pirmasis žmogus, kuris buvo vyras, į kelnes šūdo nekrovė, nes buvo nuogas. bėgant laikui, vyrai vis daugiau laiko praleisdavo mažose patalpose, kuriose jie galėdavo pasijusti tikrais prometėjais, nes kiek didesnės patalpos būdavo paverčiamos moteriškų suknių ir batelių saugyklomis. balkonas, garažas, tamsiukas ir, žinoma, šikanas, buvo ir yra tos vietos, kuriose drąsiai galima pasijusti tuo pirmuoju žmogumi ir, kas be ko, ramia sąžine užsirakinti iš vidaus. išimtį pritaikyčiau tik šuns vedžiojimui lauke, nes vyro įtampos drumstimas namie yra su ribotais moteriškais resursais. taigi, tūlikas, nūdieną, yra 100% nuo moters veikiantis vyriškas antidepresantas, o bevielis internetas ir planšetė šią vietą daro tiesiog sveikatingumo oaze. keletas apsektų, kodėl vyrai čia jaučiasi savo stichijoje:

  • kaip minėjau – legalus užraktas iš vidaus;
  • komfortą ir ramumą suteikiantis vandens iš čiaupo bėgimas;
  • „baltoji gulbė“ (aiškinti čia nereikėtų);
  • iki 30min. nedrumstamos ramybės, nesunkiai pratęsiamos iki 1val. buvimo kelionėje (trūksta tik komposterio);
  • ideali blaivinimosi vieta;
  • laisvinimosi irgi;
  • vyriškų čatų vystymas (tik protingi vyrai po ranka įsirengia rozetę krovikliui).

tas geras jausmas, kai iš šikano išeini numetęs vieną-kitą kilogramą šūdo, t.y. svorio, ir be įtampos perskaitęs paskutinio pusvalandžio vyriškus pašnekesius, nebijodamas jog moteris užmatys, jos galva, kažką įtartino ir pradės ilgą vakaro tardymą (tikri vyrai tyliai sėlina pašikti, kad neįžeisti moteriškų jausmų).

kiekviena vyro mėgstama aplinka turi savo paskirtį – balkonas rūkymui ir trumpų sijonų legaliam sekimui, garažas tepaluotoms rankoms ir alaus butelių kaupimui, tamsiukas ar rūsys tyliam vyno brandinimui su uogienių priedanga, o šuns vedžiojimas mankštai prieš naktinius šeimyninius ritualus. tualetas, šilčiausia, komfortiškiausia ir geriausiai šiuolaikinėmis technologijomis aprūpinta vieta, skirta tikram vyrui atsiskleisti. ir niekis yra skalbenkės gedimas ar perdegusi lemputė, jeigu tupykloje netraukia waifajus.

nors 4 dieną esu ispanijoje, denia kaime, bet vis dar nedaeina kur čia tas dviratininkų rojus. lyginant su prancūzija čia yra visiškai kitaip. pradedant nuo to, kad atsibelsti iki šio pasaulio krašto reikia su 2 persėdimais, kas man truko 2:40 + dar 2 valandos ir 100km automobiliu, o tai reiškia daug laiko, daug laukimo laiko oro uostuose ir daug įtampos lėktuvams vėluojant, nes būtinai kas nors streikuos ir lėktuvai vėluos. net ir beveik 5 valandos kratymosi lėktuve atima sveikatą ir nuotaiką. denia, tai vietinė palanga, dviratininkų kaimas, nes dviratininkų čia tikrai daug. žiūrime, ką turime atmetus 2 gyvenimo dienas atskristi čia ir grįžti atgalios namo. tolerancija dviratininkams čia pagirtina, nes jautiesi asfalto dievu, temperatūra kovo mėn. irgi džiugina – vietoj lietuviškų +2 ir šlapdribos, čia +25 ir kaulų tai nelaužo. kai mūsų žvilgsniai atbukę nuo obelų ir obuolių, tai šiame regione dominuoja apelsinai ir apelsinai su šiek tiek greipfrutų ir visai mažai citrinų, kurių nenusiskinti minant dviratį lietuviška širdis neleidžia. keliai lygūs, asfaltas geras, tik dažnai vėjuota, bet užtat saulė šviečia – vienas malonumas minti, bet kad vertėtų dienos kelionės – abejoju. mano dienotvarkė čia tokia: minti, bėgti, miegoti, minti, vakarienė, alus. paskutinįjį ne prošal būtų prakeisti, bet jei esi su kompanija, imunitetas tam tampa labai silpnas. aš darbe tiek nedirbu, kiek čia reikia sportuoti: 2-3 valandos dviračio, tada 1+ valanda bėgimo, 1 valanda recovery miego ir 1 valanda recovery mynimo. vakare maistas ir labos nakties. sekina, alina, o po 2 dienų koja vis dar neina, bet ir naivu po tiek laiko kažko tikėtis. nesvarbu kokios, bet 2 treniruotės per dieną jau yra nevaikiškas užsiėmimas, reikalaujantis fizinių pastangų ir vidinės motyvacijos. šiandien minant kažkas plaukė, kažkas pulso limitus mušė, bet visi pasikolioję liko patenkinti važiavimu. stovykla tęsiasi, tik norisi ir į aplinkines apylinkes pažiopsoti, o ne vien minti galvą nuleidus ir kartais bėgti išpiltam prakaito.

