dviratis

prieš dailiąją lytį aš neturiu nieko prieš, bet man šios varžybos sporto grupėje buvo daugiau negu ištežęs ir priminė šiemetinį plento sezono atidarymą kenoje. lyg tyčia iš vakaro nebuvo motyvacijos dalyvauti varžybose, bet vis užkliūdavau už argumentų važiuoti: kauno maratoną, tikrąja to žodžio prasme, pratingėjau, o praeitais metais mano dalyvavimas vilniaus velomaratone baigėsi 7-iais ratais ir nebaigta distancija, o paskaičius varžybų reglamentą tapo aišku, kad šie metai man paskutiniai v21 grupėje. už akie užkliuvo informacija, kad išvakarėse starto numerį galima atsiiimti net iki 22 val., tai teko dar ir iki jo prasieiti ir pasiimti.

kaip jau tapo tradicija, ryte arbata ir sumuštiniai su fermentuotu sūriu bei oro žvalgybos. reikėjo važiuoti, nors iš vakaro dar svarsčiau galimybę plento treniruotei. neatkalbėjo manęs ir išvakarėse ant rolerių praleista valanda. atsidusau ir pradėjau krautis iš vakaro išskalbtą sporto, nors džiaugiausi, kad vis tik aš turiu galimybę rinktis, o profesionalūs dviratininkai – nebe. susikroviau ir išvažiavau.

automobilių stovėjimo aikštelėje ramiai ir neskubėdamas persirengiau ir išriedėjau ramiai prasukti varžybų trasos apžvalgos ratuko. prasidėjo pirmi nusivylimai:

  • organizatorių remėjų bmw automobiliai pilnai stengėsi pateisinti įžūlių ir chamų vairuotojų įvaizdį blaškydamiesi per juostas ir apsisukinėdami ne tik kad posūkių nerodydami, bet ir uždarantys pravažiavus gedimino pr. važiuojantiems dviratininkams;
  • po mėgėjų starto visoje trasoje voliojosi tiek tušti, tiek ir pilni mineralinio vandens plastikiniai buteliukai ir nebuko kam pasirūpinti juos nurenkant nuo kelio užtikrinant sporto grupės dalyvių saugumą. prie uždarytų kelių esantys organizatorių žmonės abejingai žiūrėjo į šalia jų besivoliojantį plastiką. prie barclay’s visas kelias buvo nusėtas kamštelių nuo mineralinio vandens;
  • didelių duobių ir šulinio dangčių neuždažysi, tad kelias priminė labiau kauno gatves, o ne varžyboms skirtą trasą. kažkiek gelbėjo prie mindaugo tilto užpilti grindinio tarpai, kur be vargo lysdavo plentinio dviračio ratas;
  • užmatytų 3-jų tualeto būdelių >7000 dalyvių buvo, švelniai tariant, buvo lašas jūroje – pataupyta smarkiai ne vietoje, o bent kelių wc vietų buvimas išorinėje trasos pusėje būtų sumažinęs trasą kertančių žmonių kiekį.

mano numeris buvo apgailėtinai didelio skaičiaus ir tas man kėlė nuotaiką. starto vietoje su kolegomis smagiai pokštavome ir juokavome, tad nusiteikimas varžyboms buvo su šypsena. prezidentės šūvis ir mes išminame.spausti labai smarkiai neina, nes aplinkui dviratininkų košė ir priekin pralįsti nelabai yra pro kur. pradžia kaip visada siaura ir retėjant grupei bandau užsikabinti tolstančios grupės likučių. pirmas ratas prašvilpia lyg vėjas, o 2-ame rate posūkiuose pametu savo grupę ir dar su vienu kolega bandome sukti dviese. 2-ame rate žvėryne nepastebėjęs taip lupau į šulinio duobę, kad net sėdynė į priekį nulinko, todėl visus likusius ratus teko ant jos čiuožinėti. taip mes pasikeisdami prasukame 3-etą ratų, tik garbės ir dėmesio ištroškęs mano kompanjonas prieš posūkį mane aplenkdavo, kad finišuotų pirmas.

