mtb

pradžia

nors planas buvo 200+ (t.y. 200 km su trupučiu neasfaltuota danga), gavosi 200-, o tai reiškia, kad kvepia revanšu. viso to pradžia banali ir klausiamoji – kuo čia save dar nužudžius? pridursiu tik tiek, kad tas procesas turi būti malonus, tikslingas ir su gera kompanija. balsu pasidalinus mintimis, netrukus atsirado ir entuziastai bendražygiai, norintys ir sugebantys atitrūkti nuo darbų ir patirti dar nepatirtus pojūčius. patikėkite, ne kiekvieną dieną ant dviračio praleidi 11-a valandų. sutarėme, pasiderinome preliminarų kelionės planą ir laukiame likimo dienos.

susitikimo vietos pakeisti neįmanoma

šį kartą (laukite tęsinio) 3-ise startavome nuo vilniaus. vis tik išankstiniam planui nebuvo lemta išsipildyti, o buvo realizuotas tik iki 100-ojo kilometro, toliau laukė improvizacijos. starto vietoje pasidalinome inventoriumi, maistu ir vandens atsargomis ir patraukėme. pradžia 8:00 visiškai pasiteisino, nes dar nesinori valgyti, o miegai jau išvažinėję dviračiais kas kur.

kelionė

likusiems miego likučiams buvo suplanuota pusė vilniaus saulėtekio mtb maratono trasos, nes mūsų kryptis buvo nemenčinė-pabradė-inturkė. saulėtekio trasa smagi, daug jėgų iš mūsų neatėmė, o judėjimo kryptis buvo teisinga. gerai sukratė mano rytinę kiaušinienę, nes makaronams ryte nebuvo motyvacijos, nes kartais norisi skaniai pavalgyti, o ne naudingai iš vadovėlio. nuo ežerų prasidėjo improvizacijos miško keliukais ir čia baisiai iki nemenčinės nesuvargome.

išlindę prie nemenčinės tilto per nerį ir jį pervažiavę laikėmės dešinės, upės, pusės. čia prasidėjo improvizacijos malonumai, nes kaip kiekviena upė įteka į plačiuosius vandenis, taip kiekvienas geras miško keliukas turi tendenciją netikėtai baigtis tvora. kelių virsmas tvoromis ir privačia valdas ypač koncentruotas prie vandens telkinių. čia jau mes ragavome dviračių tampymo pro tvorų plyšius ir mynimo pusės metro aukščio žolynais. čia mes strigome netoli valandos, įskaitant braidymą po dilgėlyną ir normalaus keliuko paieškos. atsakingai galiu pareikšti, kad dilgėlynai tose vietose yra ekologiški ir be pesticidų, kad net sekančią dieną visos kojos dar buvo sudilgintos. kai toks stresas kojoms ne kas dieną, tai užskaitau kaip gydomąjį masažą, papildytą šaltu upeliuko vandeniu, kas yra ypač rekomenduojama dviratininkams, nes šaltas vanduo atgaivina ir pagyvina kraujotaką kojose, o ir gerai atgaivina ne tik leškas, bet ir motyvaciją, pasitikėjimą savimi – aš (mes) tai galime!

vienas iš kelionės tikslų buvo persikelti per beždžionių tiltą, einantį per nerį, kuris yra kažkur už nemenčinės. nors ir sunkiai, bet laikydamiesi dešinės upės pusės, tiltą mes gan greitai pririedėjome. tiltas, toks sakyčiau, ne vaikiškas, siūlau išbandyti, žodžiais sunkiai nusakomas.