toliau

šeštadienis. nukaliosinau lengvai į darbą, nors ryte kelias buvo čiuožykla, bet dieną prognozavo teisingai pavasarišką. pagal programą nusimatė ilgas bėgimas ramiu tempu, todėl tam jau buvau nusiteikęs – laiku pavalgęs ir pakankamai išgėręs. tradiciškai 2 valandos kaliosinimo su 500ml gertuve, tik šį kartą ne termo, o standartine. penktadienis buvo be bėgimo, vadinasi pailsėjęs ir tai jautėsi. sapieginėje dūmojau apie 6:20-6:50 pace’ą, bet koja ėjo, o aš nenorėjau paleisti ritmo. savo mėgstamą ratuką nesmaugdamas apsuku per 58min, tai primečiau, kad 2 ratai bus pats tas. hmmmm. gavosi 3 ratai su 6:02 pace ir 2 valandos su trupučiu. man tai yra kietai. vat. prabėgus pusantros valandos jau pradėjo akis semti, tai mintį, kad geliuką pasitaupysi tinkamesniam atvejui, teko pamiršti. atleido. prabėgau. nusiprausiau ir vis tiek pradėjo semti. po truputį, neskubant, vienodu tempu. po valandos myniau namo, nes nemiegoti juk darbe. grįžau, lengva nebuvo. sėmė toliau. viskas truko 3 valandas, po to atslūgo. kritau miegoti anksti – nulūžau kaip lapas.

sekmadienis. 9 valandos miego yra daugiau nei pakankamai. dar šeštadienį užteko proto suvokti, kad sekmadienį minti 5 valandas būtų savižudybė. todėl planavau bent 3 – juokingai mažai, bet silpniems taip jau lemta. išmyniau su kolegomis traktorių pravėdinti. planas ramiai pasukti nepavyko, nes buvo neramiai sukančių, teko derintis. mtb dumblas traukė ratus prie žemės. ten, kur turėjo būti tolimiausias apsisukimo taškas, buvome kiek per anksti, nes juk koja visiems ėjo. nuo nemenčinės lengvi pokalbiai asfaltu ir keletas žudančių ilgesnių kalniukų. veidai liūdnėja, organizmo baterijos sėda lyg šalčio gavusios. vietoj žadėtų +10 šilumos, gavosi vidutiniai +4. iki 3-jų valandų prasibezdėjimo dar trūksta, imame miškų, dumblo, bekelės ir kalnų. semti dar nesemia, bet horizonte jau matosi. laikrodis išmuša reikiamą valandų skaičių ir sraigės orientuojasi namų kryptimi. paršliaužiau, nusiprausiau ir apsėmė. pietų metas, kritau į lovą. atsikėlus akių pavartymas, pora alaus ir kranto bangos atplaukė manęs pasiimti.

pirmadienis. laukia sapieginės slidininkų kalnas. noriu jį perkelti antradieniui, nes pirmadienis dar gali plaukti nuo apsemto savaitgalio.

artėjant šiltajam metų sezonui ir orui bandant pereiti į pliusinę temperatūrą, kitapus langų pradeda rodytis masinių sporto šakų apraiškos. didelio skirtumo nėra, ar bėgama, ar minama, ne vienas savęs ir kitų klausia kaip pagerinti savo formą ir rezultatą, galvoje dažnai galvodami apie papildus, tabletes, vitaminus ir pan. chemijos pramonė tvirtai abejomis kojomis stovi šiame segmente, o aš pabandysiu pasidalinti savo patirtimi, o kaip elgtis skaitytojui – kiekvieno asmenis reikalas ir atsakomybė. pradedu.