флаг ему в руки

dviese mūsų tempas nepakankamas, tad mus pasiveja kita, didelė grupė – visa banda dviratininkų.paskendau toje minioje ir srovė mane nešė toliau. gan greitai supratau, kad tempas mūsų yra gan lėtas. mano jausmą sustiprino ir kai kurie grupėje esantys dviratininkai, keleto kurių pajėgumą aš žinojau. ramiai apsuktas ratas minčių dėliojimui po kurio aš priėjau išvadą, kad jeigu varžybos nevykusios (tam tikra prasme žiūrint), tai reikia bent treniruotę pasidaryti. aš ir dar vienas-kitas apsiėmėme pakaitomis vesti visą grupę, nes daugiau norinčiųjų nebuvo, o jeigu būtume radę dar bent keletą pajėgesnių ir turinčių motyvą dviratininkų, neabejoju, kad būtume atitrūkę. grupės vedimas turi savo privalumų, kad sumažina griūties riziką, kurio šiame varžybose buvo daugiau nei įprasta. įkalnėse beveik niekas nedirbo, net ties edukologijos universiteto įkalne priešais gėrimo vietą visa grupė ženkliai lėtėdavo, o man ši vieta patiko vedimo keitimui. sukdamas paskutinį ratą ir artėdamas link finišo aš nesiplėšiau, tai darė tik tie silpnavaliai, kurie sugebėjo visas varžybas ant rato išsėdėti. aš gal ir esu silpnas, bet ne ištižęs.

štai dar ką pasakysiu:

  • mačiau mažiausiai 5 griūtis, daugumą jų lygioje vietoje ir keletą visiškai per dviratininko neatidumą ir žioplumą. į vieną ir pats atsirėmiau, bet spėjau iki savo grupės dasitraukti;
  • dviratininkų sporto grupėje numeriai virš 500 buvo sunkiai prognozuojami – važiavo kas su mtb, kas su hibridais ir nemaža jų dalis kelio viduriu besimaišydama greitai sukantiems pedalus. aš būčiau už tai, kad sporto grupėje leistų važiuoti tik su plentiniais dviračiais, nes formulėje-1 mes nematome nascar automobilių;
  • 5-ame rate finišuojantiems buvo atitverta juosta raudonais kelio kūgiais, ant kurių ne vienas išsitaškė, o ne tik toje juostoje finišavę dviratininkai ir dviratininkės tiesiog be skrupulų stojo ant kelio taip maišydamiesi kitus ratus sukantiems. stipriai kvailas sprendimas, vietoj to, kad mažiau ratų važiuojančius dviratininkus išleisti vėliau gražiai įsiliejant į bendrą srautą ir visiems panašiu laiku finišuojant;
  • jaunimas visus tuos 5 ratus makalavosi po kelią ir dėl jų staigių trajektorijų įvyko ne viena griūtis, todėl būtų racionalu juos eliminuoti į atskiras jaunių varžybas;
  • gedimino pr. buvo pilna „kėglių“, o viena bobulencija su terbomis grupei vos po ratais nepalindo. įdomu, kuo tuo metu užsiiminėjo saugumu besirūpinantis personalas;
  • buvo ir tokių, kuriems mūsų grupės vedimas buvo per silpnas ir vienas pažiūrėjęs į mano 142-ą numerį (nerimtas gi nu) man pasiūlė grupės gale „pailsėti“, bet pats padirbėjo tą vienintelį kartą kelis šimtus metrų ir teko man jį vėl pakeisti;
  • mano pagarba ir padėka tiems dviratininkams, kurie sąžiningai bent kažkiek stengėsi vesti grupę atiduodami paskutines savo jėgas – jie tikrai padėjo atsikvėpti dirbantiems „arkliukams“;
  • su kriterijų nebuvimu plento sporto varžybos eina kritinės masės kryptimi ir tai mane neramina.

susitiksime mtb pimpalų pasimatuoti.

1-a dalis

smagu startuoti nustebus maloniomis smulkmenomis. starto vieta buvo kalno apačioje priešais kelių šimtų metrų plačią asfaltuotą atkarpą, kuri kiekvienas pagal savo pajėgumą galėjo užsiimti sau tinkamą poziciją, kurią pakoregavo ir dalyvių koncentraciją praretino ilga įkalnė, kuri, atrodo, akimirksniu praplaukė su visa dviratininkų minia. užlėkus viršuje tukums miestelio širdis su siauromis ir plačiomis gatvelėmis, vingiuotais posūkiais, akmenimis grįsta danga ir minia gyventoju, palaikančių dalyvius. viskas pasirodė per daug protingai sustyguota, kad net išvažiavus iš vietomis labai siaurų miesto gatvelių, buvo daugelis vietų lenkimui.

