ruduo

nesakau, kad ruduo neturi mano sielai malonių savybių, bet ištisus metus tau tikrai per daug. o rudens jau visą liepos mėnesį pilnos gatvės nusėtos sugrėbtų liepžiedžių krūvų.  medis, pilnai pateisinantis savo pavadinimą. orai nėra labai karšti, neskaitantis išsišokusių ypač karštų savaičių ir vyraujančių lietingų, nors ir šiltų, dienų. nors lauko temperatūra vasariškai šilta, neretas pilietis koridoriuje pasistatęs guminių batų porą ir numetęs lietsargį į lengvai ranka pasiekiamą kampą. dienos ir nakties temperatūrų svyravimai informuoja, kad šiltesnė apranga gali nebūti vakaro našta, o greitai bus būtinas drabužis ir dieną. dienos saulė jau neužkopia taip aukštai, o vakare, būdama tamsiai oranžinės spalvos, primena rugsėjo mėn. dienas, kai prasideda transporto spūstys, darželiai ir pedagogų kantrybės bandymai. tokia saulė lyg virusas užkrečia gamtą ir sėkmingai vykdo žalių lapų perdažymo misiją. balos ir orų nepastovumas gadina dviračio sezoną, vis labiau mintis telkdamas prie kalnų dviračio įsigijimo.

apibendrinus, aš jau jaučiu rudens kvapą, malonias vaikštynes purškiant vėsiam lietučiui, nors dar norėtųsi ir dažnesnio sauso oro.

ruduo, ir žiema – masinių psichozių periodas, kuris prasideda vaikų vežimu į darželius, masiniu vėlinių, velykų ir naujųjų metų minėjimu, o baigiasi margučių ridenimu. negana to, kad oras šiomis dienomis yra visiškai pagedęs dėl to bjauraus šalto vėjo, tai dar ir didėjančios automobilių spūstys keliose ir minios prekybos centruose, net ir maisto skyriuje. ir taip kiekvieną mėnesį, nieko gero, o jeigu dar pilnatis, tai žmonės ne kojomis žeme vaikšto, bet galva.  vien dėl to nemėgstu šaltojo sezono – daug žmonių, daug psichų.

beveik šilčiausi drabužiai, kuriuos radau spintoje, ir ausinės su mėgiama melodija, šiandien laikė man kompaniją iki žaliojo tilto. kojų miklinimas nuo to nepasikeitė – ramus ir orus rudeninis žingsnis per lapų šūsnis buvo nuotaikingo gyvenimo kalinio ėjimas įkvėpti gaivaus žiemėjančio oro. ausinėse grojanti alina orlova primena startą dviračiu, kurio, deja, šį kartą man ir trūko. ausinukas be dviračio, tai lyg pageltę klevo lapai mano širdyje, o mielas draugas dviratis tyliai stovi nustumtas į kampą, kad grandinės ošimu ir ratų vėjeliu nepaliestų skaudžios temos, jog dviračio sezonas šiais metais jau baigėsi.

aplinkui geltoni, žali ir raudoni klevo lapai, tiesiog didelė jų gausybė, dėl to jie patys gražiausi ir jų daugiausia. tuom mane ir žavi ruduo – vėjuotas, spalvotas ir lietingas. metų sezonai yra kaip gyvenimas – kiekvienas žingsnis pirmyn suteikia džiaugsmą ir tuo pačiu liūdesį, kaip ir lazda turi 2 galus. laikas teka tik pirmyn, kai tuo tarpu žmogus turi pasirinkimą – pirmyn ir atgal, bet judėjimas pirmyn savyje turi ir judėjimo atgal. visada.

sluoksniuotas dviratininkas šiandien – tai aš, o toks buvau todėl, kad atvėsus orams ir atėjus rudeniui važiuojant dviračiu nebūna per šilta. mano pavasarinis komplektas iš 3-jų marškinėlių, šiandien buvo papildytas dar vienais, todėl sutiacija atrodė taip: 2 marškinėliai be rankovių, vieni trumpomis rankovėmis ir vieni ilgomis. šiandien buvau tikra lazanija, pilnai aptemptas ir sluoksniuotas. nuo rugsėjo šaltis ir daktarai man nedraugai, todėl su šalčiu tenka kovoti tokiais būdais. kai vakare lauke temperatūra nukrenta iki +10 laipsnių šilumos, o vidutinis važiavimo greitis stengiasi siekti 30 km/val., nori to ar nenori, reikia šiltai rengtis, ypač esamais resursais, papildomai į tai neinvestuojant brangaus pinigo. todėl ir rengiuosi kaip meška, o paskutinė investicija į antbačius mane vis dar stebina savo efektyvumu.

ne tiek jau daug ir beliko kur investuoti – trūksta windstopper’io ilgomis rankovėmis ir veido kaukės, kad vėjas kaklo kiaurai nepūstų. kaukės kaina aiški – iki 20 lt, o dėl kito aprangos aksesuaro kainos dar reikės pasiaiškinti. nekantraudamas laukiu šių pribumbasų atsiradimo ant mano dviratininko inventoriaus lentynėlės, kad važiavimas rudeniniu oru būtų dar malonesnis.

nors kūnas ir šiltas, kai kurios galūnės styro lauke, todėl šiandien važiuodamas dviračiu snarglius ant rato vyniojau – atvėsus orams suaktyvėja mano chroniška sloga, todėl pusę kelio viena ranka ant vairo, o kita – ant šnirpšlės. menkas malonumas, kai dar ir gerklė neleidžia apie save pamiršti – visas rudeninis dviratininko rinkinys.

šiandien susivėlinau, todėl daug nemyniau, tik niekingus 48,61 km vidutiniu 24,6 km/val. greičiu pasiekiant maksimalų 50,0 km/val. greitį. vis tik 1:58 val. kelionės laiko neprailgo, net ir suprakaituoti spėjau, bet čia reikia labai atsargiai, kad vėjas ir vėsi temperatūra nepadarytų žalos, o kiekvienas sustojimas prie šviesoforo – dar viena šalčio vinis į kūną, nekalbant apie fizinės jėgos praradimą kojose. trumpai kalbant – patiko!

baigiasi vasara, ateina ruduo, o su juo ir šlapiasis sezonas. nors vasara dar nesibaigė, po didelių karščių oras greitai atvėso iki 100% rudeninės aplinkos, nepraleidžiant dienos, kad nepalytų. balkono emigrantai jau muistosi nuo +15 laipsnių šilumos ir didelės drėgmės, todėl jau laikas galvoti apie jų importą į namus – pasileidėliai ir išdavikai pagaliau grįš namo, o kai kurie iš jų net vandens keliu. karduotė gavo pakankamą lietaus dozę, kad būtų pirmoji grįžtančiųjų sąraše – nei vandens nusenti, nei nupilti, todėl teks namie šilčiau džiūti ir ne mažiau kaip mėnesį-kitą negalvoti apie jos laistymą, o dabar trūksta tik laivelio.