  1. pack’ai, arba vitaminų bombos. į ištvermės sportą atėjo iš kultūrizmo, kur jau senau buvo naudojami. anksčiau banga buvo vartoti universal animal pak, dabar ant bangos yra scitec nutrition multi pro plus. dažniausiai vartojami prieš sezono pradžią, apie 3 mėn., kad „pasikrauti“ tai, ko reikės sezono metu. dėl didelio vitamino b kiekio, pavartojus šlapimas būna sodrios geltonos spalvos, bet tai normalu. svarbu nevartoti ant tuščio skrandžio ir neprisižaisti su kepenimis, inkstais ir skrandžiu. aš vartoju prišokamai ir dabar gan retai, į savaitę vieną ar kelias dozes ir tik gerai pavalgius.
  2. pavasarį einamas dalykas yra yra inozinas, dar žinomas riboksino vardu. gana senas preparatas, o naujesni jo pakaitalai jau yra laikomi dopingu ir sporte naudoti yra draudžiami. inozinas pradedamas vartoti nuo mažesnių dozių, vėliau padidinamas iki 1g per dieną. vartojamas ant tuščio skrandžio su pakankamu kiekiu skysčių. riboksinas lietuvoje yra brangus, todėl apsukresni jo daug daug kartų pigiau gauna/parsiveža iš rusijos ir baltarusijos. gandai skalndo, kad tose šalyse yra labai daug padirbtų vaistų, bet kadangi jie ir taip kainuoja tikrai tik kapeikas, tai mano nuomone jų neverta padirbinėti. na, bet čia jau on your own risk. paskirtis – geresnis deguonies įsisavinimas, vadinasi ir geresnis raumenų deguonimi aprūpinimas – sumažina arba panaikina uždusimą varžybų ar stiprių treniruočių metu. rekomenduojamas vartoti su pertraukomis.
  3. amino rūgštys bcaa – sakyčiau, kad labiausiai ir dažniausiai vartojamas preparatas, skirtas geram raumenų tonusai, augimui ir atsistatymui palaikyti. vartojamas tiek prieš varžybas, tiek po jų. forma būna pati įvairiausia – tabletės, kapsulės, milteliai, skystis. anksčiau vartojau tabletėmis, kurios arkliško didumo, dabar perėjau prie skysto pavidalo ir miltelių.
  4. povaržybiniam atsistatymui naudojami recovery gėrimai arba baltyminiai kokteiliai – prieš tokiems atsirandant, treneriai anksčiau rekomenduodavo valgyti varškę. neminėsiu kas ten ką ir kaip atstato, apie tai pilna informacijos internete.
  5. l-karnitiną vartoja riebalų deginimui ir svorio metimui, o kuo mažiau svorio tempsime su savimi, tuo geresnis bus mūsų rezultatas. l-karnitinas vartojamas prieš varžybas, mane veikdavo keistai, keliolika minučių jausdavausi lyg lengvai apdujęs, todėl jis man nepatiko. bet po ilgesnio vartojimo tas jausmas išnyko, bet vis tiek man jis nepatiko.
  6. įvairūs magnio preparatai raumenų sutraukimo prevencijai. tabletėmis vartotis nepatartina dėl prasto įsisavinimo, rekomenduojama vartoti miltelių pavidalų. ypač labai paplitęs nutrend anticramp, kuris vartojamas prieš ir po varžybų. neretas vartoja ir skystus magnio preparatus.
  7. vienas iš naujesnių ir labiau populiarėjančių papildų yra citrulline malatas. atidžiau paieškojus galima rasti mokslinių tyrimų apie jį. kaip deklaruoja gamintojai, jis mažina nuovargį, gerina atsistatymą po fizinio krūvio, didina ištvermę, gerina miego kokybę. aš vartoju prieš miegą iki 24val., nors dabar jau daugelis gamintojų rašo, kad reikia vartoti prieš fizinį krūvį.
  8. vaistinis preparatas panangin – kalio aspartanas ir magnio aspartanas. apie magnį jau minėjau, o kalis reikalingas širdžiai. panangino yra ilgas vartojimo laikas, t.y. rekomenduojama vartoti bent keletą mėnesių efektui pajusti. man su tabletėmis buvo įkyru žaisti, leisdavausi skystą į veną – tik skystas man sugebėdavo „uždegti“ kraujagysles, susileisdavus jausdavau kaip jos visos dega. nežinau, ar tai gerai, bet bent jau kažkoks efektas tuo metu buvo. bet į veną leidžiami preparatai yra labai nepatogūs vartojimui, nes pats to neatliksi.
  9. b grupės vitaminai – nuo jų šlapimas būna kitokios nei įprasta spalvos. naudojamas ne kiek fiziniam pajėgumui didinti, kiek imuniteto ir nervinės sistemų stiprinimui. su tabletėmis čia nežaidžiu, leidžiuosi į sėdmenis milgamma. procedūra trumpa, bet skausminga. ypač efektyvi jaučiant nuovargį, pervargimą arba besikabinant peršalimo ligoms.
  10. vitaminas c eina poroje kartu su vitaminu b ir abu vartoju kai jaučiuosi ant ligos slenksčio ar pervargęs, nusivaręs nuo kojų. tabletėmis netikiu, o ir skrandžiui jos nedraugiškos, tai darau seansus į veną (leidžiama kartu su gliukoze arba fiziologiniu tirpalu). naudoju nedažnai, o tik tada, kai jaučiu kad reikia.
  11. po labai sunkių varžybų (pvz.: mtb 24val.) leidžiu sau atsistatyti į veną leisdamasis gliukozės infuzinį tirpalą, kuris tonizuoja ir pastebimai jaučiuosi geriau. 5 dienų seanso man pilnai užtenka, tuo pačiu venos dūriu susileidžiu ir vitaminą c.
  12. kartais pamiksuoju ir vietoj gliukozės leidžiuosi ringer infuzinį tirpalą elektrolitų ir skysčių pusiausvyrai organizme atstatyti. tirpalas sudarytas iš kalio ir kalcio druskų.

