varžybos

šeštadienio rytas, skaudanti koja po penktadienio plento treniruotės ir begalė priežasčių sėdėti namie ir ilsėtis. man beieškant priežasčių nieko neveikti, kiti ruošėsi daiktus kelionei autobusu iki latvijos, tukums miestelio, kur sekmadienį buvo numatytos latvijos seb mtb (kalnų) maratono 5-asis etapas. taip jau nutinka, kad kartais autobusai nebūna guminiai ir talpina ne visus norinčius jais pasinaudoti, todėl viską suskaičiavus vienas mirtingasis liko už borto.

šeštadienio popietė panevėžyje prie sausainių, arbatos ir arbūzo, kur priimamas nedrąsus sprendimas dviese važiuoti papildomu transportu. ankstyvas sekmadienis ir, kaip vėliau pasirodo, pusę inventoriaus palikęs džiūti ant kartelės, išriedame latvijos kryptimi.

tukums – gražus miestelis ne per toliausiai nuo sostinės rygos, gražiai sutvarkytas ir vis dar tvarkomas. varžybų vietą radome nesunkiai, nors viena-kita rodyklė mieste nebūtų pamaišiusi. automobilių stovėjimo aikštelėje sutinkame dar keletą lietuvių iš šiaulių ir mažeikių. oras nuostabus, o keli nukritę lašai atgaivina sausą ir karštą orą. rodėsi, kad diena karšta.

organizatorių miestelis įsikūrė puikiai tam tinkamoje didelėje erdvėje, o palapinių jau buvo pristatyta visas tuntas. 12 latų (~60 lietuviškos valiutos) iškeičiame į startinius numerius ir pas lietuvius einu žvejoti dviratininko aprangos. medžioklė sėkminga, tad toliau diena tęsiasi jau kur kas šviesesnė ir aš jau aikčioju nuo brolių latvių renginio organizavimo profesionalumu ir dėmesiu smulkmenoms. apie viską plačiau. numerius gavau 2 – vienas lyg špakliuotė, plastikinis, skirtas kabinti ant dviračio, o kitas, su aplink išvedžiota antena-davikliu-čipu, tvirtinti ant nugaros. nereikia ant dviračio tvirtinti daviklių, po to juos rinkti, apskaityti, gaudyti pamiršusius priduoti ir turėti būrį čipų nuėmėjuų keli metrai už finišo, besimaišančių pravažiuoti finišuojantiems dviratininkams ir taip mažinant saugumą nenusiversti finišavus. čia numeris suteikiamas visoms sezono varžyboms, todėl ir pirmojo mokesčio kaina kiek didesnė, nes įskaičiuojamas mokestis už daugkartinį numerį. nėra ten ir kilimėliu užtiestų laidų, nes daviklius fiksuojančios įrangos laidai yra iškelti ore, o ne ant žemės. 3 laidai tikslumui užtikrinti, matomai, yra daugiau nei užtenka. startiniame voke dar buvo gardo, kuriame mes startuosime, numeris, o įėjimas į gardą buvo kontroliuojamas. tas reikalinga todėl, kad startinis numeris dar neparodo dviratininko fizinio pasirengimo, o po kiekvieno etapo jo reitingas yra perskaičiuojamas, todėl gali pasikeisti ir staro sektorius.

pasiruošimas varžyboms prasidėjo nuo tualetų, kurių čia buvo visa gausybė, mažiausiai 10, iš kurių kiekviename buvo ne po vieną rulonėlį popieriaus, bet po 6, kad jo užtektų ne tik pirmiems išrinktiesiems. prie wc aikštelėje stovėjo ir vandens čiaupas rankoms nusiplauti, kuris aktyvuojamas spaudžiant kojinę pompą. smulkmena, bet maloni. ne per toliausiai išverstas kalnas sniego (!), nors lauke temperatūra artėja link 30 laipsnių šilumos. sniegas yra gera priemonė tiek kitaip rankas nusiplauti, tiek ir po varžybų sąnarius atšaldyti. sniego buvo iki pačio renginio pabaigos.

