sveikata

aprašysiu savo apsisprendimo kelią, kaip aš priėjau iki to, kad sėdžiu dabar hialurono rūgšties injekcijų subadytomis kojomis.

1. priežastys ir nežinojimas

nepabijosiu pasakyti, viso to kaltininkas yra dviratis, mano nežinojimas ir užsispyrimas.

1.1. dviratis, kaip laisvalaikio ar susisiekimo priemonė, saikingai naudojant, dėl fizinio aktyvumo yra labai geras dalykas širdžiai ir kojoms. keletą metų atmynęs pedalus ir pabandęs sudalyvauti vienose-kitose varžybose, supratau, kad mano fizinis pasirengimas yra ženkliai nepakankamas, o vėliau susivokiau, kad dalyvauti varžybose reikia tik su tam tikra technika. laisvalaikis, bendraminčiai, per petį patapšnojimas ar skatinamieji riksmai varžybų metu yra tikras narkotikas, kuriam ne kiekvienas žmogus gali atsispirti. neatsispyriau ir aš, todėl dviratis greitai įsiskverbė į mano gyvenimą ir pradėjo užiminėti vis didesnius laiko klodus.

1.2. nežinojimas. didėjant ant dviračio leidžiamam laikui, vien sukti kilometrus ypatingai didelės naudos nėra, todėl laisvalaikio riedėjimas iš pradžių tapo užuominomis į treniruotes, o vėliau – lengvomis ir sunkesnėmis treniruotėmis.  sunkus fizinis aktyvumas ir dažnas prakaito liejimas įtakoja fizinius rezultatus, o treniruojantis su netinkamai sureguliuotu inventoriu tai garantuoja traumas. taip buvo ir man, kai dėl nežinojimo atgal atsitraukiau dviračio balnelį per 1-2 cm, ko užteko, kad kojose įvyktų neigiami fiziologiniai pokyčiai. to rezultatas – 3 mėn. vaistų sąnariams gėrimo (geriu ir ligi šiol), 2 mėnesiai be dviračio, vėliau ilgas kankinimasis trumpose distancijose ir be didesnio jėgos naudojimo. dar vėliau dėl tų pačių priežasčių – vilniaus velomaratono 2011 distancijos nebaigimas dėl skausmų kojose. nežinojimo pasekmės – sugadintos abi kojos, viena daugiau, kita – mažiau.

1.3. užsispyrimas geriau, greičiau važiuoti buvo atsakymas į klausimas „taip, man to reikia“. lengvas pasivėžinimas jau nebedžiugino, o ego „negi aš skystas“ padarė savo juodą darbą. atvirai – dabar pasielgčiau lygiai taip pat, tik gaila, kad mano sprendimo pasekmės atsirado labai greitai, todėl nespėjau laiku to sukontroliuoti – neprotingas sprendimas, bet gyvenimas yra tik vienas duotas.

2. gydymas ir tikėjimas

o gydytis teko, nors tai yra laikui imlus procesas. atlikau abiejų kojų magnetinio rezonanso tyrimus (mrt), ne kartą buvau pas traumatologą-ortopedą. iš tiesų mane ribojo skausmas, kurio šaltinis ne sąnariai ar meniskai, kurie pas mane taip pat yra ne idealios būsenos, o kelio girnelė, kurios trynimasis bei prastas tepimas ir sukelia skausmą. pradėjau su croma synotabs, o vėliau universal animal flex, bet jaunystė nesugrįžo ir atgal net neatsisuko. žinoma – kasdienės mankštos ir važiavimas tik su ortopediniu girnelę centruojančiu įtvaru davė pastebimą rezultatą, kuris leisdavo tik prailginti mano treniruočių kilometražą, bet problemos iš esmės nesprendė. tikėjau ir dabar tikiu, kad reikia elgtis apdairiai ir racionaliai, nors dažnai tas nekantrumas mus murkdo molio liūne, bet valią reikia ugdyti.

3. gydymo paieška

nors pažįstu žmonių, kuriems mano paminėtos tabletės padėjo, man, iš esmės, tai buvo tik moralinė paguoda, viltis ir tikėjimas, t.y. placebas. konsultuojantis su medikais gydymo variantai buvo 2: mažinti sportinį aktyvumą su dviračiu, arba į sąnarį (mano atveju į abu) leisti hialurono rūgštį. pirmasis neargumentuotai man netiko, tad liko sekantis. internete yra nemažai informacijos apie sąnarių gydymą hialurono rūgšties injekcijomis, nors pacientų atsiliepimų beveik nėra. gydymas, kai iš vieno reikia pasirinkti vieną, atrodo paprastas, jeigu ne jo kaina.

tęsinys

kadangi esu ne moteris ir klozeto negadinu savo nestoru pasturgaliu, šlapindamasis galiu pažaisti futbolą pisuare ir parymoti apie šlapimo spalvos ištakas. apžvelgsiu gal ir ne visus galimus spalvų atvejus, bet nusipelniusius tikrai paminėsiu.