kad ir kokią chemiją mes nuspręstume vartoti, viską reikia daryti atsakingai ir pasvertai, neeksperimentuoti didesnėmis dozėmis. o geriausias mūsų dopingas yra geras, pakankamas ir pastovus miegas, teisinga mityba, mums subalansuotas treniruočių grafikas ir disciplina.

gamta mėgsta simetriją, nors kažkodėl keistai jaučiuosi su viena širdimi. vizualiai atrodome so so, bet pažvelgus iš arčiau pas kažką ranka ilgesnė, pas kitą vienas petys žemesnis, o dar pas kitą viena koja kažkur į šoną žiūri. paviršutinė simetrija diletantams apmauti. o kojų drabužiai yra „einami“ kaip niekada, o senas įprotis pirkti vienodas kojines veltui nenuėjo. batai, tie vieninteliai kojinių gadintojai, ir klišos (švelniau kalbant – kiek nevienodos) kojos veikia išvien. taigi va, kojinė ten, kojinė šen ir jau yra viena atliekama kojinė, tinkama dar devynioms poroms į draugiją. myliu praktiškumą, mėgaujuosi pinigų tratinimu (vyriškiems reikalams). kolega kaip tik pasigyrė nauja aukso spalvos dviračio rato kasete – vyriški džiaugsmai, vyriški žaislai. taigi va, atsarginė kojinė – kaip prezervatyvų pakelis automobilio daiktadėžėje. praktiškas juodų daiktų masinis skalbimas ir rūšiavimas, nors dabar madingos įvairios spalvos, iš kurių gaunasi ir gražių kojinių kombinacijų. sako, buvo madinga prieš metus, bet pas mumis sueis kaip už madinga dabar.

pirštinių sezonas prasideda antroje žiemos pusėje, kai šaltis paima viršų prieš tingėjimą kažkur kapstytis ir jų ieškoti. kur jos ir kaip žiemoja yra stiprus klausimas, bet trauktis nėra kur. lyginis jų skaičius irgi iš pirmo karto ne visada susiklijuoja, nes randami daiktai per didelio skirtumo ir išsilavinimo. viena trumpa, kita kumštinė, dar randu ir ilgesnių, tik kitokio rašto, tankumo ir nunešiojimo. pirmadienį išmečiau vieną kiaurą mylimiausios vienintelės poros pirštinę, o antradienį mirties nuosprendžio sulaukė kitos poros viena iš dvynių. trečiadienis buvo sėkmingas – nauja interracial pora. vis tik laiko patikrinta.