gyvenimas

pirmadienis. rimčiausia savaitės diena ir nemaloni. darbiniai santykiai ne visada būna lengvi. orai permainingi, bet valdomi orų prognozės svetainėmis, kurios pas mane net 2. mobilaus interneto apskaita nedžiugina, bet ir nejaudina. visuomeninis transportas šiandien buvo tvankus ir vimdantis, ta proga teko alaus paimti. diena pilna nuovargio, bet ji jau eina pabaigon. ruduo už lango, o čia reikia stresuoti. norėjau vakare eiti, tai ėjau nedaug. reikėjo bėgti, bet norėjau ramiai, tai prabėgau skaudančia koja. mėnesio pirma darbo diena nieko gero nežada ir trina kulnus. savaitgalį tvarkiau kambarius ir radau alaus, tai viskį įkišau į šaldytuvą, nors alus ką tik baigėsi. nesėkmė. pastebėjau, kad kodėl žmonės linkę kirviu viską nukirsti, vietoj to, kad paliktų galimybę, galimybę sau visų pirma. demokratija padarė mus piktais ir nekantriais. dar ji sutrumpino mano asmens dokumentų galiojimo terminus, todėl žygiuosiu identifikuotis, nes noriu svetur. šiandien skauda koją, o amino rūgštys baigėsi.

mano kedai nėra šūdas, bet pirštai remiasi, tai nesuprantu – kietas aš ar nelabai. be numerio varžybose nedalyvauju, tai gal gerai, bet pasiekimai šūdas, tai gal ir ne prie chebros. o jie rimti, slapčia treniruojasi ir mėto pėdas – tokie tie mūsų šalies nečempionai. kaip gerai jaučiu tą propagandą, kai vieni aklai tiki neklystančio vado religiniais išvedžiojimais. taigi, pyzdinam į sporto klubą, irkluojame, miname dvirką ir bėgame pagal trenerio nurodymus, po to ant suolo surūkome kancarą ir susiverčiame bonkę alaus. vakare svarbu nepamiršti varškės su uogiene prilesti, nes taip pasakė tie, kurie išmano reikalą. niekas mūsų neklausia, ko mes norime, treneris šviečia ten kur tiesa ir gipsas čia. ko tais man komercija čia vanialina ir asmeninį eksperimentų retorika, na bet tiek to, jie irgi žmonės. nesistebiu, kai vieni sapieginėje kulnus zulina, o kiti be trenerio dūkštų kalniuką raidina. aš irgi noriu pimpalais pasimatuoti, nes (jau) turiu powermeter’į, nors xuj aš ką minu, būdamas pilvo augintoju. ir bėgu aš chrenovai, tik savo malonumui giliai šaknį kartais paknisu. smagu toje mūsų padangėje, kur mirtingiesiems vietos po saule nėra, nes jie ir bėgioja cherovai. aš jaučiu, kaip dabar puls masė bėgioti, nes neva taip reikia, visą sezoną čiulbėję, koks bėgimas yra blogis dviratastams, nes didelė traumų tikimybė. ploščiukai on the air, tsakant. klišos kojos ir nepatinkantis mtb, kuriuo reikia pasigirti. vai vai, paguoda jau pakeliui, nosinės ašaroms taipogi. tas neapsakomas prožektorių šlovės troškimas pagal grafiką. o dėl žieminio rudens džiugu, kai vieni kočios raumeną, kito sėdės ant slidžių su fleške ir darys superinį rezultatą. deja, bet faktai tokie. pasirodo, geografai irgi kažko verti, beveik kaip nieko verto botanikai. respektas tiems, kurie gyvena ne pagal grafiką.

ai, norėjau pasakyti, kad gyvenimo malonumas yra ne tik taisyklės ir kitų komandos. aš, tuo tarpu, raketę pamušinėsiu ar raudonu vynu hemoglobiną gaminsiu.

