politika

lietuvos prezidentas grybauskaitis akivaizdžiai mokosi iš mūsų kaimyno lukašenkos, nes kaprizai tampa dažnesni ir vis mažiau objektyvesni. pradedu suprasti valinską, kodėl šią personą „boba“ pavadino. gerai žinome, kad galia gadina žmones – šitas reikalas kaip tik tuom ir kvepia, žinoma, atmetus pms bei mms. net ir priėmus prielaidą, kad netiesuolis ir legaliai su savo akcijomis susitvarkė, klausimas lieka – kaip į politiką ateiti žmonėms iš verslo ir kodėl seimo nariai negali užsiimti švietėjiška akademine veikla? manau, kad grybauskaitis įsibėgėjo ir per daug sau leidžia, nors pradžioje grie-tai tvirta ranka man patiko, bet dabar aš nematau logiško pagrindo. kreivys pardavė tas akcija, mamai ar kaimynei, ne mūsų gi reikalas, faktas yra tas, kad jis tų akcijų neturi, o burbulas su mokyklų renovavimu iš viso išpūstas – mama tik akcininkė, todėl pagal uždarųjų bendrovių įstatymą, beveik nulis – nuspręs akcininkai nemokėti dividendų, ir būsi su savo akcijomis nuliniame metiniame lygmenyje. taip pat tikiu, kad kreivys nėra šventuolis, bet lyginant su dauguma seimo narių, jis yra nekaltas dievo avinas, tapęs bobos įkaitu. ir dar – kai „valdymo klausimais kalbėti, grybauskaičiui patarėjų nereikia, o kai kažką apšikti – kaip ir pačiam nesinori.

linkiu kreiviui išlikti savo poste (nevertinant jo vykdomos politikos), o grybauskaičio kortos tuoj nebus kozirinės.

per tv jau nuskambėjo dėl lino karaliaus ir aleksandr(-o) sacharuk(-o), kurio lytis kaip ir vardas bei pavardė yra sunkiai nusakomi (tai jis aleksandr sacharuk, tai aleksandras sacharukas, būna ir aleksandr sacharukas bei aleksandras sacharuk), konstitucinio teismo sprendimas – fail. kaip ten bebūtų, yra galimi 2 variantai: vykdyti konstitucinio teismo sprendimą ir atsistatydinti, nesvarbu, sutinka jie su ta nuomone, ar ne, bet pagarba valstybei turi būti; visiško nesutikimo atveju kreiptis kažkur aukščiau – nx, į dievą, velnią, europą, tiesiog garsiai rėkti ir t.t., variantų čia yra, bet kreipiantis į aukštesnę nei lietuvos šventąją dvasią, t.y. konstitucinį teismą, galima toliau likti seimo nariu. kiti atvejai, mano galvelės supratimu, turi būti tik atsistatydinimas. nors mums tai dar nėra įprasta, bet laikas būtų gerbti ne tik save, savo rinkėjus, bet ir visuomenę, kurioje gyvename ir tuo pačiu pagalvoti – kas iš mūsų klysta. jau senai mums reikėjo būti visuomeniškais, bet yra čia nėra aiškios tiesos krypties. konstitucinio teismo sprendimas man yra labai panašus į „šeimos“ sprendimą ir primena omnitel planą „šeima“ su savo privalumais išorėje ir trūkumais viduje. visa tai man smirda ir suteikia pagrindą užkulisinėms veikloms, o tai yra šlykštu.

žiūriu dabar per nacionalinį transliuotoją kadenciją baigusio lietuvos prezidento valdo adamkaus interviu – tuščios kalbos. kai prezidente tapo dalia grybauskaitė, v.adamkus kuriam tais laikui dingo iš eterio, matyt užsiplaukiojo savo baseine. bet tai kai malonu dabar suokti apie politiką, ignalinos atominę elektrinę, lietuvos gerovę ir kitus mums svarbius dalykus, kai turėdamas bent kažkiek galios, ją perduodi boženai. ne žodžiais, o darbais mes mylime tėvynę, tai kodėl tas kadencijas pensininkų prezidento nesigirdėjo – nei žodžiais, nei darbais. nuo nepriklausomybės atgavimo laikų, v.adamkus yra populiariausias lietuvos prezidentas – galbūt dėl to, kad nieko nedarė ir nieko nenuveikė?man susidarė jausmas, kad per visą šio prezidento valdymo laikotarpį, spaudoje ir tv aš jo tiek nematydavau ir negirdėdavau, kiek dabar, jam jau baigus savo kadenciją. manau, kad taip neturėtų būti.

