metafora

balta, susuktu šaltu snukiu. visiems šypsosi su peiliu rankoje. melas yra jos įrankis o protingi nenori rankų teptis. karaliaus svita laikosi neutraliai, nors veidai juos išduoda. šilti žmogiškai jausmai yra būdingi gyviesiems. baltas veidas, primenantis geišą, ir trūkčiojantis balsas išduoda karalienės suktybę. melas, žiūrint į akis, tikintis pritarimo, ne iš visų gyvųjų sulaukia nuolankumo, todėl tenka varijuoti ir smailinti liežuvį, kurio balso tembras kelia abejones dėl faktų tikrumo. be fizinio aklumo būna dar būna meilės, įsitikinimo, religijos, taip pat ir per didelio pasitikėjimo, nepagrįstai nuvertinant savo komandą, laipteliu aukščiau pastačius šaltą baltą ir laiko nepatikrintą favoritą. senbuviai greitai rado bendrą akių kalbą, ji trumpa, bet aiški, pozicija tiksli.

tyla – gera byla

šachmatų partijoje karalienė yra prarandama figūra, kaip ir pėstininkas.

lengvas vilkas ir sunkūs šakalai, bandantys įtikti savo karaliui. šakalai visada bus galva žemesni, net tokia yra jų paskirtis. vilkas mano, kad jis stipriausias, bet miške gyvena ir daugiau gyvūnų, tame tarpe ir mažiau paikių vilkų. stiprus ne tas, kurio iltys aštriausi ir ilgiausi, pergales šluoja apsukrūs, ištvermingi, jie tyliai puola iš pasalų. šakalai – kėgliai, kurie virsta net nuo vaiko paridento boulingo kamuolio.

kai niekas medalių nekabina, yra tokių, kurie patys sau juos pasikabina. tik kad eiti į gatvę su jais nepatogu, žmonės kreivai žiūri.

prisiminimai yra skausmas, o vaizdai lyg kirvis į kaladę. kai nematai, tai ir neskauda, o kai išgirsti vandenį bėgantį, užsimanai nusičiurkšti. aš ir pats kartais būnu kategoriškas, o pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti sugeba mažai kas. menkystos jie ar ne – sunku pasakyti, bet skausmas gerklėje išlieka. viltis ne ta, apie ką visi galvoja. karščiuojant savijauta nebūna gera, nors esame linkę pataupyti monetą ir patys gydytis. big mistake, dažniausiai. aš ir pats suvokiu, kad spontaniškai ar jausminėje gamoje priimti sprendimai nėra racionalūs ir apgalvoti, dažniausiai jie būna kvaili mūsų atspindžiai kreivų veidrodžių karalystėje. mes negalime žengti žingsnio praeitis ne dėl to, kad tai nėra įmanoma, bet todėl, kad mums patiems atrodo, kad tai nėra realu.

buvo mane gyvenime desperatiškas noras brazdinti gitaros stygas, nors jų jautrumas yra nenuspėjamai sudėtingas. skardus garsas užgauna širdį, bet sprendimas yra nosin įsipurkšti vaistų nuo slogos ir toliau kentėti. kodinis slogos pavadinimas yra temos antraštė. esame metuose suaugę žmonės, o vaikščioti nenorime išmokti. vaikščiojimas kartais tampa negalia, kuris yra šiaudo griebimasis. žmogus vietoj gerų savybių sugeba kaupti tik skausmą ir šaltį ir tai vos ne lyg slaptas hobis. spontaniškai norisi elgtis vienaip, bet vidini trigeriai tuos veiksmus riboja, mintis nukreipia atvėsinimui ir vėl sprendimo generavimui, kai to jau nebereikia ir tai nebūna aktualu.

kone kasdien susiduriu su kitais kaltais žmonėmis, bet ne jais. dauguma atvejų man į tai nusišvilpti, bet ir aš turiu širdį. nesiimsiu to vertinti.

kiek anksčiau jau rašiau apie darbo laisvalaikio svajonę, ir linkstu link to, kad (beveik) viskas šiame pasaulyje yra pasiekiama. nors paskutiniu metu įpratau keiktis ir tai man nepatinka, lyginimo savybių vis dar nepraradau. darbe paskutiniu metu sprendžiu įsisenėjusią batų raištelių problemą, o šią situaciją galima vadinti buriavimo siekiu. tie, kurie man kažkiek labiau pažįsta, žino, apie ką aš čia kalbu. mezgimas, ir ne tik, yra tam kitokia alternatyva.

revoliucijos, net ir asmeninės, sodrina egoistinę meilę, ir nėra išvengiamos, bet užtat malonios širdžiai. o nemalonios – nėra revoliucijos, gal tik lengvas maištas kitų akyse, nors viduje garsiai kitaip. pasakysiu tiesą – svajonės yra perkamos, bet nenuperkamos. tos dvejonės dėl išleisto investuoto pinigo ir yra to priežastis, nes turint pinigų svajonių kaina yra beprotiškai didelė. kaip sviestas sviestuotas.

mažais žingsneliais krenta žvaigždės.

žinojimas iš anksto nevertas atleidimo, jeigu tam vėliau atsiranda pagrindas. blogio interpretacija yra skirtinga ir individuali, nors, pripažinsiu, iš anksto nuteikianti neigiamai. paviršutinis žvilgsnis yra nesudėtinga maskuotė, tinklelis nuo uodų veidui paslėpti. aplinkybės ir sąlygos yra reikšmingi turgaus prekiautojai, pagal kliento aprangą reguliuojantys svarstyklių rodmenis. ar mirti vardan tėvynės yra blogai? – begalinė diskusija. mes patys formuojame apgaulingą aplinkos suvokimą, kad galėtume įtikinamai save pateisinti. savo kaltės suvokimas ir kartojimas yra lyg bandymas ant viršaus pertapyti paveikslą.

tobulėjant technikai tobulėja ir vaizduotė ir mes atrandame dar nebandytus minčių lobius, kai galėtume tą laiką investuoti į alternatyvius ekologinius šaltinius. vis giliau kasant duobę darosi sunku suprasti kas čia vyksta ir vardan ko, o duobkasys stengiasi palikti vietos istorijų alternatyvoms.

chaosas yra ideali tvarka.

mes esame linkę nuvertinti kitaminčius ir grėbti į krūvą lapus ir iš jų lipdyti teorijas, nors niekam nesakome žinomos tiesos, kad tie lapai greitai bus nupūsti ir išbarstyti pievoje.

nesinori pagauti savęs už rankos net ir esant nepastoviems prioritetams. aš galiu tik įsivaizduoti, koks sunkus pasirinkimas būna žmonių su priklausomybe. nors vieni dirba salotų bare, iš tiesų mes visi esame priklausomi, tik mūsų narkotikai yra kiti ir už juos (kol kas) mūsų nebaudžia, nes mes esame įstatymų leidėjas.

jaučiu, kad balansas mažėja ir pasaulinis klimatas panašėja, bet kol supranti anokį čia blogį, nes viskas ryte taip niūriai atrodo. būna tik skaudu.