persirengiame ir riedame prasimankštinti. aplinkui gausios policijos pajėgos, kalno papėdėje savo starto laukia 3 greitosios medicinos pagalbos automobiliai, prasideda greiti ir koordinuoti trasos tvėrimo darbai. aplinkui sparčiai gausėja žiūrovų ir dalyvių automobilių, kurių internetu buvo užregistruota ~1800.

pasisukinėję stojome į paskutinį sportininkų starto sektorių, kurie važiuos visą trasą, t.y. 65 km. šiame maratono etape visą trasą (65 km) ir „mėgėjų“ (43 km) važiuojantys sportininkai startavo atskirai – daugiau važiuojančiųjų startas kaip jau įprasta per pietus 12:00, o važiuojančių mažiau – 13:30. patogu, kad latvijoje yra ta pati laiko zona kaip ir lietuvoje. mūsų starto sektorius paskutinis, todėl erdvus, o aš niekur neskubu, nes nusiteikiau gerai treniruotei. startas įspūdingas – garsinis šūvis į orą ir mes „apšalę“ išriedame.

tęsinys

34 laipsniai šilumos pavėsyje kai net uodai ir mašalai neturi sveikatos aukščiau metro nuo žemės atsiplėšti. su tokia visiškai vasariška temperatūra prasidėjo sekmadienio diena šiauliuose, kur vyko šiaulių dviračių maratonas. varžybų išvakarėse nulūžusi reginio organizatorių s-sportas svetainė matyt taip pat perkaito, kaip sekmadienį ant saulės kepė ir varžybų dalyviai ir ne ypač gausus žiūrovų būrelis. vargais negalais interneto platybėse radau šių varžybų skrajutę, kurioje ieškojau starto vietos ir laiko, kuris, kaip pasirodo, ne vieną mane nustebino, nes buvo ne kaip įprastai 12:00 val., o valanda anksčiau, t.y. 11:00.

šiaulių dviračių maratono starto vieta buvo prie savivaldybės, o kalbant pamaldžiau – prie šiaulių bažnyčios, esančios miesto centre ir net nuo pietinio šiaulių rajono puikiai matomos. vietoje esantis parkas ir viešieji tualetai strategiškai buvo puikia vieta varžyboms rengti ir žiūrovams pritraukti. internete registruotų dalyvių skaičius buvo šiek tiek virš 250, o ryte atsiimti starto numerį jokios eilės nebuvo. numerių buvo ne 2, kaip yra įprasta dviračių plento varžybose, kur vienas klijuojamas ant nugaros, o kitas ant dešiniojo šono, o 1, bet užtat vardinis – su atspausdinta pavarde ir vardu. neslėpsiu, buvo smagi ir maloni staigmena. tokių dalykų kur tvirtinti starto numerį ir daviklį šį kartą nebuvo, nes dalyviai patys turėtų tai žinoti. pastebėjau, kad ne man vienam teko persikabinti numerį ir tai dar pusiau tinkamai, bet tiko. apšilimo pusratis mano dar nevažiuota beveik gimtojo miesto trasa – nėra lygi vietovė, o kalniukai nors ir ne visi pikti ir ilgi, bet vėjuoti tai tikrai ir kartais gan smarkiai, ypač atviroje vietoje prie telkšos ežero. man patinka skirtingas reljefas, nes tada trasa nebūna nuobodi. trasos pusiaukelėje ant kalniuko buvęs girdymo punktas tapo laistymo punktu, o kūnas ir veidas, aplietas šaltu vandeniu, pusei rato atsigaudavo nuo alinančio karščio, kas buvo geriau nei nieko.