prasidėjo platūs žvyrkeliai, keliukai tarp sodybų, posūkių ir greitų vietų nestigo, o greitį ribojo smėlis ir pakilimai. gerą gabalą trasos nuvažiavus sugebėjau nusikratyti grandinę taip, kad ji užkrito ant pedalo, o sustojimas ir grandinės sureguliavimas koja ir rankomis kainavo keletą minučių laiko, vėl važiuoti buvo smagu. varžybose neturiu laiko dairytis aplinkui, nes visas dėmesys būna sutelktas į kelią, bet tankiai ąžuolais apsodintą akmeninį kelią nepastebėti nebuvo įmanoma, nes juo važiuojant dar ir kratė nevaikiškai. neapsakomas senovės didybės ir galybės jausmas, kai ąžuolai pilnai supa galvą, kurią pakėlęs tematai tik vėsų žalių lapų vainiką ir ranką nubraukęs prakaitą suki toliau. jei ne su viena, tai su kita grupele artėjau prie miškų medžio lapijos, kur yra tukums slidinėjimo trasa. čia sporto, aka rexona, grupės dalyviai turėjo įveikti 2 ratus, o mėgėjai tik 1.

pradedu sukti pirmą ratą iš dviejų. organizmas jau norėjo kiek atsikvėpti nuo žvyro dulkių ir saulės radiacijos, bet prakaitui nudžiūti nebuvo lemta. miško takeliais buvo vingiuota, vietomis vienvėžiai ir dažniausiai lėti. buvo viena atkarpa, neilga, gal keli šimtai metrų, kuri mane lengviau, bet žudė kaip ir lietuviška pieva molėtuose – kratalas siaubingas, greičio kritimas iki pėsčiojo. vėliau trasa nenuobodi, buvo ir dumblynų, pakilimų ir nusileidimų. liūdna čia nebuvo: priešais slidinėjimo trasos kalnas ir vienvėžis į jį. viršūnėje nusileidimas ir dar toks pat kalniukas, kurio viršuje jau buvau pasiilgęs saulės, kad galėčiau leistis žemyn. įsukęs į antro kalno viršūnę aš pradedu keiktis, nes matau, kad tai dar ne viršūnė, o tik pusiaukelė iki dar aukštesnės vietos. smagu, prakaituoju toliau. nusileidimas į pavėsį ir sukinėjimasis tarp šlaitų ir medžių. žiūrėjimas kur važiuoti kontroliavo vairą, kojas ir rankas, tad visos galūnės dirbo išsijuosusios. kiek kitaip nei pas mus, lietuvoje, čia ištisai buvo daug dalyvių tiek prieš mane, tiek ir už manęs. kaip įprasta turėjau 2 gertuves, bet girdymo punktuose atsigaivinimui lėtindavau tempą. pastovus taikinių matymas, lenkimas ir jų išlaikymas, greitai mane privedė prie 2-ojo rato.

susukus tuos abu apendiksus išlindau į dar nevažiuotą ir nepažįstamą ruožą. ženkliai praretėjusia grupele mynėme toliau. mano nuostabai kalnai dar nebuvo pasibaigę, tik šį kartą jie buvo xc stiliaus, tai net dabar keista, kaip aš ten sveikas ir gyvas likau. vėl gelbsti maitinimo taškas. gan greitai pamačiau lentelę „finish“, kuri mane ir suklaidino, nes tikėjausi greitai išvysti finišo tiesiąją, bet tai buvo tik judėjimo kryptis. važiuojame 3 ir gerai spaudžiame tapkę. žiūrovai, fotografai, organizatoriai, upeliukas ir trasos žymėjimas tiesiog švilpė pro akis, o aš paskutinis bandau išsilaikyti mūsų trejete. vienas nusikratė grandinę, toliau irkluojame 2, o man vis ramybės neduoda lentelė „finish“. miške į kalną paspaudžiu ir toliau tempiu vienas. nepastovus kelias miške, kalnai ir pakalnės, ties kažkuriuo posūkiu matau, kad paskutinis mano persekiotojas atsilikęs, bet aš toliau prakaituoju. xc tipo nusileidimas nuo afigienai stataus kalno ir plačiame žvyrkelyje matau taikinį. tiesiojoje bandau dasitraukti, kol dar ne finišas. iki eilinio posūkio miškan dasitraukiu ir aplenkiu, bet atmintyje lieka užfiksuotas dar vienas taikinys. finišo jaučiuosi pasiilgęs kaip negaliu. pavyko ir iki antrojo dasikapstyti, bet finišo dar nėra. prasilenkėme. neilgai trukus išdygo tukums prieigos, o mano persekiotojas mane vėl aplenkė. asfaltuotomis miesto gatvėmis spaudžiame tapkę – jis priekyje, o aš ant rato. privažiuojame starto pradžią, po kurios eina ilgoji ir ilgas nežemas kalnas, kurio viršuje mano svajonių finišas. spidometro neturiu, bet jaučiu, kad tiesiojoje sukame virš 40 km/val. kalno viršuje pastebimas dar vienas dviratininkas, sunkiai bandantis jį įveikti. pamatęs tą kalną džiaugiausi lyg vaikas, nes aš žinojau savo stipriąsias savybes. į kalną atsukau kaip reikalas. susirinkau ir tą kitą dviratininką kalne alpstantį. į kalną atsistojęs švaistiklius taip sukau, kad mačiau tik asfaltą ir girdėjau visa gerkle plyšančius palaikančius žiūrovus, kurie dar labiau mane užvedė. finišavau 13 sekundžių atitrūkimu.