kitoje neries pusėje geras miško keliukas be lyrinių nuklydimų ir paklydimų atvedė mus į santaką (gyvenvietė tokiu pavadinimu). laiko iki čia mes iššvaistėme sočiai, planas mūsų ėjo šuniui ant uodegos. sprendimas buvo kuo greičiau ir tiesiau traukti į pabradę, tad artimiausiu tiesiuoju žvyrkeliu patraukėme asfaltuoto plento nemenčinė-pabradė link. kaip bebūtų gaila, bet teko kokią dešimtį kilometrų su traktoriais padirbti plente. na, ne paslaptis, kad visi mes jau susivažiavę plentiniais, tad greitai sustojome vorele ir keisdamiesi kas stulpelį pradėjome dirbti. iki tol tinginiaudami, čia jau dirbome. nors atsukome ne 100%, bet iki pabradės vidutiniu 30 km/val. greičiu greitai nuirklavome. inturkė buvo mūsų pusiaukelė ir tuo pačiu karšto maisto stotelė, todėl iki pabradės, lyg uosdamas to karšto maisto viliojantį kvapą, yriau keturiais irklais. plentas tuo čia nesibaigė, laukė maxima gėrimai ir kone 30 kilometrų iki inturkės. šiūpėliavome toliau.

inturkėje programa buvo tokia: šaltibarščiai (x3), guliašas (x2), saldainiai (…), pienas (x5), bulka su obuolių marmaledu (x3), kojų mirkymas ežere. varškė jau nebetilpo.

pasunkėję maistu nusprendėme nesukti suplanuoto molėtų-širvintų-kernavės lanko, nes laikas gėdingai buvo ištirpęs. vadeliotojų valdyba sutarė dėl žvyrkelio iki nemenčinės. vat kelias nuo inturkės iki danilavos buvo idealus – žvyras, nepikti kalniukai ir lyriniai nukrypimai prie lankytinų vietų buvo tikras malonumas palaikant lengvą pedaluotę ir virškinant vaišių maistą. strigome tik ties alka – nors gps ir visi kiti diletantiški žemėlapiai sako, kad čia pravažiuojama, jau ne vienas dešimtmetis ten to tilto nebėra, todėl reikia daryti lanką pro karpakėlį. važiuojant pro gurakalnę būtų dar didesnis ratas. vietiniai žinios čia tiesiog neįkainojamos. pasirinkę teisingą kryptį be nuokrypių žvyru atmynėme iki danilavos, kur laukė plentas sužionys-nemenčinė. viso ~15 km. nemenčinėje vietos daug maž žinomos, mišku judėjome link sakiškių, vėliau nupiepusiu dviračių taku iki nemenčinės plento sodų, kur trumpam išlenda vilniaus mtb maratono trasa, kuria mes ir dasimušėme.

savijauta

čia aš būsiu lakoniškas. link pabaigos kojos pasidarė guminės, toks jausmas, kad jos jau kelis kartus aplink pedalų ašį apsivyniojo. pulsas vos virš šimto, bet užkelti nesigauna, nes kojos tiek neišmina. vyriški atributai padarė savo formos įdubimus sėdimojoje ir šlaunyse, todėl po gamtinio reikalo miške tenka juos į vietą sudėlioti.

statistika

171 km, 11 val. kelionės, maršruto žemėlapis ir jo gpx byla.

pabaigai

norisi daugiau.

2012 maratonų taurė druskininkų etapas yra 1-asis etapas iš 5. tai yra greituminis važiavimas kalnų-miškų dviračiais (angl. mtb). štai kur aš šiandien buvau.

stoviu savo garde, pulsas pusė velnio. starte grupės atitvertos, kad tarpusavyje nesipjautų. reglamentas toks. aš, kaip nereitinguotas dviratastas, nugrūstas į patį galą tų, kurie suks 2 ratus. už manęs spurda mėgėjai, kaip taisyklė, dauguma inkarų ir stabdžių. čia norma.

nepagailėsiu keiksmažodžių tiems, kas sugalvojo laiko daviklių („čipų“) tvirtinimą prie dviračio priekinės šakės, kai vienas prigulimas ant šono ar šakų nubraukimas gali jį nukabinti nuo dviračio. visur, kur važiavau, tvirtinimas prie priekinės dviračio rėmo dalies, arba vairo iškyšos. tai štai, man buvo panašiai, tik kitaip – čipas nukrito pačiame starte tik pradėjus judėti. mano įtarimas, kad tvirtinimo dirželį nupjovė priekyje buvusio dviratininko galinio rato stabdžių diskas. visi 700+ dviratininkų jau nuvažiavo, o aš šukuoju starto pievą ir ieškau savo daviklio. radau sunkiai, nes jis buvo jau mane sustojusį aplenkęs. gera pradžia, nei pridėsi, nei atimsi. lengva panika, kad sušiktos varžybos, bet tiek kilometrų sukorus reikia ieškoti išeities – daviklis kišenėn, kojos ant pedalų, darau pabėgimą vardu „pribėgimas“, t.y. važiuoju trasą.

