elgesys

nors tai ir nėra melas, bet gali būti nežinojimas ar nesupratimas. mes esame linkę pakelti nosį aukščiau nei iš tikrųjų esame verti, bet tai glosto žmogaus savimeilę. čia tinka posakis:

nuvarytus arklius nušauna

ir dažnai mes matome ne faktus, o tai, ką norime matyti, nepaminint išorinių veiksnių ir aplinkybių. savimonės apgaulė ir paties individo įtikėjimas, tai pateikiant kaip akivaizdų ir neginčijamą faktą. kita medalio pusė:

pagyrų puodas visada juodas

tokių dalykų nenuslėpsi, skiriasi tik laiko trukmė. skaičiai nuo to nesikeičia, keičiasi tik jų vertė aplinkiniams. matyt, nepralaimima pozicija yra stovėti nuošalyje ir tyliai, linksmai sau šypsotis į ūsą.

žmonių kalba kalbant, veganizmas yra sunkesnė vegetarizmo forma. buvo laikas, kai siautėjo jehovos sektantai, dabar įsibėgėja veganų virusas. prisimenant žmonijos kilmę, mes esame purvini medžiotojai, mėsėdžiai iš prigimties. žmonės tokių religijų sąrašą kaip krikščionybė ar islamas, įtraukė ir maisto religijas. nors visai nesenai laisvalaikio pokalbis būdavo apie darbo problemas, tai dabar kalba pradeda suktis kiek dobiliukų vienas kitas suvalgė. demokratijos sąvokos interpretavimas individo gyvenime, matomai, luošina visuomenę distrofikais, anemikais ir man tapatinasi su savižala bei tais, kurie savo organus iš po apsiausto demonstruoja. o dalykus vadinkime tikrais jų vardais – veganai yra karvės.

kiekvienas savaip kraustosi iš proto ir nesupranta, kad lėtiškai krausto ir aplinkinius, brangius žmones. dar vienas ego kraštutinumas.

tęsiu temą:

  1. šakutę ir peilį laikau atvirkščiai – šakutė dešinėje, o peilis kairėje pusėje. man taip patogiau nes taip esu įpratęs;
  2. pagirioms nevartoju alkoholio;
  3. sekmadieniais ir pirmadieniais nevartoju alkoholio;
  4. kiaušinienę ir keptą kiaušinį valgau šaukštu;
  5. įpratau kas metus vasarą plikai nusikirpti;
  6. automobilyje klausau žinių radiją;
  7. per metus išgeriu ne mažiau kaip 730 tablečių;
  8. daugiausiai kartų perskaityta knyga yra „tūkstantųjų metų istorijos“;
  9. automobilio salone neskaičiuoju dulkių;
  10. negeriu viskio ir brendžio.

dienos kaip šventės, laikas lyg vėjas. būna, kad sutinki kažkur matytą praeivį, o keletas mandagumo žodžių atgaivina atmintį. kelios minutės pokalbio dažnai baigiasi tyliomis arba garsiomis mintinis:

o jis toks pat, nė kiek nepasikeitęs.

suprantama, kad veidas nebe tas ir aplinka gan smarkiai laiko pakeista, bet veidas kartais lieka nepakitęs, kur veidas nėra odos, raukšlių ir žilų plaukų rinkinys. tas gilus matymas tempia su savimi už skverno praeitį, bandydamas primygti kad praeitis tėra ne tik neatliktų darbų sandėlis.

tie patys veidai tik kitokie, persmelkti to laiko užuominų. skaudžiai apmaudus yra tas momentas, kai kalbama akių kalba. vis dėlto tas veido kalbos džiaugsmas yra malonus ir vertingas, kad pasiteisinimo priežasties tenka ieškoti pačiam sau, nors taip nesinori būti kankiniu.

žinojimas iš anksto nevertas atleidimo, jeigu tam vėliau atsiranda pagrindas. blogio interpretacija yra skirtinga ir individuali, nors, pripažinsiu, iš anksto nuteikianti neigiamai. paviršutinis žvilgsnis yra nesudėtinga maskuotė, tinklelis nuo uodų veidui paslėpti. aplinkybės ir sąlygos yra reikšmingi turgaus prekiautojai, pagal kliento aprangą reguliuojantys svarstyklių rodmenis. ar mirti vardan tėvynės yra blogai? – begalinė diskusija. mes patys formuojame apgaulingą aplinkos suvokimą, kad galėtume įtikinamai save pateisinti. savo kaltės suvokimas ir kartojimas yra lyg bandymas ant viršaus pertapyti paveikslą.

tobulėjant technikai tobulėja ir vaizduotė ir mes atrandame dar nebandytus minčių lobius, kai galėtume tą laiką investuoti į alternatyvius ekologinius šaltinius. vis giliau kasant duobę darosi sunku suprasti kas čia vyksta ir vardan ko, o duobkasys stengiasi palikti vietos istorijų alternatyvoms.

chaosas yra ideali tvarka.

mes esame linkę nuvertinti kitaminčius ir grėbti į krūvą lapus ir iš jų lipdyti teorijas, nors niekam nesakome žinomos tiesos, kad tie lapai greitai bus nupūsti ir išbarstyti pievoje.

nesinori pagauti savęs už rankos net ir esant nepastoviems prioritetams. aš galiu tik įsivaizduoti, koks sunkus pasirinkimas būna žmonių su priklausomybe. nors vieni dirba salotų bare, iš tiesų mes visi esame priklausomi, tik mūsų narkotikai yra kiti ir už juos (kol kas) mūsų nebaudžia, nes mes esame įstatymų leidėjas.

jaučiu, kad balansas mažėja ir pasaulinis klimatas panašėja, bet kol supranti anokį čia blogį, nes viskas ryte taip niūriai atrodo. būna tik skaudu.