dar liko organizacinė renginio dalis.

po molėtų seka 4-asis maratonų taurės etapas, kuris vyko ignalinoje. aplinkui tik ir tegirdėjau apie nesibaigiančius žvyrkelius, bet organizatoriau dalį jų iškastravo, todėl gavosi puiki greituminė trasa – asfalto buvo sočiai, bet jis neprailgo.

trasa prasidėjo ne per ilga plačia žvyruota danga, kurioje galima buvo lenkti iki soties, todėl kitose trasose pasitaikančių spūsčių čia nebuvo. po žvyrkelio – dvivėžis miško kratytuvas, kuriame jau pirmojo rato pradžioje palaidojau savo gertuvę, dėl ko minti nebuvo nei sveikatos, nei ūpo, o gan greitai – ir jėgų. dviejų kolegų dėka (už ką jiems didelis ačiū) kažkiek pavyko apmalšinti troškulį, bet to nebuvo pakankama sparčiam tempui palaikyti. aš lėtėjau, bet turėjau laiko ir debesyse apsilankyti, pamąstyti. kojos vėlėsi lyg pilna burna būtų neskanių grikių košės.

mane gelbėjo tik įkalnės,

o jų čia buvo – nestiprių, bet daugiau nei keletas. savaitė šūdo malimo jautėsi labiau nei pakankamai, dėl ko ir kojos buvo guminės. jaučiu, kad šių metų geriausią savo formą buvo pasiekęs latvijos maratone, nors gal dar ne viskas prarasta. užkopus į pačią viršūnę laukė ilgas vienvėžis miško keliukas žemyn – smagus ir vingiuotas. pačioje ignalinoje laukė dar mažiausiai 5 km, iš kurių didžioji dalis buvo asfaltuotais dviračių takeliais, kuriais smagu buvo su vėjeliu pariedėti. 2-ame rate gavau pilną gertuvę, kurios pusę turinio iš karto susikračiau į skrandį ir vidaus degimo variklis nuo vidurio rato jau pradėjo dirbti, bet traukinys jau buvo nuvažiavęs ir nepalaukęs. finišavau, kaip dažniausiai man yra įprasta, išdidžiai vienas. oras nepavedė, saulė nekepino, laikas prabėgo pasakiškai greitai ir smagiai.

kaip bebūtų smagu sveikam finišuoti, bet nereikia pamiršti ir tų vietų, kuriose organizatoriams dar reikia pasitaisyti. po latvijos jau nusiteikiau lietuviškam „organizavimui“ ir mes nepraleidome progos sužibėti.