  • dar kartais pasitaiko tų laimingų lyginių savaitės dienų, kai nuo skaičiaus 4 toliau alaus bokalų skaičiuoti neverta. kaip ten bebūtų, bet tuo metu šūdų ir myžalų fabrikėlis dirba intensyvius viršvalandžius nedarbo metu gamindamas distiliuotą vandenį. taip, taip, nors alaus spalva yra mylimos gerai pažįstamos šviesios spalvos, vandenėlis po kitą galą visada trykšta lyg tyriausias ir skaidriausias gelmių šaltinis. taip ir turėtų būti, nes gerosios alaus savybės lieka žmoguje, saugiai paslėptos lyg kotlečiukai;
  • same shit ir su daug skysčių vartojimu – kuo daugiau geri, tuo reikalas skaidrėja, o procese skaidrėja ir nuotaika;
  • periodiškame mano maisto papildų racione yra tokių preparatų, po kurių galėčiau į alaus statines šlapintis, nes spalva visada tokia pati – šviesaus alaus spalva. būčiau linkęs manyti, kad sudėties komponentai turi poveikį organizmui. turbūt, taip reikia, papildai gi nenuodingi;
  • vaistų vartojimas, ypač paracetamolio, taip pat atlieka dažomąjį poveikį – iš kūno varo lauk prakeikto alaus sankaupas. vis tik yra kažkas bendro tarp alaus ir ligos;
  • geras senai užmirštas badavimo reikalas – po keletos dienų prasideda dažymo sezonas. reikia suprasti, kad bjaurastis filtruojama iš kūno. kaip įprastai – tamsiai šviesios geltonos spalvos.

priminsiu, kad šlapimo tyrimas yra skiriamas inkstų, šlapimtakių ir lytinių organų ligas, taip kad spalvos pokyčiai yra gera indikacija, kuo, dažniausiai, užsiima inkstai.

norų ir galimybių kepimo gamyklą riboja tik miegas, nors ryte kartais atsikeliame su šviežiomis naujomis idėjomis ir puolame jam fiksuoti. papildant gyvenimiškų norų virtuvę gurmaniškais delikatesais, esame apriboti laike, galimybėse, socialinės visuomenės ir, žinoma, savo gebėjimų, į kuriuos įeina į mūsų kūnas.

sveikame kūne – sveika siela

daug mes pritingime, bet nemažai ir norime. gera savijauta yra tvirtas pagrindas tolimesnei gyvenimo statybai, o kraštutinumai yra lyg girtas statybos darbų vykdytojas. matyt mažai kas pagalvoja apie sveikatos sutrikimus, kurie yra užprogramuoti ir garantuoti, tik mes nežinome tos datos. kai gyvenimas čia ir jis yra vėjas, sunku sustoti ir pagalvoti, kaip tai atsilieps ateityje. ranka numotas negalavimas, asmeninių ambicijų tenkinimas yra ne kas kita kaip dar vienas oro įpūtimas į invalido vežimėlį, kurio mes nenorime matyti ir kuris fone išskysta.

žinau, sunku yra save motyvuoti ir argumentuoti, kad sveikatos deficitas mane aplenktų.

vienas mūšyje ne karys,

tam yra ta artima visuomenė, kuri turi įrankius protui įkrėsti – kojomis, balsu, pasakomis, argumentais ir visais kitais įmanomas būdais. vis dar galvoju.

41 – tai yra tas skaičius, kiek kartų esu davęs kraujo. šiandien taip ir padariau, o hemoglobinas kaip įprastai buvo normoje – 156.  nacionaliniame kraujo centre (nkc), vilniuje, kurie pastoviai duodu kraujo, tvarka šiek tiek pakito – donoro istorijos knygelę pakeitė vieno lapo vienkartinė donoro įskaitos kortelė. džiugina ir tai, kad centras pradėjo kompiuterizuoti savo procesus. prisimenant nesenai įsiplieskusį dirbtinį skandalą, kuris visiškai neskatina neatlygintinos kraujo donorystės, šviežias, ir mano galva gan objektyvus, yra šis straipsnis.

na, o dovanų aš gavau juodo šokolado plytelę prie arbatos bei naujus marškinėlius su originaliu šūkiu „duoti – nieko nekainuoja“.

viena koja kaip koja, o kita – prisegta prie diržo, naudojama sustojus dviračiui paremti, t.y. dviračio kojelė. dabartinė stadija yra mazochizmas. blaivus protas sako ne, bet širdis ieško priežasčių tam paneigti, kurių beveik nėra, o paieškos važiavimas vis būna bergždžias tuščiu rezultatu. noro ir deguonies pliūpsnio plaučiams neužtenka savo ego patenkinti ir jau pamiršau kvėpuoti nepilnais plaučiais, nes jie stabdo, o tik po pusę. šiandien buvau vienakojis ir keikiau save už nežinojimą ir neapdairumą, kurio įkaitas šiame sezone aš esu.

laikas gydo, bet per lėtai, o pamokos yra visada vertingos.