alus

pasitaiko dienų, kad grįžus namo nesinori nieko, nes po darbo dienos, juo labiau į savaitės pabaigą, jautiesi išsunktas. dauguma mes esame mėgėjai pakalbėti, kaip kiti nedirba, kiauromis dienomis dėlioja popierius iš vienos krūvelės į kitą ir neva tai dirba vadovaujantį darbą. žmogus gabus dirbti ne vieną darbą vienu metu ir tinkamas to pavyzdys yra moterys, kurios važiuodamos automobiliu sugeba ne tik pasidažyti, bet ir paskaityti (trūksta tik gabumų, o gal pajėgumų, plaukus automobilyje nusidažyti). nesvarbu, koks darbo pobūdis bebūtų, mes sugebame atlikti kelis darbus ir su skirtingais atsakomybės lygiais, kurie jau patys iš savęs nėra paprasti apdoroti. grįžtant į pradžią, ne vienam žmogui norisi paprasčiausiai ištiesti kojas ir mintimis pailsėti, kaip katalizatorių pasitelkiant alaus butelį, o kartais net ir kelis. bet iš kitos pusės žiūrint, alaus padauginti nevalia, nes rytoj – vėl į darbą, todėl ir pagalvoji, ar verta kankinti tą vieną alaus butelį, o nors su 4-iais jau gaunasi girtuoklystė.

kai norisi alaus, o rytoj į darbą, belieka eiti miegoti, ką man viena gydytoja nuoširdžiai rekomendavo – taip ir padarysiu.prisimenant ankstyvų studijų laikas, aš sakydavau – miegas yra gyvenimo tikslas. labanaktis.

na taip, lygybės ženklas čia nedera, nes net blaiviomis akimis žiūrint simboliai ne tie, o taip nesinorėtų save ir kitus į 5-etą įsprausti. baisūs tie įpareigojantys santykiai, tiesa? štai prisiriši prie kokios konstantos, ir ji ilgą gyvenimo kelią ant nuospaudų lipa – baisu, kad net norisi dar vieną alaus butelį atsidaryti jei ne tamsiame sandėliuke, tai balkone tikrai. aš kalbu apie užuominas, ne vieną ir ne kelias – man taip pat sunku tarp eilučių skaityti, bet esu priverstas, kitaip neina formulėmis rašyti. asmeninio gyvenimo išraiška. gal kiek ir saviraiška – čia gal tik man tai įdomu, nes svetimose kojinėse savo kvapo, matyt, nerasi. vaikystės prisiminimai mena užrašus ant sienų: a+b=kml, kas reiškia karšta meilė lovoje. vaikiški kliedesiai, kurie dabar atrodo nebūti ir nepatirti. kad ir šis pats periodas atrodo miglotas, neskaitant litrinių royal spirito butelių, kuriuos išstūmė stipresni pojūčiai – narkotikai, kinietiškos tabletės, lietuviška balkoninė žolytė ir dar kažkas.

o matematika man visuomet patiko, bet gyvenime sunku padalinti viena kairėn, o kita – dešinėn, kaip ir sunku būti abiejose pusėse po koją įkėlus. mes vis gyvename, gyvename, po penketo metų atsigręžiame ir sakome „oi“, bet tuoj pat vėl taip pat gyvename. natūraliai brandintos amebos.

bandymų poligone 3 nauji, man neragauti alūs – kalnapilio medutis ir kaštonų bei švyturio memel-brau.

pirmasis atidarytas butelis buvo kalnapilio medutis – taip, medaus skonis jaučiamas, bet ne to natūralaus ir tiršto, bet to skysto sintetinio. tikrą ir natūralų medų naudoju kiekvieną darbo dieną kartu su medumi, todėl jo skonį gerai žinau, o sintetinio – gerai prisiminų iš vaikystės. medaus skonis aluje man pasirodė aštrus, tokio daugiau vieno butelio neišgersi, jis tik paskanavimui. kuo toliau bebaigiant šį alaus butelį, tuo skonis bjaurėja. be medaus skonio daugiau šiame aluje be alaus kvapo nieko naudingo nėra.

kalnapilio kaštonų, nors ir šviesus, pagal skonį man primena tamsų ir sunkų alų. kaštonų alus – karamelės skonio, nors jis man atsiduoda prisvilusio maisto skoniu, bet gerti malonesnis už medutį. šis alus, mano galva, taip pat nepritaikytas naudojimui didesniais kaip vienas butelis, kiekiais. po medučio jis geriau gėrėsi, bet įvertinčiau prasčiau nei vidutiniu balu.

švyturio memel-brau alus – šviesus kvietinis alus, parduodamas tik klaipėdos regione, nors girdėjau gandų, kad bet kurioje vynotekoje jo yra. paskambėjus į keletą vilniaus vynotekų atsakymas vienodas – lietuvišku alumi neprekiaujame. skanus alus, panašus į švyturio baltą, bet palyginimui reikėtų abi rūšis tuo pačiu metu degustuoti, kad pajusti jų skirtumus. kaip švyturiui, tai šis alaus gerai gavosi, su prieš tai dviem degustuotais nėra kas lyginti, kaip diena ir naktis, nors kalnapilio grupė sugeba skanų alų išvirti. memel-brau man patiko, prie kvietinio alaus skonio dar turi kažkokį savitą skonio formulę, kuri gerai lenda į gerklę, vertinu 9-iais balais.

ir nesvarbu, kad šiandien aš pasikeičiau dviračio padangą, finišuoti, o ne būti diskvalifikuotam vilniaus maratone nėra jokių galimybių.

šiandien visą kelią apie tai galvojau:

  • paskaičius nuostatas: sportininkų startas 15:00, o rezultatų paskelbimas 17:30. daug galvoti čia nėra ką – vidutinis greitis pirmųjų baigusiųjų bus ~40 km/val. + 20 min. laiko likusiems dalyviams;
  • mano vidutinis greitis planuojamas ~30 km/val., taip kad oi kiek ratų jie man pro šonus dės;
  • po 20 min. sporto klasėje nuo pirmojo baigusiojo visi bus diskvalifikuoti, vadinasi – ir aš;
  • prisiminiau draugo įspūdžius iš kauno maratono, tai jis su savo ~30 km/val. greičiu nuo pirmųjų atsiliko valandą! 20 minučių čia neišgelbės;
  • gaila, kad ausinukų negalima naudoti – nežinosiu, kada pirmasis finišavo – orientacijai;
  • galvojau apie diversiją su pupelėmis ar dar kuo į jas panašaus, kad už mane važiuojantys gautų dujinę bombą – juokinga, ar ne? svarbu pačiam į kelnes tų pupų nepridėti;
  • mano technikos dalyvavimas (jeigu dalyvausiu, žinoma), geriausiu atveju su plentiniu dviračiu turi tik tai, kad jo pavadinimas yra „dviratis“ – daugiau jokių panašumų;
  • aš jau nekalbu apie profesionalus su savo technika, veteranus o ir šiaip gimusius su dviračiais;
  • vienintelis ką galiu padaryti – sudalyvauti!

nenukrypstant nuo temos, šiandien nelengva minti po 3-jų dienų pertraukos. normaliai tobulėti, kaip minimum reikia bent kas antrą dieną rimtai sėsti ant dviračio. šiandien besikankindamas su pedalais išvedžiau teoriją: vietoj kas 4-os dienos dviračio kankinimo, tomis dienomis gėrus alų, rezultatas būtų tik 20% prastesnis, nei kad tomis dienomis dviračiu kankintis karštyje. man toks dviračio mynimo periodas – peilis totalus, visai nėra jėgų, energijos, jaučiuos tešliu būdamas ir smėliu važiuodamas. norint tobulėti, reikia daugiau ant balnelio sėdėti.

šiandien jokių l3 ratų nebuvo, tik 15-a sėdimų įkalnių – užkyli į viršų ir iš karto leidiesi. tikslas buvo tik 10, sunkiai sekėsi tai pasiekti, o po to atsirado antrasis kvėpavimas ir motyvacija: 2 ratus viršaus už vyrišką giminę, dar 2 ratus už kažkokį asmeninį paukščiuką smegenų palėpėje velomaratono tematika, ir dar vienas viršaus, nes skaičius 15 gražiai atrodo. viso – 15 įkalnių. važiavimo sausa statistika: nuvažiuotas atstumas 74,81 km, viso laikas 3:04 val., vidutinis greitis 24,3 km/val., maksimalus greitis 57,2 km/val., svoris prieš 81,9 kg, svoris grįžus – 79,8 kg, kelionėje išgerta 1,5 litro skysčių.

ne per seniausiai šiaurės miestelyje, vilniuje, atsidarė alaus studija, tik su savo kainomis nelabai skirta studentijai. prieš keletą dienų lauke pagaliau estradą staliukams sumeistravojo, nes prieš tai visi staliukai ant žvyro stovėjo ir dulkėse skendėjo. man patiko ten esantis vokiškas erdinger alus, taip pat myliu ir guinness. airiškas murphy’s taip pat neblogas, išskyrus irish red. šioje aludėje nėra lietuviško alaus ir tas man patiko. taip pat man patiko ir jų žirniai prie alaus – kiekis normalus, skonis neblogas. vyriška tupykla aka wc, teisingai padaryta – lovys ir laistyk kur nori. su viešuoju transportu iki alaus studijos nelengva nusigauti (žukausko g. 20) – arba pėsčiomis nuo kalvarijų g., arba pėsčiomis nuo žirmūnų g. dar iš minusų sąrašo – alaus pačiam reikia eiti iki baro pirkti ir iš karto už jį atsiskaityti – tai erzina pripratus prie padavėjų ir sėdimosios pakėlimo tik einant į wc ar šliaužiant namo link.

vieta ir atmosfera jaukios, rekomenduoju apsilankyti.