transportas

kurį tais laiką galvojau, kad vairavimo kultūra lietuvoje gerėja, bet šiuo metu pradedu galvoti kitaip – geriausiu atveji ji stovi vietoje, o realiai, matyt, prastėja. neišvengiamai kasdienė situacija, kai reikia sukti dešinėn ir labai dažnai susiduriu, kad jeigu priešais kitoje eismo juostoje laukia vairuotojas, norintis sukti kairėn, tai dažniausiai jis bandys spėti ir užlįsti prieš tą, kuris suka dešinėn, lyg negalėtų palaukti, kol pirmumo teisę turintis ir dešinėn važiuojantis vairuotojas pravažiuos. tokia situacija dažnai priverčia mane stabdyti automobilį visai ne savo noru, o priverstinai, kad nebūtų nubrauktas mano vairuojamo automobilio priekis ir nachalo dešinys šonas. sprendimas mano yra toks – dešinį posūkį rodyti ne iš anksto, o beveik prie pat sankryžos. sutinku, ne pats geriausias sprendimas, bet mažesnė blogybė iš galimų. o kaip kitaip elgtis?

mechaninis rankos veiksmas kažkuria ranka užmigdyti žadintuvą 4-ame bandyme baigiasi nesėkme ir tamsyje tenka ropštis iš lovos ir tik nepilna minutė vienos miegančios akies, o kitos ketvirtadalį pabudusios, motyvuoja su ta sąlyga, kad tą laiką 75% dar miegi. kita motyvacija dar miega, kuriai žadintuvas nereikalingas, o dantų šepetukas refleksiškai makaluojasi burnoje į galvą lendant mintims, kad rytinis svoris turi negerą tendenciją. laikas priešas, todėl rytinį feng shui iškrovos meditavimą ant puodo tenka atidėti vakarui, kas nuo pat ryto pradeda gadinti nuotaiką dėl keltos nepraeitų mobiliąjame telefone esančio žaidimo lygių ir neatliktos iškrovos procedūros. tuštintis ypač yra smagu su žurnalu „žmonės“.

atvėso. kieme nepažįstamų kaimynų brigada įnirtingai gramdė automobilių stiklus nuo susidariusio naktinio ledo, o vaikai, įvakuumuoti į žieminius rūbus lingavo graužti knygų. lauke nulis, aplinkiniai, apsimuturiavę šalikais, kepurėmis ir pirštinėmis, skubėjo įvairiomis kryptimis laukti skirtingais numeriais pažymėto visuomeninio transporto. 10 minučių kelio iki sustojimo ir akys atsiveria, ausys paraudonuoja, o snarglys išduoda judėjimo kelią. mes patys sau esame išdavikai.

šiandien buvo tas pirmadienis, kuris visiškai save pateisino – 100% pirmadienio! kad pats darbas savaime yra problema, niekam abejonių net nekyla, bet iki jo dar reikia nukakti – ratuotam arba kojuotam. susisiekimas visuomeniniu transporto ir vaikščiojimas pėsti leidžia susipažinti su kitu visuomenės veidu, mums neįprastu bet matomu pro automobilio langą, kuris nemato ir neužjaučia automobilyje neveikiančio šilto oro pūteklio. abipusis neužjautimas, rezultatas 1:1.

grūstis troleibuse ir numindžioti batai, apsirūkę ir smirdantys pakeleiviai, pikta ir griežta keleivių kontrolė – automobilių vairuotojams izoliuotas vaizdas ir maksimaliai apribotos pažinimo galimybės. visuomenė dar egzistuoja ir kiemuose ar stotelėse gerianti odekoloną ir šūkaliojanti keiksmažodžius, paaugliai su bambaliais į alų panašiu skysčiu laukiantys savo maršruto numerio – čia tik per vieną dieną mano įsiminti vaizdiniai, o metuose jų 365, o ir maršrutų vien vilniuje tikrai ne vienas. iš 3.000.000 net 160,000 piliečių emigravo iš lietuvos, didžiausia dalis liko pensininkai, moksleiviai ir paaugliai. tai kiek tada tų sąmoningai subrendusių piliečių, kurie myli lietuvą? – pro automobilio langą to nepamatyti.

