ruduo

ši vasara vietomis buvo karšta, netgi labai, kas mums, čia gyvenantiems, nėra labai įprasta ir lengvai pernešama. buitinės ir visiems prieinamos karščio malšinimo priemonės buvo pilnai įsisavintos ir panaudotos: roletai bei žaliuzės ant langų, spintų užstūmimas, visokio šlamšto prie lango tempimas, kad tik mažiau patalpose būtų kaitrių saulės spindulių. išskyrus dviratį – jis neliečiamas. barikados atnešė tamsos į kambarius ir privatumo – niekas nieko nemato ir negirdi, kaip po darbų namie prakaituoji ir pūškuoji nuo karščio. kaip ežiukai rūke.

lauke orams atvėsus jau trūksta saulės spindulių ir jų šilumos, todėl tenka vėl visą šlamštą ištampyti po kampus ir nuo langų nukrapštyti visas uždangas. vakare keista matyti lauke tamsą ir kaimynų bei gatvių žiburėlius, o pačiam taip pat būti stebėjimo objektu. karštis atpratino mane nuo aplinkos ir gyvenimo šviesos, nors daugumos nuomonė sako, kad ruduo mus uždaro savyje – drįsčiau prieštarauti, nes tik ruduo išveda mus į geltonai raudonų lapų parkus pasivaikščioti krapnojant silpnam lietučiui ir šviečiant žemai pakibusiai vėsiai saulei. ruduo mums atveria ne tik langines, bet ir mūsų bendravimą – einame į mokyklą, skubame troleibusan, važiuojančiam į mokymo įstaigą. nors rudens orai ir nepasižymi sausu oru, jie yra šviesūs – tas stimuliuojantis motyvas, pakeliantis mums nuotaiką ir atveriant save aplinkiniams.

myliu rudenį, jo lengvą lietų, gražiai vėsias dienas, ant žemės nukritusių įvairiaspalvių lapų gausą, per kurią visada smagu pasivaikščioti ir pabūti savimi.