starte buvo saikingas dalyvių skaičius. startavau kreiva koja, nes ilgai nepavyko dešinės kojos į pedalą įkabinti, o traukinys jau buvo nemažai nuriedėjęs. 2 ratus minu su ta pačia starto grupe. nors valgiau dar gerokai prieš startą, jaučiu, kad skrandis artėja prie lengvo vėmimo pykinimo ribos. grupė mane nukrato, ir vienas apsukau keletą ratų, kol mane pavijo kita grupė. sėdu jai ant pačios uodegos ir laikausi saugaus atstumo, nes prieš tai matyta griūtis savo akrobatiniais triukais manęs nesužavėjo. pagirdytas skrandis atsigavo ir aš jau gyvas atsargiai minu grupės gale. taip prasukau 5 ratus ir suvirškinau ką dar skrandyje beturėjau, bei apgalvojau, ką čia toliau nuveikus. deja, bet grupė nebuvo stipri, o nuokalnėse aš net mažiausios galinės žvaigždutės nenaudojau, nes nebuvo tam poreikio. keli ratai stebėjimo ir situacija aiški – 2 ilgesnės įkalnės grupei yra sunkios – viena kylant nuo ežero link centro pusės, o kita – nuo ginkūnų iki finišo. sustrategavau, kad reikia minti, todėl 7-o rato pabaigoje, priešais finišą, įkalnėje dar savo komforto zonoje kalu per pedalus, posūkis, finišas, posūkis, nuokalnė. apačioje atsisuku – minu vienas. gerai, minu toliau. taip vienas paskutinius 3 ratus ir pramyniau. vienam irgi kartais gerai, nes leidžiantis link talšos ežero galėjau visas žvaigždes susimesti. finišavau irgi vienas, bent paskutinio atodūsio ant kalno neatidaviau. nuo lyderio atsilikau ~10 minučių, kas nėra mažai, bet 10 ratų, nors ir atsargiai, bet įveikiau.

savo važiavimą vertinu labiau neigiamai, nei teigiamai, nes rezultatas šiaip sau, o rezervo dar buvo. važiuodamas vienas turėjau nemažai laiko apmąstymams, tad pagalvojau, kad plento dviračių varžybos gal ne man yra skirtos, o norėtųsi likti prie atskiro starto ir kalnų varžybų.

niekam ne paslaptis, kad šį savaitgalį molėtuose, belvilyje, buvo 3-iasis dviračių maratonų taurės etapas molėtuose. buvau čia ir aš, nes prieš tai dviejuose etapuose, kurie vyko druskininkuose ir vilniuje, aš taip pat pabuvojau. prieš varžybas prisiklausiau gandų, kad trasa greituminė, o mažas sukilimų atstumas mane nuteikė labai teigiamai, tik kad neilgam. nenoriu minti kai lyja, nėra nuotaikos ar motyvacija žemiau kulnų.

šeštadienio vakaras buvo lietingas, o sekmadienio rytas buvo debesuotai saulėtai sausas. išvakarėse sunkių pastangų dėka radau savyje jėgų susireguliuoti priekines stabdžių kaladėles, kad ratas riedėtų ir kad kaladėlių cypimo nebūtų, atsirandančio riedant mažiau nei 20 km/val. greičiu, nors tai gal ir būtų aplinkui išretinę paukščių ir konkurentų ratą. susitvarkiau ir ratas sukosi, nors dumbluotas ir sunkus – gerai, kad nesergu švarumo dviračiui manija, nes man tai tik priemonė rezultatui siekti. dar patepiau grandinę, kad koja geriau eitų.

sekmadienis lauktai išaušo, o dalyvių buvo daugiau nei aš tikėjausi. oras buvo tinkamas, lietaus nesimatė, bet buvo vėjuota. startas ir pirmosios griūtys už pirmojo posūkio prie pirmosios balutės, vėliau dar keltas lygiame žvyrkelyje ir dar kažkas nioliktame žvyro kilometre. gal kokį dešimtuką km viena masė kaip plente važiavo žvyru, kol keletas pakilimų ir griūčių neišskaidė grupelės į smulkesnes. kažkurioje ir aš buvau. prasidėjo ganyklų pievos – iš pradžių važiuojamos, gerai minamos, dvivėžės. neilgai trukus prasidėjo dumblynai, kemsynai ir pelkynai, kur ratai vietomis iki stebulių smigo į juodą dumblą. net telšių žemaitijos taurės etapas purvais prieš molėtus nublanksta. toliau, keletas asfaltuotų ir žvyruotų ruožų kvapui atgauti ir vėl pievos, tik ši kartą kitokios. jausmas lyg į kalną minčiau – kol mini, tol lėtai judi, tik nustoji minti – stoji vietoje. riedėjimas tose pažliugusiose žolių pievose buvo apgailėtinas, o jausmas lyg per betono jūrą bandyčiau irkluoti. ne kartą žiūrėjau tai į spidometrą, tai į padangas ar jos dar netuščios (velnią ten pamatysi), bet greitis buvo žemiau juosmens ir asmeninės savigarbos. nuo pirmojo rato vidurio aš mėsinei jau atidavinėjau galūnes ir keikiau save, kad teks 2 ratus važiuoti, kai pirmojo net nebaigus man jau bloga darėsi. per miglą šiūpėliavau toliau. prie tarpinio finišo išmesto gertuvės taip ir neradau.

