pasivaikščiojimas

šeštadienis, nors ir vėjuotas, nebloga diena prasieiti, kojas pramankštinti ir galvą nuo sunkių minčių praventiliuoti.kadangi darbe sudaužiau savo senąjį arbatinį (ne šį, o kitą, geresnį, bodum), tai pirmu reikalu patraukiau į akropolį naujojo medžioti. vos tik nosį į gatvę iškišus mane pasitiko automobilių spūstys – nieko sau, šeštadienį, nesimiega žmonėms ir pinigų, matomai, neturi kur dėti. pirmos mano mintys buvo tokios. tik priartėjus prie akropolio supratau – šiandien gi „jamam“ diena vyksta, nuolaidos iki belekiek procentų nuo kur kas didesnės pelno maržos – o kam dabar lengva? tiesa, man patiko jamam internetinė svetainė,nors ji čia ir ne į temą. tai štai, apkvailinti žmonės pirko kas tik po ranka pasitaikė, beveik negalvojant ar to, ar kito daikto reikia, svarbu, kad yra „gera“ nuolaida. įėjus į maxima teko greitai bėgti lauk, nes net prie įėjimo buvo spūstys, o prie kasų jau beveik vietiniais gyventojais patapę pirkėjai.

mane išgelbėjo ermitažas, kuriame buvo visai nedaug lankytojų, o šį nuostabų kinietišką arbatinį įsigijau net už 6.99 lt, kai į bodum’ą panašus arbatiniai kainavo >70 lt. o arbatinukas net su privalumais:

  • kaina, todėl kas 2 metus (jeigu jis tiek laikys) arbatinį galima sudaužyti ir naująjį įsigyti ir vis tiek bus pigiau, negu po 5-ių metų sudaužyti brangųjį;
  • talpa – 1.5 litro, vadinasi jis talpina kur kas daugiau arbatos nei prieš tai buvęs litrinis;
  • neina pritrombuoti labai daug arbatžolių, nes kam gerti nusivėdėjusią arbatą, jeigu galima gerti šviežią ir gaivią;
  • šis arbatinukas yra lengviau išplaunamas, nėra sietelio, kuris strypu prisuktas ir plaunant jį reikia išsukinėti;
  • nėra sąlyčio su metalu, visos dalys pseudo stiklas arba plastmasė.

mano gimtasis miestelis turėjo tik vieną devynaukštį, kuri, be abejo, buvo su liftu, bet tuo metu apie jį tikrai negalvojai. o štai vaikystės visos vasaros praleistos gimtuosiuose šiauliuose ir viena iš mūsų vaikų pramogų buvo važinėtis liftu – baimė, kad niekas nepagautų (kažkodėl mes apie tai tada galvodavome), lyg kokie nusikaltėliai mes tamsiais vakarais kartais eidavome liftu vėžintis, jeigu spėdavome į rakinamas laiptines prasmukti. fantastiškas jausmas, nesvarumo būsena, adrenalinas ir baimė valdė mus ir mes tuo slapčia mėgaudavomės, o štai prieš keletą dienų braidydamas po rudeninius kiemų lapus aš vėl pastebėjau tuos tarybinius dangoraižius, kuriuose mes tada pramogaudavome ir mums tai patiko, nes tai buvo smagu!

laikas bėga ir visi smagu ir nesmagu retėja kaip rytinis rūkas mūsų atmintyje ir lieka nuotraukos, juodai baltos, kurios gaivina mūsų atminties ląsteles ir už tai aš esu be galo joms dėkingas, tik man labai gaila, kad daugelį jų aš esu praradęs, kaip ir tuščiai praeita nemaža gyvenimo dalis. deja. vaikystė ir praeitis.

savaitgalio pasivaikščiojimo metu vėl užkliuvau už pieno pardavimo automato, šį kartą norfoje, o jos nereikia nuvertinti, nes kažkam ji yra akropolis. nūnai yra populiaru rašyti apie techniką ir informacines technologijas, nes šis naujienų srautas generuoja tinkamus lankytojų srautus, nes be šito šlamšto, atrodo, legalaus nieko daugiau ir nėra. viso šio šlamšto ir atradimų yra priversti visi interneto kampai, vietoj to, kad mokslininkai užsiimtų kai kuo rimtesniu, pvz.: pieno gamyba be karvių ir be miltelių. iš pažiūros viskas atrodo paprastai – prie namo nupjaunu žolytę ir ją sužėrus į pieno gamybos kombainą, kuris būtų labai artimas kavos virimo aparato giminaitis, gaunu šviežią pieną iš šviežios žolės. patogumo dėlei dar nepakenktų ir ratukas pieno riebumo išeigos reguliavimui. lyg paprasta užduotis su keliais procesiniais žingsneliais, bet gamyba buksuoja. man tai skamba lyg „mielasis, aš šiandien tau iškepsiu kiaušinienę, tokią pačią kaip vakar, užvakar, praeitais metais ir dar anksčiau“. che, iš kiaušinių sunku tikėtis balandėlių. laukiu robotizuotos karvės namų sąlygomis.