1-ą ir paskutinį kartą dalyvavau dviračių kritinėje masėje, kuri vyko kaune. nepatiko, nes didelis chaosas ir nesaugumo jausmas, kad kas nors į tave įvažiuos – kitas dviratininkas arba automobilis, arba nepatyręs vaikigalis bešposaudamas nusivers po kojomis. šventė, kuria norima atkreipti dėmesį į dviratininkus ir su tuom susijusias jų problemas, iš tiesų yra ne kas kita kaip pusiau legaliai važiuojanti avinų banda – šaligatviais, priešpriešiniu eismu, skersai kelią ir t.t. internetinėje erdvėje ne vienas yra pasakęs, kad kritinė masė galėtų ne mieste važiuoti, o aplink jį, arba ne ypač judriomis miesto gatvėmis, taip tyčia provokuojant vairuotojų pyktį. tyčia buvo ir vakar kaune, kritinėje masėje, kai dviračių maršrutas buvo ne toks, kad patogu būtų tiek dviratėms, tiek ir keturratėms priemonės važiuoti, bet toks, kad vietoj dešinių posūkių buvo beveik vien tik kairi, sudarant didesnius ir mažesnius dviratininkų būrius prie sankryžų. kritinė masė – akivaizdus bandos jausmo pavyzdys, kai keletui veikėjų sušukus „važiuojame per raudoną“, visa masė tekina ir pasileidžia ir neduok dieve, jeigu tu važiuoji ir bandai stoti, nes dega raudonas šviesoforo signalas – be jokių skrupulų būsi visų pervažiuotas. nesaugu ir manęs tai nežavi. dauguma kritinės masės dalyvių – paaugliai ir jaunimas, kurie nelabai dar ką supranta kelio ženkluose, persirikiavime juostose, sukimu į kairę bei kaip reikia elgtis su dviračiu kelyje, kur daugiau nei viena eismo juosta – muravos sankryžoje net patyrusiems automobilių vairuotojams nėra lengva, nes šioje sankryžoje viduje yra dar viena sankryža. neapsieita ir be dalyvių mandravojimų, važiavimų be rankų, laviravimo tarp kitų dalivių, važiavimo ant vieno rato, staigiai stabdant ir pan. su šalmais nedaug buvo važiuotojų, kaip dauguma neturėjo nei atšvaitų, nei mirksiukų, o į kritinės masės pabaigą buvo tamsu ir lietinga. nuvažiavome 24,72 km per 1:42 val., vidutinis greitis 14,4 km/val.
šventės mintis gera, bet bloga realizacija.
