minčių srautas

prisimenu savo žodžius „sava mirtimi mes vis tiek nemirsime“, tai šiandien mano nuomonė pakito. matyt, kad mirsime ir tai yra tik laiko klausimas. nesinori apie tai nei kalbėti, nei galvoti, bet taip yra. kiekviena tabletė sutrumpina mano gyvastį joms žinomu valandų skaičiumi, o nors su manimi apie tai kalbėti niekas nenori. tylus vaistas, lėtinis poveikis. diagnozei po vieną kompensuojamą tabletę, kuri nekompensuoja numatyto gyventi termino, kuri mums yra tik motyvas, melo forma nebūtoms dienoms ištrinti. tai jau rutina, kaip vakarinis ir rytinis ritualas vonioje prie veidrodžio, žiūrint į save ir nematant pokyčių. nėra ko jų matyti, kai kitai tai puikiai pastebi. kas dešimtmetį tik pagalvoji, kad nebedaug tų metų ir beliko, bet ramini save, kad jų pakankamai. deja, bet taip nėra. tokiais atvejais susimastai, parymai prie savo minčių, kad iš tiesų mes nagais ir kanopomis kabinamės į gyvenimą, nors oficiali mūsų versija yra kita, nes mes išdidūs ir arogantiški. o taip. mokslininkai nerimsta ginčuose, kad yra ir kita gyvenimo erdvė, keturmatė – man tai yra akivaizdu: x, y, z ir melas.

man neįdomu, kas vyksta žalgiryje ir su kokia kondonke vaikšto romanovas. vienoje lango pusėje šilta, o kitoje – šalta, bet tai nereiškia, kad man nuo to kažkiek geriau. sėdi, žiūri, bezdi ir nosį kraštai – ta tikrovė, kurią dauguma gyvena, bet apie tai nekalba. ai tiesa, dar laka, geria, gurkšnoja, (ne)saikingai alkoholį vartoja ir ryte į darbą eina blaivūs ir nesmirdantys. nesmirda nei iš burnos, nei nuo kūno, kojinių, žmogaus prakaito – visi šypsosi lyg niekur nieko. tyli prie akių, šypsosi akyse ir burnoje visame kame. aš žinau, kad einu sapnuoti ligoninės, diskų masyvų ir nas storage’ų + sms sprendimų, nes šitas crap’as visai baigia mane užvaldyti. darbo gyvenimas su kitais lyriniais nukrypimais į kairę ir į dešinę. rytoj bus nukrypimas į 4-dienį.

važiuoju traukiniu ir matau, kaip toliau horizonte lygiagrečiai važiuoja automobilis, vienodu tempu ir vienodu atstumu nuo manęs. prisimenu matematikos nesusikertančių lygiagrečių aksioma, gyvenimo lygiagretės, kurios niekada nesusikirs. šiandien mane apėmė jausmas, kad aš ir internetinis dienoraštis nebeesame kartu, esame šalia, nors dar žvilgsiu aprėpiami ir judantys vienodu tempu ir vienodu atstumu. keistai nesmagu ir nejauku. tas jausmas atėjo iš karto, staiga, šaltame ore laukiant savo autobuso, kurio langas murzinas, aptaškytas ir apledėjęs, savotiškas lygiagrečių filtras. dabar žiema ir lygiagretės čiuožia viena šalia kitos, dažniausiai jau esamomis vėžėmis ir į šonus neklysta, kojos nesipina ir mes negriūvame. ne visi keliai yra tiesūs ir lygumomis, o žiema pas mumis taip pat neamžina. gal negerai gyventi slidžių pasaulyje, bet šešėlio atsisakyti aš taip pat negaliu, jis mane persekioja, paprašo išmušti bilietėlį, užlipdamas ant kojos ir taip apie save primindamas. aš žinau, jis iš lygiagrečių pasaulio, stengiantis laikytis atokiau, nors aš visada jaučiu jo šnopavimą man į nugarą. ir aš jaučiuosi geriau, nes aš esu pirmas, greitesnis – pirmas kritimui nuo uolos. aš nesuprantu, ar aš esu toks greitas. ar tie kiti tokie lėti, tie, kur nesusikertantys. aš atsimerkiu, ir atstumas jau padidėjęs, o tempas toks pat. nesuprantu šio dėsnio ir nenoriu jo, todėl ir rašau, kad greičiau apie jį pami(r)ščiau.

