kaunas

laikas pradėti treniruotes ir dviračio tepimą po žiemos, kad spėčiau sudalyvauti pirmąjame plento maratone šiais metais – kauno dviračių maratone 2011, kuris įvyks gegužės mėn. 15 d., sekmadienį. šiais metais išsisirgsiu anksčiau, o ne per patį renginį kaip praeitais metais – aš taip tikiuosi. jau yra paskelbta ir oficiali maratono trasa, kurios atstumas ~7,9 km.

heh, trasa kaip trasa, netrūksta įkalnių, tiksliau – ji tik viena, bet per pusę trasos ilgio – nuo kaunakiemio ragučio alaus daryklos (o, taip!) iki vinčų g. sankryžos, t.y. važiuojant naujuoju kauno viaduku per nemuną. organizatoriai teisingai sako, kad ši trasa patikrins dalyvių ištvermę, aš jiems pritariu. įkalnė – tai ne visas malonumas, kitas gėris, kuris laukia įkalnėje – vėjas, kuris čia oi kaip gali koją pakišti ir jėgas atimti, bet varžybų diena viską pasakys. prisimenant, kad praeitais metais vilniaus maratone dalyvavau komandoje, kurios pavadinimas „vėjuota“, tai šis kauno maratonas turėtų būti tikras pasimėgavimas. o nepatinka man šioje trasoje ilga nuokalnė, kurioje didelis greitis, todėl ji pavojinga ne tik dėl savo, bet ir dėl priešininkų klaidų. kadangi idealių trasų nebūna, tai ši trasa, kaip ir visos kitos – yra nuostabi.

turiu slaptą mintį kauno maratone sudalyvauti su nauja technika, bet realiausias variantas, kad teks dalyvauti su pažįstama technika, kuri maratonui nelabai yra pritaikyta. lyginant su 2010-aisiais metais, šių metų mano rezultatai bus prastesni, tik dar nežinau ant kiek, kurios priežastis – sveikata.

visus kviečiu prisijungti ir sudalyvauti kauno maratone, taip atidarant 2011-ųjų metų dviračių sezoną!

„suteik kiekvienai dienai šansą tapti gražiausia tavo gyvenimo diena“ – taip išprotavo  M.Twain’as.

bet geras jumoristas, ar gi ne? ar ne ar ne ar ne..

na taip, svarbu suteikti dienai galimybę – pabusti, pasirąžyti, pagalvoti apie tai, kokia graži ir prasminga ji bus, kaip tu gerai jautiesi, koks esi  laimingas, kad pabudai, kad šaldytuve turi mėsytės (gal net alaus kur rastum, o labai norėdamas – ir kokį apčiulptą saldainį), o patį šaldytuvą puošia koks užsienio šaly kniauktas magnetukas. ane ane ane.

ir koks esi laimingas (jei tu esi ji, tai išvis beprotiškai taškaisi laimėm), kai spintoje guli švarūs kvepiantys rankšluosčiai, niekada nepritrūksti juodų kojinių (net iki penktadienio), o tavo apatiniai iš akropolio (ne maximos).

ir kaip tau svarbu tavo automobilis – ir jei dar pagaminimo data prasideda skaičiumi 2 – tu jau esi ten kažkoks pirdžius, nevalia ir benzino didelėm kainom skųstis.

aš mėgstu brangią kavą gerti vakarais. bet paskui “blūdiju” ir negaliu užmigti. lenda į galvą mintys, tokios kiauros ir tuščios, kaip ir pati galva (nebūtų galvoje tuščios vietos, tai nelystų. elementaru.).

dar mėgstu gražų vaizdą pro langą. tokį iš aukštai į žemai. kad didysis brolis Ego irgi galėtų pasidžiaugti.

mėgstu ilgesį. bet tik su sąlyga, jog tai, ko ilgiesi,  yra optimaliai pasiekiama, o ne bergždžiai apgailima… nes tada tai ne ilgesys, o depresija.

dar mėgstu prisiminti senus gražius dalykus (žvilgsnis, žodis, mostas), kurie mažom pėdutėm nubėga per nugarą palikdami pašiurpusią odą ir šypseną veide.

dabar turėčiau visiems pasiūlyti pasakyti brangiems žmonėms kaip juos mylite.

neskubėkite, galbūt jums visai tai nenaudinga..

tik linkiu vieną dieną atsistojus vidury kelio NESUVOKTI, kad ir vėl pavasaris, o jūs vis dar liūdite VIENAS.