pastaruoju metu vis dažniau man užkliūna endomonde mano profilyje pasirinkta pagrindinė sporto šaka. rimtai ar nelabai, bet apie tai aš kartais pagalvoju. nenoriu nuliūdinti save, atnaujindamas informaciją, nes su tuo atsiranda ir įsipareigojimai. atsakomybės jausmas nėra man visiškai svetimas, bet žengti žingsnius reikia atsakingai ir pasvertai, nors kita vertus, tam ir yra laikas iki pensijos, kad būtų galima eksperimentuoti. kad darau visko po truputį ir nieko normaliai, tą aš jau žinau, o suvokimas, kad yra ir kitų gyvenime neišbandytų ekstremalumų, yra labai stiprus ir vedamas pažinimo noro.

iš tiesų aš niekada apie tai rimtai negalvojau, bet propaganda dirba savo juodą darbą. ir tiesą pasakius, dabar apie tai rimtai negalvoju, žiūriu kaip į pramogą ir savęs išbandymą be šiuolaikinių technologijų, bei poilsį nuo aplinkinio darbų pasaulio, kurio trūkumo šiame gyvenimo etape skųstis negalėčiau.

priešistorė prasidėjo nuo bėgimų, kurių aš niekada nemėgau, bet man patikdavo mokintis kentėti. bėgimo varžybos aš nesivaržau, matau kaip savo tikslo įgyvendinimui pasirinktą tinkamą aplinką. nenoriu varžytis, ko nepasakysiu apie dviejų ratų sportą. drįsčiau ginčytis, ar tai iš viso sporto šaka, nes aš tai matai kaip intensyvesnį kalorijų deginimo laiką medituojant, būnant su savimi ir savo mintimis. galva pilna nenuveiktų dalykų, kaip ir pašto dėžutėje kabo geras šimtas neatsakytų laiškų, nes jiems dar neatėjo laikas. vis pamirštu įsigyti diktofoną, kad galėčiau viską tinkamai pasižymėti ir dalį to pridėti prie tos perskaitytos, bet neatliktos korespondencijos.

tad gal ir neverta skubėti, o save sau ir skirti. aš garsiai to nesakysiu, bet aš galvoju apie sant..ja…(go), 800km pėsčiomis šv. jokūbo keliu – santjago de kompostela. aš pats to nesuprasdamas save tam ruošiu.

prieš keletą dienų, kai karštis rūkė pavėsyje, kažkur lietuvoje bėgau takeliu ir šiurenau ant žemės gulinčius sodrius lapus, kurie trumpam vis bandė vytis mano batelių padus. jiems nesėkmė, o man gera, nes bėgu ne vienas, o su šnekančia kompanija. sutikti riedutininkai kartais slysčioja ant mano spalvingos kompanijos, o aš vis bandau save įtikinti, kad rudenį man taip pat reikia riedučių, tik gaila, kad su jais po balas nepasitaškysi. saulė man atrodo jau nebe ta nuo tos dienos, kai naktys pradėjo ilgėti, nes tas jos kybojimas horizonto dugne vakarais man atrodo rudeniškai įtartinas. atėjusi kaitra meta medžių lapus ant žemės ir man primena bobų vasaros paskutinį galvos iškėlimą, nes užtenka pažvelgti į kalendorių ir abejonių nebelieka. tą jausmą dar labiau sustiprina mokyklinių prekių mugės ir vasaros sezono išpardavimai. dar truputis ir prasidės nevaldomos automobilių spūstys, nes net geriausi inžinieriai negali suvaldyti neprognozuojamo moters vairuojamo automobilio, vežančio vaikus darželin, srautą. dar geras mėnesis dviračių sezono ir bus galima bėgioti su medžiais, lapais ir lietaus lašais. na ir vorų truputis.

pravėrus duris suprantu, kad ne vienas aš noriu gyventi ilgiau, bet ilgiau gyventi tik vienas aš nenorėčiau. tomis retomis akimirkomis gyvenimas atrodo trumpas ir trapus, bet ramybės būsenoje jis bėga per greitai, kad spėti susivokti. sunku nerti visa galva žemyn į tuos pavojus, o kojos vis grimsta laike ir darosi nejudrios. šaltas prakaitas karštą vasaros dieną nėra toks šiaip sau įvykis, kai nėra kam tai pasakyti. jei galėčiau, momentais būdamas stiprus, prabliaučiau tas ateities liūdnas akimirkas, kad tuo metu būčiau stiprus ir akmeninis. deja, o petnešoms metų našta ne į naudą, viskas turi savo tarnavimo laiką.