2-asis ratas ir tas faktas, kad jau pusė trasos įveikta ir dar nauja gertuvė morališkai man įkvėpė dujų į subinę. vėl susidarė nemenka grupelė, kaip paaiškėjo, antroji nuo lyderių. tempas kiek lėtesnis kvapui atgauti ir akių orbitoms nuo kraujo nuplauti. keletas vėl atsuka, kažkiek laikausi, bet tempas man per sunkus, bet ne man vienam. išskystame smulkiau ir judame po 3-5 piliečius, tiesiojoje periodiškai keičiamės, bet jėgas tausojame pievoms, tešlynams ir sukilimams, kurių vis tik buvo, tik juokingai trumpų ir bejėgiškai sunkiai įveikiamų. užmyniau visur, pabaigoje miškelyje taip pat per smėliuotą dangą, bet tai tik smulki detalė. pora prigulimų į purvą taip pat teko patirti, kad varžybos nebūtų rožėmis klotos. likus dešimtukui pradėjo grandinė šokinėti, neįkyriai bet su intencija. px, prisidėjo dar ir darbas su bėgių permetėjo rankenėle.

turėjau viltį, kad molėtuose „eis koja“, bet dabar į tai niekaip negaliu atsakyti, nes nebuvo sveikatos kojoms valdyti. važiavau be pulsometro, kad savęs nedemotyvuoti, o vidutinis kadensas 91. pramyniau visą trasos distanciją. 31 km įveikiau per 01:11:28, o 62 km per 02:27:52, t.y. 15 min. vėliau nei lyderis. baigiau ir kojos nukrito. taip, aš silpnas.

dviračių maratonų taurės 3-iasis etapas molėtuose, kurį organizavo spa belvilis, buvo geriausiai organizuotos lig šiol mano važiuotos šiais metais kalnų varžybos. žymėjimas rodyklėmis aiškus ir tankus, pavojingos vietos perspėtos raudonais šauktukais, savanoriai rodantys važiavimo kryptį, policijos pajėgos saugančios asfaltuotą dangą, puiki trasa ir valgoma grikių košė (bent man ji buvo lyg ir grikių). 9/10 balų.

sekmadienis, telšiai, germanto ežeras, žemaitijos taurė, 2-asis etapas. pirmosios buvo gaivios ir sausos. žengus žingsnį kito žingsnio sunku išvengti. pačios murziniausios varžybos.

varžybų išvakarės buvo nei tikėtos, nei įprastos. šeštadienio popietę nuo panevėžio nutolus kokį 30 km, subiro automobilio generatorius. ne pats maloniausias dalykas, kai automobilis pakrautas dviračiu ir sportinėmis terbomis ir inventoriumi. iki panevėžio gerasis žmogus automobilį partempė ir mane dar spėjo į paskutinį šiaulių autobusą įsodinti. šeštadienis baigėsi pakrautas nuovargiu. sekmadienį į šiaulius su geruoju žmogumi atvažiavo mano dviratis ir pakeliui link telšių prigriebė mane. tuo tarpu automobilis sėkmingai ilsisi panevėžyje. kitas gerasis žmogus neformoje, tada tapo aišku ir tai, kad mažų mažiausiai be ratų būsiu iki pirmadienio.