mes galime postringauti apie leo ar cžv kalėjimus – bet kur tada buvo mūsų rinktasis prezidentas? taip, valdas buvo minkštas prezidentas ir dėl to ginčo nekyla, bet man kiek neaišku, kodėl jis dabar taip pamėgo būti žiniasklaidoje – negi jam dėmesio stoka? tai štai, jeigu prezidentu būdamas jis nieko nenuveikė (čia geresnis įvertinimas nei kad iš tikrovėje), tai būdamas tokiu piliečiu jam galimybių jokių nėra, o visas šis reginys yra ne kas kita kaip viešieji ryšiai (ang. pr – public relations), marketinginis triukas, tik dar nesuprantu jo tikslo.

o šiandien ponas jau pirmame delfio puslapyje – vilką mini, vilkas čia.

tuo metu, kai darželių auklėtojos kovoja dėl kelių skatikų, o lietuvos premjeras andrius kubilius palaiko siūlymą dėl valstybinių institucijų atlyginimų subordinacijos, kai tuo tarpu estai varvina seiles į kaimynų suomių atlyginimus, o viskas prasidėjo nuo ignalinos atominės elektrinės. skirtumai žvėriški. grįžtant prie vieno iš aukščiau paminėtų straipsnių, lietuvos bankas nėra valstybinė įstaiga, nors jo tiksluose  parašyta:

Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio pagrindinis tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų.

o valdybos pirmininko skyrimas ir atskaitomybė yra:

Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu.

tai kaip tada lietuvos bankas  nepriklauso vyriausybei, bet vyriausybė (seimas) skiria lietuvos banko pirmininką?

wikipedia apie valstybines įmones sako:

Įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. Valstybės įmonės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „valstybės įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „VĮ“. Valstybės įmonė yra iš valstybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise.

reziumė: vis tik būdama valstybine pagal savo kapitalą, valdymą, tikslus ir atskaitomybę, dar nereiškia kad ta įmonė yra „valstybinė“.

periodiškai mes renkame prezidentą, atstovus į seimą, taip pat mums būtinas ir miesto meras. ir visais šiais atvejais mes išreiškiame savo politinę nuomonę, nors nebūtinai pažiūras. kartais nueidami prie rinkimo urnų mes tikimės savo favorito pergalės ir už jį sergame. mes norime tikėti demokratija ir teisingumu, kad mūsų išrinktieji vykdys savo numatytą rinkiminę politiką ir mes vis naiviai tikime, kad tai nebus populistiniai veiksmai į savo pusę pritraukti rinkėjus – kas dainomis, kas buteliais su alkoholiu, o kas paprasčiausiais pažadais. marketingas įvairius, priklausomai nuo tam skirto biudžeto, o iš kur jis ir kaip jis – niekas nežino, nes pinigai yra ir juos reikia įsisavinti. visuomenė tai žino, jaučia, o ugnies nebūna be dūmų. kad kaltų nėra, tą jau suprantame net 20-imt metų, nes per tą laiką mes, kaip gyventojai, daugiau praradome, nei kad gavome – čia galima minėti ne vieną sandorį, kuriame argumentavo šešiaženkliai ir didesni skaičiai – mūsų argumentai prieš juos per silpni.

iš tiesų mes balsuojame už asmenybes, kurios lemia partijų populiarumą, nors ne visas jas ir pažįstame – šis pilietis jaunas, gal nevogs, bus sąžiningas ir nepamirš mūsų senų pirdžių, dažnas iš mūsų aklai juos pažymime. mes tikime viliamės jais. ar ne laikas būtų mums subręsti ir atsikimšus ausis išgirsti realybe atsijungus nuo partijų propagandų? kiekvieni rinkimai į seimą mums negyjančios nuospaudos gydymas per mažais batais – paksai, šustauskai, zuokai, valinskai, sacharukai ir karaliai – kas tiesiog „be ateities“, o kieno duona raikoma finansinių ar politinių skandalų virtuvėje. nekoreliuoja šie žmonės su tautos banaliu noru – gyventi geriau ir vogti mažiau… vogti iš lietuvos jos gerove, švaistyti lietuvai skirtus europos sąjungos pinigus, skatinti ekonomiką, didinti darbo vietų skaičių – sąrašas nėra trumpas. kad ir ką berinktume, niekas negarantuos mums, kad mūsų pasirinkimas mums bus ištikimas, o šis pavyzdys tikrai nėra vienintelis.

neužtenka vien tik mylėti lietuvą, reikia tokiais ir būti, dieną naktį, galvą dėl meilės pametusiais.