„laimė aplanko tuos, kurie patenkinti savimi“ – A.Schopenhauer’is.

kaunas. jau kuris laikas ten/čia nebuvau. kažkiek spėjau pasiilgti. važiavimas 7-o numerio troleibusu, kuriuo į bendrabutį važiuodavau, 13 ir 14 būdavo dažnas susisiekimo tarpininkas tarp fakultetų pastatų, esančiuose skirtingose miesto vietose, tik vienkartinis bilietėlis dabar kainuoja 0.90 lt, o stoties čeburekas – 2.20 lt. čeburekams jiems sunku. kadaise konkuravę su cepelinais, dabar jau juos beveik išstūmė kebabai. smagiai čeburekai garuoja prie -20, o pardav4jos-bobutės tokios pačios šmaikščios. nė iš tolo kebabams to nepatirti. čeburekas patiko, nors nostalgijos jam nejaučiu – skanu, miela ir kažkiek keista – neįtikimas grįžimas į praeitį.

nemielas man šį kartą buvo universitetas – aplinkiniai pikti, abejingi. mačiau apsimetusių manęs nematančių ir nepažįstančių, toks buvau ir aš – nenorėjau nieko matyti ir girdėti. tikslas buvo kuo greičiau baigti savo tikslingą vizitą ir dumti atgal, nes čia šalta, o ir aš gan senai čia besilankęs.

kone vienintelis šiltas dalykas – radiatorius, ant kurio, sėdėdamas ant palangės, gerą pusvalandį šildžiausi sušalusias kojas. neįvertinau tokio šalčio, neįvertinau ir tai, kad važiuojant iš vilniaus į kauną mikriuke šilumos bus tiek pat, kiek ir lauke, tik vėjas nulis m/s.

smagu buvo aplankyti, pamatyti, prisiminti. tai šildė. nors supratau, kad nutolau ir tolstu toliau. nuo kauno, nuo praeities.

o Panevėžys. aha. ankstyviausiais keik įmanoma rytais, popietėm. ir čia saulė šviečia, ir čia yra Babilonas, o kaip gi?

ir čia žmonės šypsosi, keikiasi, myli, bet daugiau spjaudosi. ir šiukšlių daugiau. ir parduotuvių. pastarųjų pilna ant kiekvieno kampo. nuo seno likusių mažyčių „komisėlių“ ir šiuolaikinių prekybcentrių. kiniečių maisto beveik nėra, o jei yra – šalto maisto nevalgau. padėvėti rūbai labai pigūs – jie ką, idiotai? už F&M (o gal H&M) suknelę, dar visiškai mėlyną, prašo 12 lt. CHA. kioskininkės labai paslaugios – jei galėtų, tikriausiai visą miesto maršrutą išpasakotų. mano darbdaviai – taip pat. jiems aš – seniai maitinta studentė, kurią tikisi pradžiuginti kaime auginto paršo oda su lašiniais, ir dar gi dūmu apgarintais (tik kas čia mėšlus tvarte valydavo tai istorija nutyli. mėšle augus – mėšlą myli! VALIO mėšlui!).

jaunimo man čia netrūksta. net pacientė, pirmą kartą apsimenstravusi, palatoje guli su vakariniu makiažu ir priaugintais nagais – jaunimas šiais laikais plečia amžiaus ribas. ir į mokyklas einančius sutinku. linksmesni iš jos grįžtantys.

smagiausia eiti Senvage, ar kokia ji ten, pėsčiųjų takučiu. jau matau gulbes (jei šią naktį šals, pagrasinau lašinius iškeist į gulbieną), ir net matau pilkus gulbinukus. klykia, rėkia jie ten.

a, va. turi jie, panevėžiečiai, tokį daiktą, kaip skardus balsas. užsikvatos – sukrūpčioju, pareikš nepasitenkinimą – gūžčioju. seselės skyriuj poste ir kaip kokios vištos dedančios kiaušinius.  bet valio, gal įprasiu ir aš savo nuomonę reikšti ne kūno kalba (juokinga, ane? bet ten nejuokinga, ten aš turiu atrodyti protinga).

tai vat, Panevėžys. vėžio neįvarys.

tas kvapas – ne lyg moters, ne lyg nagų lako, kuris taip sunkiai nusivalo, o tą kosmetinės vatos padelį būtinai reikia nuleisti klozete su vandeniu, nes kitaip acetonu pradvoks visa vonia.

tas kvapas, ne lyg vat vat ką tik išskubėjusios į pasimatymą: plaukų lakas, kvepalai. tas kvapas – lyg svečių, į balkoną išsigrūdusių parūkyti. tas kvapas – lyg rytinės kavos, dar neprivaikščiotuose namuose. tas kvapas – lyg pergalės, išdrįsus svarbiam į akis nemandagiai pažiūrėti. tas kvapas – lietūs, pavasariai, gėlės, nemačia pražydusios ant krūtinės, džiaugsmas ir noras suplyšti supratus, jog esi ne vienas.

žinai, kas blogiausia?

kad sušikus šį gyvenimo puslapį, tu puoli versti kitą, jį sušikus – desperatiškai verti sekantį.

o ant naujo, šviežio, balto – persigėrusi šūdina dėmė iš senojo puslapio.

ką darai?

žinau. verti iš karto dešimt puslapių.

bet šūdas turi tendenciją dvokti. ir iš toli.

2 keliai:

1. nešikti puslapiuose (juk žinom, dažniausiai dėl mūsų bėdų kalti „kiti“, tad metodas atmetamas);

2. net suglumau. gal nebijoti to šūdo kvapo? juk tai taip žmogiška.

juk visi šika.

ot šūdas…

važiuoju „namo“. bet tik Jums taip atrodo.

mano namuose nekvepia, bet ne todėl, jog čia tvyro blogas kvapas.

mano namuose nekvepia, nes aš dar neleidžiu jiems kvepėti.

nes galbūt tai dar nėra mano namai.