trasą pasiekėme važiuodami paskui vieną ekipažą, pakrautu dviračiais ir apginkluotu „mtb dviračių varžybos, šiauliai“ lipduku, su mintimi, kad jie žinos kelią. neapsirikome. oras sausas ir lengvai debesuotas, nors norvegų šulijos nuo pietų pranašavo lietų. esame vietoje ir turėtą gerą valandą laisvo laiko, organizatoriai papildė pusvalandžiu, tad 12:30 startas turėtų būti šlapias. taip ir buvo. nuo pusiaudienio pradėjo skalbti lietus, atvėso ir šiltas oras.

startas šlapias ir tiesus. antrasis posūkis ir dalis pirmūnų sukasi atgal, nes pramynė posūkį. lietus pila visai nesilpnai. miško keliukai konkuruoja su pažliugusiai laukų keliukais iš vientiso juodo purvo. lietus lyja, čiuožykla slidėja, dumblas taškosi laisvai. žiūriu į priekį kad neįsipaišyčiau į kėglius ir pats tokiu netapčiau. ilgai netrukus prasidėjo kaimiški žvyro keliai – drėgnas žvyras vėlėsi ant ratų ir stabdė sukimą, o smulkiai duobėtas kelias sunkė jėgas ir motyvaciją. šitie žvyrkeliai man buvo patys ilgiausi varžybose. trasos žymėjimo beveik nemačiau ir labai pasigedau informacijos apie likusį įveikti kilometrų kiekį. trasa – 1 ratas, viso 34 km. begaliniai žvyrkeliai pasibaigė ir prasidėjo ištisinis dumblynas ir žalios pievos. akiniai nuo lietaus ir žvyro tapo nepraregimais, tad kaip bebūtų gaila, visą trasos likutį teko važiuoti be jų, net čia jau reikėjo tiksliai matyti kiekvieną trasos detalę. be akinių važiuoti ir nemalonu, ir nesaugu, nes iš priekyje važiuojančių dviratininkų ratų kyla purvas bei reikia saugotis medžių ir krūmų šakų. molynuose liūdna nebuvo – reikėjo vairavimo ir važiavimo technikos, buvo kalnų ir posūkių. taip velniai žino kiek kratėmės, kol viename slidžiame posūkyje pateriojau spidometrą, kaip vėliau paaiškėjo, 25-ąjame kilometre. mūsų 6-7 žmonių grupelė pievomis yrėsi toliau, o bet koks virtimas ant šono beveik garantavo prarastą grupę. kaip visur ir visada, buvo dirbančių ir veltėdžių. bevirtinėdami iki finišo likome tik 3. pulsas balansuoja 160-170 ribose, t.y. mano darbiniame intervale. lenkti neskubu, nes trasos nepažįstu, o trasos žymėjimas skurdu, tad trečdalį trasos tenka slowdown’inti. link pabaigos trasa buvo pavojinga – slidžios nuokalnės, dideli akmenys ir dar didesnės duobės. čia taip pat trūko įspėjimo ženklų, kad kas nors gerai įsibėgėjęs sprando nenusisuktų. o virtimų visoje trasoje buvo apstu. per upeliuką perneštas dviratis ir finišas. murzinas kaip velnias, bet sveikas ir gerai nusiteikęs. lietus liovėsi lijęs. pirmos mano šiais metais maudynės ežere kaip ir pirmosios dviračiui. varžybos praėjo greitai, pradžia buvo sunki, tad pusvalandį tikrai miriau tuose žvyrkeliuose. šaltibarščiai su bulvėmis už talonus buvo labai į temą ir skanu, man labiau patiko nei guminės košės.

iki panevėžio mane ir mano inventorių parvežė, pradėjo jaustis ir nuovargis. į vilnių grįžau vėl paskutiniu autobusu, dviratis ir automobilis liko nakvoti panevėžyje.