trasos ilgis 35 km, važiuoti 2 ratus. pirmo rato važiavimas monotoniškas, nes nieko neveikia tik šaukiau „duokit kairę lenkimui“ (visą gerklę prarėkiau), o kelio danga, pasikartosiu, inkarai ir grėbliai (dėl to jie nekalti). važiuoti vienam man nėra naujiena ar staigmena, labiau savo jėgų patikrinimas ir darbas trasoje, o nosies ir subinės krapštymas.

atvyniojus 1-ą ratą, trasa ženkliai prašviesėjo ir liko tylus darbas vienam. pakeliui rinkausi varžovus, ne vieną teko aplenkti ir tai motyvavo, nes aplenkus vieną, tolumoje jau matau kito taikinio nugarą. dirbu vienas gal pusę kelio, kitą pusę pakaitomis dirbome (ne važiavome!) su dar vienu nelaimėliu, kuris palaikė teisingą tempą, ir su juo dar spėriau lenkėme varžovus – kas tiesiojoje vedė, kas įkalnės rovė. baisiai nesiplečiant į monotoniją – lenkėme nemažai.

finišas, kurio galėjo ir nebūti, bet jis įvykio ir vien tai yra didelis pasiekimas. rezultatai tokie: 24-a vieta v30 grupėje, laikas 2:51:25, lenktynių žemėlapis.

buvo vienas nugrybavimas nuo trasos ir netrumpas grįžimas atgal, buvo griuvimų ne be inkarų pagalbos ir grandinės pametimas. kuom skiriasi mtb nuo plento varžybų, kad čia rezultatai objektyviau atspindi dviratininko fizinį ir techninį pasirengimą. ištvermės čia taip pat reikia didesnės, nes šašlykų kaip plento varžybose  čia neišeis suvalgyti, o jėgų švaistikliams atiduoti taip pat reikia daugiau. 2 gertuvės po 750 ml yra strongly recommended. renginys šaunus, 9/10 balų.

p.s. bet aš vis tiek nesuprantu, kaip žmonės atvažiuoja į varžybas ir jose nedirba. aš dažnai įkalnėse ar smėliuotose trasose raginau dviratininkus važiuoti, bet kai išgirsti „reikia džiaugtis poilsio minute“, tai nu ir nx, namie reikia ilsėtis ar prie radijo, o ne varžybose.

turint kalnų (angl. mtb – mountain bike), o tiksliau, miškų dviratį, būtų nuodėmė jo nenaudoti pagal paskirtį. dviratis neįpareigoja dalyvauti varžybose, nors jo įtaka tam yra pakankamai didelė, bet mokėti juo važiuoti taip pat reikia sugebėti. pradedu serijų ciklą apie tai, kaip man sekasi tobulinti įgūdžius bekelėje, su kokiais keblumais aš susiduriu, į ką siūlau atkreipti dėmesį. viskas išbandyta savo kailiu. taigi pradėsiu, o šalmas, įsegami (klipsiniai) batai ir pedalai yra privalomos dviračio sudedamosios dalys. kas kartą po 10-imt patarimų.