  • su tualetais ženkliai pataupyta – net 2 valandas prieš startą tie 4 nupuvę lauko estrados tualetai jau skaičiavo 3-5 žmones kiekvienas. apie kokybę ir higieną čia jau nėra ką pridurti. išgelbėjo maxima, tik reikėjo šiek tiek nukulniuoti;
  • trasos žymėjimas klaikus – ant kuoliukų parišta geltona juosta tiesiog skendo aukštoje žolėje ir žalioje spalvoje, gerai, kad gerai apsidairius tolumoje buvo galima išvysti mėlynas rodykles;
  • sankryžose ir kryžkelėse budėję savanoriai sėkmingai krapštė nosį ir maigė mobiliuosius telefonus, vietoj to, kad parodytų važiavimo kryptį – vieną kartą taip ir nuvažiavau ne ten kur reikia, teko suktis ir atgal vynioti, o antrą kartą padėjo tolumoje užmatytą mėlyna rodyklė;
  • policija sėkmingai žiovavo prie savo tarnybinių automobilių ir lažinosi, ar priešais važiuojantis automobilis ir varžybų dalyvis susidurs, ar vienas iš jų pristabdys – visiškai nesistengė užtikrinti saugumo, o tikėjo automobilio vairuotojų supratingumu ir nuovokumu, ko jie čia stovi. automobilių eismas sėkmingai vyko tomis atkarpomis kur mynė dviratininkai;
  • finišuojant 1-ą ratą pasukti 2-o rato kryptimi buvo visiška loterija, nes ant rato sėdint tikrai nesimato prie finišo viduryje pakabintos lentelės, o tas neteisingas sektorius dar ir uždaras – dviguba nesėkmė;
  • galutinai finišuojant keli metrai už finišo tiesiosios – uždarytas kelias, aklavietė, todėl situacija gaunasi tokia: paskutinį prakaitą ištaškai finišuojant ir iš karto turi spausti stabdžius, kad į sietą neįsipaišyti. kiekvieną kartą tas pats per tą patį, o jeigu taip baisu prarasti laiko daviklius, tvirtinamus ant dviračių šakės, tai galėtų bet 5 kartus pailginti tą finišo gardą.

bet buvo ir teigiama pusė:

  • vieta, šalia ignalinos estrados, puikiai atitiko renginio turinį, buvo erdvi ir patogi tiek žiūrovams, tiek ir dalyvių transportui. estrados suoliukai buvo labai į temą pavargusiems dalyviams kaulus, raumenis ir lašinius padžiauti;
  • labai patiko kalnuota ir greita trasa;
  • tik tiek to gerumo.

visa tai buvo vakar, o kadangi ruduo šiais metais prasidėjo birželio mėnesį, tai apie naktinius dviračio važiavimus galima galvoti pradėjus anksti temti. lyg ir nenorėjau aš vakar niekur važiuoti, bet laikas badė šonus ir vertė nuo fotelio. rugpjūčio viduryje neturėtų būti netikėtumų, bet jų išvengti nepavyko:

  • neabejojau, kad važiuoti šortais būtų tolygu nuogam žiemą vaikščioti,tad pradėjau ieškoti ilgos aprangos kojoms. pamenu, kai pirkau vėjo neperpučiamą windstopper’į, vos savo rudąją ten įspraudžiau, o vakar man dar būtų reikėję pagalvę vidun įsidėti, kad kelnės nesmuktų. tas yra gerai, mažiau svorio nešioti man patinka. teko rinktis ilgas termo kelnes ir dviratininko šortus ant jų – išbandyta kombinacija. kojoms buvo patogu ir dilgėlės nedilgino, bet snarglius į kojas valyti nebuvo teisingas pasirinkimas – šaltos ir drėgnos vietos jautėsi kojoms. kaip vėliau paaiškėjo, lauke buvo tik ~13 laipsnių šilumos.
  • nesigailiu, kad pasirinkau kauliukus dengiančias ir šiltesnes kojines, nes per šilta tikrai nebuvo. žolė garavo, o nuo lietaus ir rasos ji buvo šlapia, todėl mano kojos greitai tapo tokiomis pačiomis – per šlapias kojines pradėjo smelktis šaltis, todėl jau žinau, kad kitą kartą reikia važiuoti su neperšlampamais antbačiais.
  • ilgos rankovės vakarais is a must ir po apačia, dėl visa ko, kontroliniai marškinėliai. o miške buvo šalta ir vėjas pūtė kiaurai kaip pro rėtį. išvada – su windstopper’iu man buvo šalta, ko pasekoje vėl sušalusi ir įsiskaudusi peties mentė.
  • nepramečiau, kad važiavau su pošalmiu, tai nors galvos neperpūtė.

šio sezono naktinių pasivažinėjimų pradžia buvo šalta, o mano bosch and muller liustras, lyginant su magicshine, deja, bet buvo tik spingsulė.

šeštadienio rytas, skaudanti koja po penktadienio plento treniruotės ir begalė priežasčių sėdėti namie ir ilsėtis. man beieškant priežasčių nieko neveikti, kiti ruošėsi daiktus kelionei autobusu iki latvijos, tukums miestelio, kur sekmadienį buvo numatytos latvijos seb mtb (kalnų) maratono 5-asis etapas. taip jau nutinka, kad kartais autobusai nebūna guminiai ir talpina ne visus norinčius jais pasinaudoti, todėl viską suskaičiavus vienas mirtingasis liko už borto.

