žmonės

tikrai, mes esame stačiokų valstybė, nors ir turime barclays. bendriniu požiūriu tai nieko neatspindi, tik sukuria papildomas darbo vietas. nesiginčysiu, tai yra gerai. būdami išradingais vienoje ar kitoje srityje, valstybės mastu mes esame atsilikėliai. partinė disharmonija verčia mane manyti, kad esame ožiai ir melžėjai – ožiui paranku ir smagu nuleisti jį laikant karve. greičiausiai būsiu teisus, sakydamas, kad seime mes koncentruojame mūsų visuomenę. beprotiškai kantri veislė, demokratija šikti, bezdėti ir riaugėti. ai, dar bybi4i$ per šokių projektą visus apšerti. nieko naujo, nieko neįprasta, smirdime toliau.

langas į klozetą.

užmačiau ir šiandien prisiminiau istoriją apie viešų iškylų organizavimą. bendri pomėgiai, panašus ir mėgiamas laisvalaikis, nauji veidai ir pašnekesiai – mažiausiai smalsiai atrodo, bet ne visiems. visa tai man primena gyvenimišką istorija iš vaikystės dienų, kai kitiems kabini makaronus žadėdamas už tai atlygį, kurio jie niekada negaus. bet jie to nežino, todėl stengiasi, iš kailio verčiasi. pabaiga visiems aiški.

skelbimas skamba štai taip:

kviečiu visus registruotis į iškylą, bet vietų jau nebeliko.

žinoma, nieko keista, nes vietos skirtos organizatoriui, jo geriausiems bičiuliams ir keletui draugų. visi kiti gali eiti pasitobulinti. tikrai gražiai nerealus malonus kvietimas. dar viena alternatyva:

visi norintys susirenka man patogioje vietoje patvirtinti ką aš nusprendžiau.

šaunūs tokie žmonės, tikrai. man juose norisi paprastumo ir be jų.

nors tai ir nėra melas, bet gali būti nežinojimas ar nesupratimas. mes esame linkę pakelti nosį aukščiau nei iš tikrųjų esame verti, bet tai glosto žmogaus savimeilę. čia tinka posakis:

nuvarytus arklius nušauna

ir dažnai mes matome ne faktus, o tai, ką norime matyti, nepaminint išorinių veiksnių ir aplinkybių. savimonės apgaulė ir paties individo įtikėjimas, tai pateikiant kaip akivaizdų ir neginčijamą faktą. kita medalio pusė:

pagyrų puodas visada juodas

tokių dalykų nenuslėpsi, skiriasi tik laiko trukmė. skaičiai nuo to nesikeičia, keičiasi tik jų vertė aplinkiniams. matyt, nepralaimima pozicija yra stovėti nuošalyje ir tyliai, linksmai sau šypsotis į ūsą.

dienos kaip šventės, laikas lyg vėjas. būna, kad sutinki kažkur matytą praeivį, o keletas mandagumo žodžių atgaivina atmintį. kelios minutės pokalbio dažnai baigiasi tyliomis arba garsiomis mintinis:

o jis toks pat, nė kiek nepasikeitęs.

suprantama, kad veidas nebe tas ir aplinka gan smarkiai laiko pakeista, bet veidas kartais lieka nepakitęs, kur veidas nėra odos, raukšlių ir žilų plaukų rinkinys. tas gilus matymas tempia su savimi už skverno praeitį, bandydamas primygti kad praeitis tėra ne tik neatliktų darbų sandėlis.

tie patys veidai tik kitokie, persmelkti to laiko užuominų. skaudžiai apmaudus yra tas momentas, kai kalbama akių kalba. vis dėlto tas veido kalbos džiaugsmas yra malonus ir vertingas, kad pasiteisinimo priežasties tenka ieškoti pačiam sau, nors taip nesinori būti kankiniu.

o šiandien nusivyliau kai kuriais asmenimis. keista žiūrėti į pasipūtusius povus, kurie mato tik save. ir aš toks buvau, tokį kelią praėjau ir patapau liberalesniu. nors spjauti į akis mes visi esame drąsūs, bet lietuva maža, žemė apvali, o matyt daugiau kaip 99% dirbančiųjų yra samdomi darbuotojai. įdomu stebėti, kai vieni išgėrę alaus peza įvairenybes, o kiti prilupę alaus sėdi ir klauso, bet ne žiobčioja. nesileidžiant į kalbas apie profesines kompetencijas, dauguma mirtingųjų renkasi apdairesnius, nors, galbūt, ir ne visai (čia dar klausimas) sąžiningus piliečius. beje, ateiti ir į paruoštą dirvą pasodinti medelį yra viena, kai kiti tą dirvą ruošią metų metus – tai yra mažų mažiausiai nesąžininga ir neteisinga. tokie žmonės mažina savo ryšių ratą, kurie galėtų lemtingą pliusą jiems uždėti šioje pažinčių visuomenėje, bet jie yra narcizai, viską pasiekę savo asmeniniais ir niekieno daugiau gabumais.

ne visada užtenka būti specialistu, bet būti žmogumi – is a must!