sėdžiu ir buvai nardau po langus be jokio tikslo. kažką norisi turiningo atlikti, bet galvoje įkaltas bukas kuolas. bukas esu dabar ir aš, sėdžiu ir nežinau, ką veikiu ir kodėl sėdžiu, nors laikas būtų jau miegoti. priešais juodas televizoriaus ekranas garsiai skleidžia tylą, kuri neužgožia aplinkos skleidžiamų garsų. tyla pasyvi ir ji nekonkuruoja, nors taip norėtųsi pabūti tyliai ir negirdėti net klaviatūros kaukšint. tyla bukina. noriu parašyti, bet mintys bėga lauk nuo manęs, palikdamos tuščią mano žvilgsnį į kitą erdvę. jaučiu, kad pradedu išsisemti, nors sau aš jau esu išsisėmęs, o skaitytojai kažką dar tame mato. chaosas irgi turi tvarką, pedantišką tvarką. minčių trupiniais aš lesinu kaimynų paukštukus, bet to šlamšto iš tolo prisibijo. šaunuoliai jie! mano raidės liejasi ir tirpsta erdvėje lyg daug laivelių, iš kurių tik nedaugelis iškelia nuoširdumo bures, nes kiti burių neturi, jiems niekas jų nedavė, neleido pasirinkti, išsiverkti jų ar užsidirbti joms. nors rytoj ir balius, kaukės visada po ranka, nutrintos ir nunešiotos, atidengiančios tikrojo veido lopinėlius, nematomo žmogaus raupsuotą odą. nėra noro rašyti, kai kitą dieną atsiminimai valgys šias eilutes tyliai ir nečepsėdami ir linksėdami sau tyliai galva atsisukę pamatys, kad takelis yra tik pirmyn, o žengto žingsnio vietoje atsiranda nebūtis.

lauke šalta, namie stiklai nevalyti, o prisiversti šiandien, kaip ir kitą dieną nėra didelio noro, lauke vyksta darom 2010, o aš kiurksau namie, žiūriu pro langą ir galvoju, kad šildymo sezonas jau bagėsi, dviračiu šiandien irgi kažin ar pavyks išvažiuoti, nes gali būtų vėjo nupūstas. žiūriu jurgos koncertą, valgau kažkokį šokoladinį skanėstą, o alus pilnas alaus ir dar vyno, kameroje guli degtinė, bet dėl sveikatos sumetimų reikia kurį laiką šio gėrio nevartoti, o geriau pagalvoti, kad reikia vienus ir kitus senstelėjusius darbus nudirbti, kad nebūtų gėda ir prieš save. mano ištikimas draugas mineralinis „vytautas“ jau įveiktas, liko negazuotas „neptūnas“, kurio dar liko pusė butelio. užteks. taip, kaip lauke šalta, tai namie taip šilta, kad sėdint su šortais niekur nesinori kojos kelti ir net judėti nuo minkštos sofos. žiovulys ką tik tai patvirtino, o man belieka tik galva palinksėti.alkis tūno už kampo ir lengvai sėlina, primindamas man, kad reikia energijos į skrandį įmesti, o šaldytuve tik 4 x „battery“ ir pasenę lašiniai, žinoma, ir minėti gėrimai. akies krašteliu matau dar likusių čipsų pakelį, kuris nelabai vilioja, nes nepatogu riebaluotais pirštais klaviatūros minkyti. per savaitę galėtų būti daugiau savaitgalių.

radau ir internete savo būsenos apibūdinimą: