darbas

paskutinėmis savaitėmis pagriuvo mano miego karalystė ir pradėjau prastai miegoti. priežastis beveik žinau, bet ne visada jos būna tos pačios, todėl smagu jas nesmagias raštu išdėstyti. matyt, porinti nereikia, kas galioja man, nebūtinai galios ir kitam, bet tendencija yra suvokiama.

  • kad darbas atima 8 val. žmogaus gyvenimo, tas yra sena tiesa, bet negana to, jis kėsinasi ir į naktinį laiką. mano galva dabar okupuota visiškai aiškiu ir tiksliu informacinių technologijų šlamštu – duomenų saugyklos ir serveriai. nesiplėsiu, nes tada ne aš vienas galiu nemiegoti. gera žinia yra tai, kad šių minčių užsėdimas yra kūrybinis procesas gerąja prasme, kai ieškai nestandartinio sprendimo, kitokios realizacijos. blogai būna tada, kai darbas pradeda smaugti, naudoti spaudimą arba erzinti savo egzistavimu ir bukinančiomis rutinomis. skirtumas čia yra toks – eini į darbą su galvoje esančiais serveriais, arba su pikto genijaus sąmokslo mintimis, kaip greičiau visa tai užlenkti.
  • besotystė, artimiausia veganų giminaitė, sunkiai gydoma naktinė šaldytuvo varstymo forma. šiandien prieš miega suvalgiau tik pusę kopūsto, gerai, kad ausys su žiogeliu prisegamos. suprantu, sunku, bet reikia vengti šaldytuvo prieš miegą, nes jam atsidarius, stabdžiai neegzistuoja, o miegas, garantuotai, bus išblaškytas. kartais nusidedu ir prieš miegą išgeriu virškinimą skatinančią tabletę.
  • o čia ir 3-ioji priežastis – psichologinė, kurią dažniausiai galima suvesti į aukščiau 2 paminėtas: sąžinė ėda, kur sąžinė-darbas-aplinka-žmonės-santykiai-pavydas-apkalbos ir ėdimas-maistas-lašiniai-viršsvoris-depresija. po to atsidaręs šaldytuvą nesupranti, kieto disko, dviračio pompos ar dešros ieškojai.
  • paskutiniąją priežastį įvardinsiu trumpai – rauginti agurkėliai ir pienas.

labanakt.

rytą automobilyje su puodeliu karštos arbatos užskaitau, nes yra geras pusvalandis pasimėgauti gurkšnojimu, bet kamščiai bukina. visuomeninis transportas sugaišta tą patį laiką, bet čia įvairovė ir įpročio reikalas, nes nuo sustojimo iki final destination vietos smagu praeiti bet kuriuo sezono metu, nes ir lyjant. aš jau 2 dienas iš eilės į darbą važiuoju ir grįžtu dviračiu:

neša mane fuji kalnais ir pakalnėmis

nežiovaujant minant dviratį, iki darbo atsirandu per 20-25 minutes, o prakaitą nuplaunantis dušas darbe yra lyg narkotikas. visa ši rytinė mankšta ir higiena labai žvaliai nuteikia rytą ir pažadina visą organizmą bei mintis. nepabadžius sunku nusakyti, bet dušas darbe – didelis privalumas. netgi aną dieną po darbo prasukdamas lanką per centrą, tilpau į valandą. vakare būna tingumo momentas, bet jis greitai išgaruoja su pirmais pedalų sūkiais, kurie nustelbia pašalines mintis ir teikia malonumą kūnui ir sielai.

gal jau laikas pradėti ieškoti žieminiu batus dviračiui ir šiltą aprangą vairuotojui?

buvo sočiai laiko, kai galėjau būti su savimi, ir to pasigendu. pasigendu galimybės laimėti aukso puodą, nes esu uždarytas už stiklo sienos, kuri man yra užtvaras. skirtingas padėties vertinimas supa mane ir baksnoja. kas yra gerai, o kas yra blogai, yra diskusija apie pusiau pilną ir pusiau tuščią stiklinę. vėsta orai, o su jais kartu ir noras, bet jis niekur nedingsta, tik laikinai pridengtas margaspalviais rudens lapais.

tai nėra tikslas, tik garsios mintys. bėgant laikui didėja traukos elementų, kol jie pasiekia savo apogėjų, kuris gali būti ir paskutiniu kantrybės lašu. kilmės šaltinis nesvarbu, svarbus yra kritinio taško laikas. tada prasideda paieška.

o šiandien nusivyliau kai kuriais asmenimis. keista žiūrėti į pasipūtusius povus, kurie mato tik save. ir aš toks buvau, tokį kelią praėjau ir patapau liberalesniu. nors spjauti į akis mes visi esame drąsūs, bet lietuva maža, žemė apvali, o matyt daugiau kaip 99% dirbančiųjų yra samdomi darbuotojai. įdomu stebėti, kai vieni išgėrę alaus peza įvairenybes, o kiti prilupę alaus sėdi ir klauso, bet ne žiobčioja. nesileidžiant į kalbas apie profesines kompetencijas, dauguma mirtingųjų renkasi apdairesnius, nors, galbūt, ir ne visai (čia dar klausimas) sąžiningus piliečius. beje, ateiti ir į paruoštą dirvą pasodinti medelį yra viena, kai kiti tą dirvą ruošią metų metus – tai yra mažų mažiausiai nesąžininga ir neteisinga. tokie žmonės mažina savo ryšių ratą, kurie galėtų lemtingą pliusą jiems uždėti šioje pažinčių visuomenėje, bet jie yra narcizai, viską pasiekę savo asmeniniais ir niekieno daugiau gabumais.

ne visada užtenka būti specialistu, bet būti žmogumi – is a must!

marškinėliai be rankovių, šortai, sportinė kepuraitė nuo saulės ir prakaituotas kūnas nuo oro temperatūros – ne toks turi būti einant verslo reikalų tvarkyti. bet tam yra tinkamas pasiteisinimas – atostogos, kuris galioja apsirengimui, bet ne išvaizdai. kaip pateisinti prakaito išpiltus marškinėlius jautresnio plauko pašnekovams?

  • gatvėse nėra kondicionierių;
  • aš – ligotas žmogus, kenčiu nuo ypač gausaus skysčių atidavimo;
  • smarkiai bėgau, nes nesugebu planuoti savo dienotvarkės laiko;
  • žmonės mane gąsdina, todėl aš toks;
  • ne jums suprasti jautrius žmones;

kas čia dar galėtų būti? o iš tiesų užtektų nusišypsoti į jų pavydą, o žodis „vasara!“ būtų perteklinis.