yra tokia lietuvos dviračių sporto federacija (ldsf), kuri kartais kažką suorganizuoja. dėl to „kartais“ matomai ir gaunasi tik „kažkas“. o gi istorija štai tokia: federacija organizuoja lietuvos plento čempionatą, kuriame vietos atsirado ir veteranams (čia tie, kuriems virš 30-iems metų). pateikiama ir tokia informacija:

užsiregistravę internetu atvyksta: 2012-06-22 iki 15:00 į starto vietą ir prie teisėjų stalelio pateikę sveikatos pažymą, pasirašę, atsiima starto numerį ir gauna informaciją apie starto laiką.

starto vietoje buvo šiek tiek po 14 val., kad be streso ir eilių atsiimčiau starto numerius ir gaučiau reikalingą informaciją. tokių kaip aš stoviniavo ne vienas, o nei teisėjų, nei jo stalelio horizonte nesimato. laukiame. 14:30 vis dar laukiame. kažkas su kažkuo susiskambino ir atsirado informacija, kad teisėjų stalelis tuo metu dar valgo ir atvyks tik pasimaitinęs. čia mane ir pamušė – visas būrys, kad nepavėluotų, atvyko į vietą atsiimti numerių ir negana to nieko nepešę dar turi nežinia kiek laiko palaukti, kol valdininkai paės, o ne pavalgys. mano vaizduotė per menka įsivaizduoti, koks didelis yra jų uždėjimas ir pochuizmas ant visų laukiančiųjų.

prieš 16 val. atsirado mėlynas mikriukas, visi iš karto sujudo link jo. kaip parašyta aukščiau, niekur man pasirašyti nereikėjo, o medicininės pažymos paprašė, pavartė ir grąžino atgal. mane aptarnavo 2 moterys – viena numerių ieškojo, kita sąrašuose kuitėsi. gavau 2 numerius. gal visiems kitiems natūraliai nuo gimimo yra žinoma, kad atskiro starto varžybose reikia segti tik vieną numerį ant nugaros, o grupinėse – jau abu, ant nugaros ir dešiniojo šono. aš to nežinojau, instrukcijų niekur nebuvo. paklausiau kitų dviratininkų, paaiškino. gavus numerį mano pirmas ponių klausimas buvo – kaip ir su kuo prisisegti? atsakymas vertas valdininko vardo:

čia ne mūsų reikalas, tavo pačio problema.

akimirkai praradau pusiausvyrą. į dantis gavau starto lapą, kur mano startas už 15 minučių. čia stipru. lekiu persirengti, dviratį susitverti ir žiogelių numeriui ieškoti – čia sakau ačiū panevėžiečiams už pagalbą. pasiruošiau, dar liko šiek tiek laiko, sukiojuosi prie starto tiesiosios, kai pribėga vienas pilietis ir klausia manęs, ar man nereikia čipo (magnetinio daviklio). iš kur man žinoti, reikia man jo, ar ne, kai niekas nei man jį davė, nei informavo, kad toks turi būti. rado mane pagal sąrašą, prie dviračio prisegė daviklį ir štai jau mano starto laikas.

kelias šiauliuose tilžės gatve nėar lygus, bet ir ne duobėtas. minu 170 pulsu per balas ir lietų. policija vienoje sankryžoje nesuvaldė sunkiasvorės, tai ji man beveik kelią užtvėrė. išsisukau. finišavau šlapias, be kritimų ir tuo patenkintas. nori grąžinti čipą, norinčių paimti nėra, nes „o rytoj nevažiuosi?“.

gerai, kad visa tiesioji buvo gerai saugoma policijos ir žmonių su ryškiaspalvėmis liemenėmis, nors vienas jų automobilis sugebėjo kitiems pastoti kelią, kad net dviratininkui teko jį apvažiuoti.

nuo pat pradžių ore tvyrojo neaiškumas, vėliau chaosas. su vienais ir su kitais pakalbėjus, jiems toks lietuvos dviračių sporto federacijos renginių organizavimas yra gerai žinomas, tik kas kartą jie vis naujai nusivilia.

sekmadienį grupinėse varžybose nebevažiuosiu, nes nėra motyvacijos, o ir dviratininko batai yra kiaurai šlapi ir nespės išdžiūti. tokio prasto renginio organizavimo dar nebuvau matęs ir patyręs. fail.