šeštadienio popietė panevėžyje prie sausainių, arbatos ir arbūzo, kur priimamas nedrąsus sprendimas dviese važiuoti papildomu transportu. ankstyvas sekmadienis ir, kaip vėliau pasirodo, pusę inventoriaus palikęs džiūti ant kartelės, išriedame latvijos kryptimi.

tukums – gražus miestelis ne per toliausiai nuo sostinės rygos, gražiai sutvarkytas ir vis dar tvarkomas. varžybų vietą radome nesunkiai, nors viena-kita rodyklė mieste nebūtų pamaišiusi. automobilių stovėjimo aikštelėje sutinkame dar keletą lietuvių iš šiaulių ir mažeikių. oras nuostabus, o keli nukritę lašai atgaivina sausą ir karštą orą. rodėsi, kad diena karšta.

organizatorių miestelis įsikūrė puikiai tam tinkamoje didelėje erdvėje, o palapinių jau buvo pristatyta visas tuntas. 12 latų (~60 lietuviškos valiutos) iškeičiame į startinius numerius ir pas lietuvius einu žvejoti dviratininko aprangos. medžioklė sėkminga, tad toliau diena tęsiasi jau kur kas šviesesnė ir aš jau aikčioju nuo brolių latvių renginio organizavimo profesionalumu ir dėmesiu smulkmenoms. apie viską plačiau. numerius gavau 2 – vienas lyg špakliuotė, plastikinis, skirtas kabinti ant dviračio, o kitas, su aplink išvedžiota antena-davikliu-čipu, tvirtinti ant nugaros. nereikia ant dviračio tvirtinti daviklių, po to juos rinkti, apskaityti, gaudyti pamiršusius priduoti ir turėti būrį čipų nuėmėjuų keli metrai už finišo, besimaišančių pravažiuoti finišuojantiems dviratininkams ir taip mažinant saugumą nenusiversti finišavus. čia numeris suteikiamas visoms sezono varžyboms, todėl ir pirmojo mokesčio kaina kiek didesnė, nes įskaičiuojamas mokestis už daugkartinį numerį. nėra ten ir kilimėliu užtiestų laidų, nes daviklius fiksuojančios įrangos laidai yra iškelti ore, o ne ant žemės. 3 laidai tikslumui užtikrinti, matomai, yra daugiau nei užtenka. startiniame voke dar buvo gardo, kuriame mes startuosime, numeris, o įėjimas į gardą buvo kontroliuojamas. tas reikalinga todėl, kad startinis numeris dar neparodo dviratininko fizinio pasirengimo, o po kiekvieno etapo jo reitingas yra perskaičiuojamas, todėl gali pasikeisti ir staro sektorius.

pasiruošimas varžyboms prasidėjo nuo tualetų, kurių čia buvo visa gausybė, mažiausiai 10, iš kurių kiekviename buvo ne po vieną rulonėlį popieriaus, bet po 6, kad jo užtektų ne tik pirmiems išrinktiesiems. prie wc aikštelėje stovėjo ir vandens čiaupas rankoms nusiplauti, kuris aktyvuojamas spaudžiant kojinę pompą. smulkmena, bet maloni. ne per toliausiai išverstas kalnas sniego (!), nors lauke temperatūra artėja link 30 laipsnių šilumos. sniegas yra gera priemonė tiek kitaip rankas nusiplauti, tiek ir po varžybų sąnarius atšaldyti. sniego buvo iki pačio renginio pabaigos.

persirengiame ir riedame prasimankštinti. aplinkui gausios policijos pajėgos, kalno papėdėje savo starto laukia 3 greitosios medicinos pagalbos automobiliai, prasideda greiti ir koordinuoti trasos tvėrimo darbai. aplinkui sparčiai gausėja žiūrovų ir dalyvių automobilių, kurių internetu buvo užregistruota ~1800.

pasisukinėję stojome į paskutinį sportininkų starto sektorių, kurie važiuos visą trasą, t.y. 65 km. šiame maratono etape visą trasą (65 km) ir „mėgėjų“ (43 km) važiuojantys sportininkai startavo atskirai – daugiau važiuojančiųjų startas kaip jau įprasta per pietus 12:00, o važiuojančių mažiau – 13:30. patogu, kad latvijoje yra ta pati laiko zona kaip ir lietuvoje. mūsų starto sektorius paskutinis, todėl erdvus, o aš niekur neskubu, nes nusiteikiau gerai treniruotei. startas įspūdingas – garsinis šūvis į orą ir mes „apšalę“ išriedame.

tęsinys