žiema

žieminiai batai „as is“ ant kojų ir kostiuminiai bateliai kuprinėje – taip aš stoviu visuomeninio transporto sustojime ir laukiu 5-ias minutes vėluojančio vielabraukio. stotelė kiaura, pūga pučia kur tik nori ir kaip tik nori, priverčianti mane būti mediniu ir įsitempusiu, kad savyje sulaikyčiau kiekvieną šilumos giją. stoviu, nekrutu, nekvėpuoju ir galvos nesukinėju – lauke šalta. mano troleibusas yra mobili sustojimo pavėsinė, nešildoma, ir pučia tik pro atveriamas duris keleivių įlaipinimui ir išlaipinimui. atsisėdu prie lango, stengiuosi prie jo nesiliesti, nes atsisėdus prie praėjimo, būna numindžiotos kojos. nepatogu ir nemalonu, ypač kai jos medėjančios nuo metalinių transporto grindų. pro duris vis lipa lyginis kiekis kojų, aplinkui girdisi asinchroniškas nosių šnirpščiojimas, o aš sėdžiu ir mintimis vilioju prie savęs keleivius, kurie užstotų pro duris į vidų besiveržiantį šaltą skersvėjį. už lango kelininkų nevalyti keliai ir rytinės transporto spūstys, o man ramu, nes man vairuoti nereikia. mano sustojimas ir įkvėpęs oro maunu pro duris, už kurių mane negailestingas vėjas kiaurai ir be gailesčio švitina lyg rentgeno spinduliai. darbe užplūsta šiluma, stoviu ir absorbuoju teigiamą temperatūrą.

ruduo, ir žiema – masinių psichozių periodas, kuris prasideda vaikų vežimu į darželius, masiniu vėlinių, velykų ir naujųjų metų minėjimu, o baigiasi margučių ridenimu. negana to, kad oras šiomis dienomis yra visiškai pagedęs dėl to bjauraus šalto vėjo, tai dar ir didėjančios automobilių spūstys keliose ir minios prekybos centruose, net ir maisto skyriuje. ir taip kiekvieną mėnesį, nieko gero, o jeigu dar pilnatis, tai žmonės ne kojomis žeme vaikšto, bet galva.  vien dėl to nemėgstu šaltojo sezono – daug žmonių, daug psichų.