  1. akiniai taip pat, kad apsaugotų nuo medžių šakų, kurių miškuose yra apstu – saugumas čia yra labai svarbus;
  2. pamenu, greitieji ruožai vienvėžiais keliukais refleksiškai spausdavo stabdžius, bet kuo dažniau aš juos važiuoju, tai labiau adaptuojuosi, o greitis vis didėja – kaip ir visur, reikia laiko ir įdirbio, taip kad kuo daugiau važinėsite, tuo greičiau tobulės dviračio valdymo įgūdžiai;
  3. žinok technikos galimybes: stabdymo kelias, padangų sukibimas su įvairia danga, kas leis balansuoti ties galimybių riba ir taip maksimaliai išnaudoti technikos savybes;
  4. lygsvara – kalnų dviračių sportas, lyginant su plentu, yra lėtesnis ir čia reikia daugiau pastangų nenugriūti, įkopti į kalną ar išsilaikyti ant dviračio važiuojant smėlėta danga. masčiau apie papildomus pratimus, kurių beveik neradau, o vienintelis mano išsigelbėjimas – vienratis dviratis, buvo sugedęs. vis daugiau laiko leisdamas miškuose supratau, kad čia patobulės visi mano įgūdžiai, susiję su sportišku važiavimu miškuose;
  5. važiavimas smėliu – arba lėk su vėjeliu, arba lėtai ir atsargiai pedaluok. jeigu trasa gerai matoma ir joje nėra papildomų kliūčių, man parankiau smėliuką pravažiuoti kiek įmanoma didesniu greičiu negramzdinant padangų ir be dviračio sumėtymų, kas beveik garantuota važiuojant vidutiniu greičiu;
  6. minti pedalus atsisėdus ar atsistojus – svarbu nepamiršti, kad minant atsistojus pulsas šokteli į viršų, o tai dviratininkui nėra paranku, todėl reikia stengtis kiek įmanoma daugiau minti atsisėdus. čia svarbu tai, kad minant atsisėdus prarandamas brangus varžybinis laikas, todėl reikia objektyviai vertinti savo jėgas ir rasti sau tinkamą balansą tarp abiejų mynimo būdų;
  7. didesnis greitis garantuoja aukštesnę poziciją rezultatų lentelėje, todėl taip svarbu yra jo neprarasti. šakomis grįstas kelias dažnai mušdavo mano greitį, nes stengdavausi jas apvažiuoti, išlaviruoti. jeigu medžių šaknys nėra aukštos, jas, kaip ir smėlį, aš imu su vėjeliu stengdamasis nesumažinti, o kaip tik padidinti greitį. sėdint ant balnelio tai būtų skausminga sėdimajai, todėl stengiuosi pastovų nemažą greiti per šakas palaikyti šiek tiek atsistojęs nuo balnelio, tik tiek, kad užpakaliu nesiekčiau dviračio sėdynės. pasikeitęs svorio centras leidžia ir kūnu sugerti dangos nelygumus, o atsistojus perduodu didesnę sukamąją jėgą, kuri reikalinga nemažinant greičio įveikti nelygią kelio dangą;
  8. prie to pačio – didesnes duobes man labiau yra priimtina įveikti atsistojus, bet pedalų neminant, net savo kūnu judesiu aš jas švelniai „išimu“;
  9. žinokite savo privalumus, turėkite savo arkliuką – vieniems geriau sekasi įkalnėse, kitiems tiesiojoje, o dar kitiems – važiuojant smulkiai vingiuotais keliukais ir pan. savo privalumus išnaudokite ten, kur jaučiatės stipriausi ir taip stenkitės atitrūkti nuo kitų varžovų;
  10. pedaluoti reikia 80-100 sūkių per minutę dažnumu, nereikia per jėgą sukti pedalų, nes tada jėgos yra tiesiog švaistomos, kaip ir „tuščiai“, t.y. per dažnai, juos sukant.

tam kartui tiek, ruošiu sekančius savo potyrius.

pirmos 3.

