžvalgos ratuko. prasidėjo pirmi nusivylimai:

  • organizatorių remėjų bmw automobiliai pilnai stengėsi pateisinti įžūlių ir chamų vairuotojų įvaizdį blaškydamiesi per juostas ir apsisukinėdami ne tik kad posūkių nerodydami, bet ir uždarantys pravažiavus gedimino pr. važiuojantiems dviratininkams;
  • po mėgėjų starto visoje trasoje voliojosi tiek tušti, tiek ir pilni mineralinio vandens plastikiniai buteliukai ir nebuko kam pasirūpinti juos nurenkant nuo kelio užtikrinant sporto grupės dalyvių saugumą. prie uždarytų kelių esantys organizatorių žmonės abejingai žiūrėjo į šalia jų besivoliojantį plastiką. prie barclay’s visas kelias buvo nusėtas kamštelių nuo mineralinio vandens;
  • didelių duobių ir šulinio dangčių neuždažysi, tad kelias priminė labiau kauno gatves, o ne varžyboms skirtą trasą. kažkiek gelbėjo prie mindaugo tilto užpilti grindinio tarpai, kur be vargo lysdavo plentinio dviračio ratas;
  • užmatytų 3-jų tualeto būdelių >7000 dalyvių buvo, švelniai tariant, buvo lašas jūroje – pataupyta smarkiai ne vietoje, o bent kelių wc vietų buvimas išorinėje trasos pusėje būtų sumažinęs trasą kertančių žmonių kiekį.

mano numeris buvo apgailėtinai didelio skaičiaus ir tas man kėlė nuotaiką. starto vietoje su kolegomis smagiai pokštavome ir juokavome, tad nusiteikimas varžyboms buvo su šypsena. prezidentės šūvis ir mes išminame.spausti labai smarkiai neina, nes aplinkui dviratininkų košė ir priekin pralįsti nelabai yra pro kur. pradžia kaip visada siaura ir retėjant grupei bandau užsikabinti tolstančios grupės likučių. pirmas ratas prašvilpia lyg vėjas, o 2-ame rate posūkiuose pametu savo grupę ir dar su vienu kolega bandome sukti dviese. 2-ame rate žvėryne nepastebėjęs taip lupau į šulinio duobę, kad net sėdynė į priekį nulinko, todėl visus likusius ratus teko ant jos čiuožinėti. taip mes pasikeisdami prasukame 3-etą ratų, tik garbės ir dėmesio ištroškęs mano kompanjonas prieš posūkį mane aplenkdavo, kad finišuotų pirmas.

флаг ему в руки

dviese mūsų tempas nepakankamas, tad mus pasiveja kita, didelė grupė – visa banda dviratininkų.paskendau toje minioje ir srovė mane nešė toliau. gan greitai supratau, kad tempas mūsų yra gan lėtas. mano jausmą sustiprino ir kai kurie grupėje esantys dviratininkai, keleto kurių pajėgumą aš žinojau. ramiai apsuktas ratas minčių dėliojimui po kurio aš priėjau išvadą, kad jeigu varžybos nevykusios (tam tikra prasme žiūrint), tai reikia bent treniruotę pasidaryti. aš ir dar vienas-kitas apsiėmėme pakaitomis vesti visą grupę, nes daugiau norinčiųjų nebuvo, o jeigu būtume radę dar bent keletą pajėgesnių ir turinčių motyvą dviratininkų, neabejoju, kad būtume atitrūkę. grupės vedimas turi savo privalumų, kad sumažina griūties riziką, kurio šiame varžybose buvo daugiau nei įprasta. įkalnėse beveik niekas nedirbo, net ties edukologijos universiteto įkalne priešais gėrimo vietą visa grupė ženkliai lėtėdavo, o man ši vieta patiko vedimo keitimui. sukdamas paskutinį ratą ir artėdamas link finišo aš nesiplėšiau, tai darė tik tie silpnavaliai, kurie sugebėjo visas varžybas ant rato išsėdėti. aš gal ir esu silpnas, bet ne ištižęs.

štai dar ką pasakysiu:

  • mačiau mažiausiai 5 griūtis, daugumą jų lygioje vietoje ir keletą visiškai per dviratininko neatidumą ir žioplumą. į vieną ir pats atsirėmiau, bet spėjau iki savo grupės dasitraukti;
  • dviratininkų sporto grupėje numeriai virš 500 buvo sunkiai prognozuojami – važiavo kas su mtb, kas su hibridais ir nemaža jų dalis kelio viduriu besimaišydama greitai sukantiems pedalus. aš būčiau už tai, kad sporto grupėje leistų važiuoti tik su plentiniais dviračiais, nes formulėje-1 mes nematome nascar automobilių;
  • 5-ame rate finišuojantiems buvo atitverta juosta raudonais kelio kūgiais, ant kurių ne vienas išsitaškė, o ne tik toje juostoje finišavę dviratininkai ir dviratininkės tiesiog be skrupulų stojo ant kelio taip maišydamiesi kitus ratus sukantiems. stipriai kvailas sprendimas, vietoj to, kad mažiau ratų važiuojančius dviratininkus išleisti vėliau gražiai įsiliejant į bendrą srautą ir visiems panašiu laiku finišuojant;
  • jaunimas visus tuos 5 ratus makalavosi po kelią ir dėl jų staigių trajektorijų įvyko ne viena griūtis, todėl būtų racionalu juos eliminuoti į atskiras jaunių varžybas;
  • gedimino pr. buvo pilna „kėglių“, o viena bobulencija su terbomis grupei vos po ratais nepalindo. įdomu, kuo tuo metu užsiiminėjo saugumu besirūpinantis personalas;
  • buvo ir tokių, kuriems mūsų grupės vedimas buvo per silpnas ir vienas pažiūrėjęs į mano 142-ą numerį (nerimtas gi nu) man pasiūlė grupės gale „pailsėti“, bet pats padirbėjo tą vienintelį kartą kelis šimtus metrų ir teko man jį vėl pakeisti;
  • mano pagarba ir padėka tiems dviratininkams, kurie sąžiningai bent kažkiek stengėsi vesti grupę atiduodami paskutines savo jėgas – jie tikrai padėjo atsikvėpti dirbantiems „arkliukams“;
  • su kriterijų nebuvimu plento sporto varžybos eina kritinės masės kryptimi ir tai mane neramina.

susitiksime mtb pimpalų pasimatuoti.