(m.mikutavičius – aš tikrai myliu lietuvą)

1-ą ir paskutinį kartą dalyvavau dviračių kritinėje masėje, kuri vyko kaune. nepatiko, nes didelis chaosas ir nesaugumo jausmas, kad kas nors į tave įvažiuos – kitas dviratininkas arba automobilis, arba nepatyręs vaikigalis bešposaudamas nusivers po kojomis. šventė, kuria norima atkreipti dėmesį į dviratininkus ir su tuom susijusias jų problemas, iš tiesų yra ne kas kita kaip pusiau legaliai važiuojanti avinų banda – šaligatviais, priešpriešiniu eismu, skersai kelią ir t.t. internetinėje erdvėje ne vienas yra pasakęs, kad kritinė masė galėtų ne mieste važiuoti, o aplink jį, arba ne ypač judriomis miesto gatvėmis, taip tyčia provokuojant vairuotojų pyktį. tyčia buvo ir vakar kaune, kritinėje masėje, kai dviračių maršrutas buvo ne toks, kad patogu būtų tiek dviratėms, tiek ir keturratėms priemonės važiuoti, bet toks, kad vietoj dešinių posūkių buvo beveik vien tik kairi, sudarant didesnius ir mažesnius dviratininkų būrius prie sankryžų. kritinė masė – akivaizdus bandos jausmo pavyzdys, kai keletui veikėjų sušukus „važiuojame per raudoną“, visa masė tekina ir pasileidžia ir neduok dieve, jeigu tu važiuoji ir bandai stoti, nes dega raudonas šviesoforo signalas – be jokių skrupulų būsi visų pervažiuotas. nesaugu ir manęs tai nežavi. dauguma kritinės masės dalyvių – paaugliai ir jaunimas, kurie nelabai dar ką supranta kelio ženkluose, persirikiavime juostose, sukimu į kairę bei kaip reikia elgtis su dviračiu kelyje, kur daugiau nei viena eismo juosta – muravos sankryžoje net patyrusiems automobilių vairuotojams nėra lengva, nes šioje sankryžoje viduje yra dar viena sankryža. neapsieita ir be dalyvių mandravojimų, važiavimų be rankų, laviravimo tarp kitų dalivių, važiavimo ant vieno rato, staigiai stabdant ir pan. su šalmais nedaug buvo važiuotojų, kaip dauguma neturėjo nei atšvaitų, nei mirksiukų, o į kritinės masės pabaigą buvo tamsu ir lietinga. nuvažiavome 24,72 km per 1:42 val., vidutinis greitis 14,4 km/val.

šventės mintis gera, bet bloga realizacija.

prie namų stovi parketinis bmw x5 automobilis su trimis vienodais skaičiais numeryje, o anksčiau dar šalia stovėjo bmw 7-os klasės automobilis, taip pat su trimis vienodais skaičiais (matyt, to pačio šeimininko). krizė finansiškai paveikė – septintukas dingo, liko x5 be priekinių priešrūkinių lempų, kurių vietos juoda lipnia juoda juosta užklijuotos. bet krizė nepaveikė išdidumo – būtinai reikia jį po langais statyti, nesvarbu, kad kitiems tai trukdo pravažiuoti ir nesvarbu, kad ne nuo namų langų matymo zonos šalia namo yra kur priparkuoti automobilį. štai tokie mes esame išdidūs ir pasikėlę, važinėjame su brangiu automobiliu, bet jam net priešrūkinių nėra už ką nupirkti, matomai ir kasko draudimo nėra.

o tuo tarpu kiti važinėja su hibridiniais automobiliais ir nejaučia bmw ženkliuko nebuvimo diskomforto, nes jie – praktiški.