zjbs, kai vėjas pučia į nugarą, o vandens atsargos zulina marškinėlių galinę kišenę. temperatūra lauke nebuvo prikli ir balansavo ties skaičiumi 22, o aš nė kiek nesigailėjau apsirengęs ilgomis rankovėmis ir šortais iki kauliukų. vėjas gairino nugarą, bet tai netrukdė girdėti žaliaakės endomondo viliojimo postringavimus, kurie greitai nuskendo mano minčių sūkuryje. tikslas buvo pusšimtis į vieną pusę ir viskas bylojo, kad pirmyn man gerai ėjosi. kalnai plaukė pro šonus, o pedalavimo jėgos vis buvo po ranka ir nerodė sekimo požymių. smagu, kai kelias pažįstamas ir žinau, kiek posūkių liko iki kito motyvacinio punkto. širvintos ne riba, pravažiavau ir jį, nes dar trūko dešimtinės. įdomus tas miestelis su 2-iem kelio žiedais ir 4-iais gulinčiais policininkais, kai viskas yra vienoje tiesioje gatvėje, kurios viduryje stovi maisto prekių krautuvė. damyniau iki greitkelio, o nerimas pagrįstai apsiniaukė. apsisukus to ir laukiau – priešpriešinis, vietomis šoninis, vėjas. zjbs, dabar jau lėtai žudžiausi ir su nepatogiai nemenku pulsu. grįžimas atgal jau buvo darbas, kur reikia ne orą pedalais drumsti, bet ratus prie vėją sukti. atmetus keiksmažodžius visa atkarpa buvo prakaituota ir lėta. ir kalnai visi subėgo į kelią, kad juos kur velnias. aštriai per kasetės dantis šokinėjanti grandinė dirbo savo darbą kartu su kaistančiomis kojomis. gerai prisimenu tą kalną-žudiką tarp pociūnų ir jauniūnų. aš mėgstu dvitakčius variklius, kai kartą įkvepi ir ir sukart iškvepi atidirbtą deguonį, bet šioje įkalnėje perėjau į vientaktį režimą – įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti (dar net pabaigos nesimato), iškvėpti. pramankštinau didesnes galines žvaigždes, kad dulkėmis neapkerpėtų. bent kažkoks pozityvas. po to sekė likusi ~30km atkarpa pavadinimu „bli4t, dar biškį ir namai“.ausyse ošė vėjas, žaliaakė jau tik kažką vapėjo, praradusi viltį mane užverbuoti. klausimą „nx man to reikia“ šiandien palikau namie. vietomis temo, ekranas mirgėjo. parsibeldžiau, pačiam net keista.

likusios 2.

netyčia iš bendradarbių nugirdau, kad šiandien mtb mokyklėle saulėtekio miškuose – tai, ko senai man trūko, kad galėčiau pazulinti tą trasą. nors „jamam“ nebuvo toks gyvas, bet pasirinkimo nebuvo. kitas šalmas, kiti batai ir kitokia technika, kurios viršsvoris, lyginant su plentiniu dviračiu, jau buvo iki lemputės. prisilakęs skysčių patraukiau tiesiai į starto vietą saulėtekyje – buvau pačiu laiko, banda dviratininkų pradėjo judėti. kaip ir visur bei visada, judėjimas virto varžybomis su ne ten nugrybaujančiais dviratastais, kurių niekas nepalaukė, o kur važiuoti nežinia. buvau ir aš beveik su krepšiu grybų, bet lyg tyčia susiorientavau teisingai. kažką pavijau, kažkas mane aplenkė. kojos jau medinės, o miške dominuoja šaknys ir įkalnės. pulso taip ir nenusimušiau, bet važiavau lyg ant debesies koja pasispirdamas. lėtai plaukiau. prairklavau vienuolyną ir dar iš inercijos taškiausi vonioje.

penkios valandos sėdynės perėjimo – sporto darbo diena veltui nepaėjo. išgėriau viską ką galima išgerti (kokius 3 litrus) ir sušlamščiau gabalą šaldytuvo durelių (bus kondicionierius vasarai). vakarinės mankštos šiandien nedarysiu.

kažkada turi būti pirmas kartas ir man jis buvo šį savaitgalį žemaitijos taurės 1-ojo etapo kalnų dviračių (mtb) varžybose klaipėdoje. geras oras, ne xc trasa (t.y. paprastesnė ir lengvesnė) bei menki mano šios dviračių sporto šakos įgūdžiai paskatino mane sudalyvauti šiose varžybose. nors savaitgalis buvo visai kitoks planuotas, draugų dėka morališkai pakurstytas, nusprendžiau užsiregistruoti ir sudalyvauti. vilnius-klaipėda yra nemažas atstumas, tad važiavau su tarpine nakvyne savo gimtajame mieste jurbarke.

važiuodamas į šias varžybas sau kėliau tokius tikslus:

  • pabaigti pilną trasą;
  • sveikam davažiuoti iki finišo.

ir viskas. pradedančiajam naują sporto ir laisvalaikio šaką man šių tikslų buvo daugiau nei pakankamai, o geras oras, aktyvus poilsis, bendraminčiai ir jūra padarė visa kita – gerą laiką.

startavau grupės viduryje ir miškelyje susiaurėjome iki vienvietės vagos, kuri beveik nekintanti judėjo ~pusę rato, kurių iš viso buvo 2, t.y.  visa trasa sudarė 34km. pirmasis ratas pasirodė be galo ilgas, buvo smėlio, nepiktų įkalnių, medžių šaknų, pelkėtų vietų, lieptelių ir upelio kirtimo. taip pat buvo ir netrumpų tiesiųjų, kurios driekėsi mišku ir šalimais geležinkelio bėgių. dviračio spidometras sukvailiojo ir rodė nulius, o veikė pulsometras. sukant pirmąjį ratą kelis kartus užmetus akį ekrane mačiau 170, tad nusprendžiau geriau savęs negąsdinti ir labiau žiūrėti į kelią.

pirmasis ratas man prailgo, o antrasis buvo greitas, techniškas ir įdomus. 2-ame rate jautėsi, kad nemažam dalyvių kiekiui išsikrovė baterijos, todėl šiame rate aš stengiausi atsigriebti prarastas minutes. pasivyta ir aplenkta viena grupelė, po to kita, trečia – taip aš judėjau į priekį, o priekyje vis atsirandantys „taikiniai“ vertė juos vytis. toks buvo mano 2-asis varžybų ratas. šiame sporte patiko tai, kad norint lenkti pasakai, kad lenksi, ir lėtesnis varžovas tave praleidžia priekin, nestabdydami eismo. plento dviračių varžybose yra kitaip, ten keliaus platus ir lygus, o kalnų dviračių trasų danga būna siaura, nelygi ir klastinga, todėl aplenkti varžovą tikrai galima ne bet kur. kai kurie rankomis netgi parodydavo kelmus, už tai aš jiems esu dėkingas. aš taip pat stengdavausi kiek įmanoma informuoti už manęs esančius dviratininkus apie kliūtis – tiek rankomis, tiek ir žodžiais. nemažai atsigriebiau tiesiosiose, nes su 29’eriu tiesiojoje gerai minasi, o man, kaip šiek tiek plentui prijaučiančiam, čia buvo atsigavimas. taip po truputį stūmiausi į priekį.

nebuvo apsieita ir be linksmų kuriozų: pirmą kartą kertant ~metro pločio upeliuką jis mane pasirodė seklus, bet jame vos nenuskendau su dviračiu, nes buvo tikrai gilus – antrame rate tam buvau jau pasiruošęs, o abiem atvejais buvau šlapias nuo vandens, o dviratis tešlinas lig pat ausų. čia atsiskleidė ir pilnas diskinių stabdžių privalumas – keletas metrų džeržgimo ir jie vėl stabdo kaip turi stabdyti. kažkuriame rate nespėjau įsikabinti batų į pedalus ir taip pasileidau per šaknis ir smėliuką į pakalnę, kad jaučiu važiuojantis tik ant priekinio rato ir visas šokinėju ant dviračio balnelio. švaistikliai sukasi sau, o kojos makaluojasi ore – tik pakalnėje atgavau dviračio valdymą.

kiekvienos varžybos, tai gera pamoka. štai ko aš pasimokiau:

  • vidutiniškai atkratė rankas – reikia dirbti su svoriu ant dviračio, kad rankos labiau vairuotų, o ne laikytų kūno svorį;
  • technikos – greitas situacijos įvertinimas, tinkamo bėgio parinkimas, važiavimas šaknimis ir smėliu, taip pat esant dažnoms duobėms;
  • dviračio tempimas į kalną, greitas ir tikslus užsėdimas;
  • plentui tinkama maitinimosi forma kalnų dviračių sporte yra visiškai netinkama – čia reikia skysto maisto, gelio, nes lukštenti hematogeną ir jį dar kramtyti visiškai nėra nei laiko, nei tinkamų sąlygų.

išbandžiau ir man patiko. manau, kad plentas padeda kalnų dviračių sportui, kuris taip pat padeda ir plento dviračių sportui.

ačiū organizatoriams už puikų renginį ir nemonotonišką trasą bei kareivišką košę su arbata. diena tikrai neprailgo. trasos maršrutą galima rasti čia.