varžybos

na ką, ką, buvo geras renginys. druskininkų dėka vilniuje mano gardas buvo arčiau starto vietos, todėl kritinės masės buvo išvengta. reikia su tuo susitaikyti, kad jeigu nori važiuoti pilną distanciją, bent vieną kartą reikia su mėgėjų mase startuoti. jeigu esi stiprus, kas kartą starto numeris bus vis geresnis ir tokiu būdu visi inkarai būna už nugaros. bet jeigu starto pozicijos pagerinti labai ženkliai neina, tada verta pagalvoti apie tikslingesnes treniruotes ar mėgėjų distancijos važiavimą.

kabinėtis galima prie visko, bet oras buvo geras, o kurmiai medžių šaknų piestu nepastatė. varžybų išvakarėse nenorėjau prarasti šeštadienio, tad jam skyriau 90 km plento ir 50 km bekelės laiko. varžybų dieną visa tai man atsiliepė nuo 2-o ratuko, bet tuo nė kiek nesigailiu. su čipu jau pasimokiau, tad jis buvo pritvirtintas kaip už tėvynę. privalumas yra žinoti trasą, kuria bus važiuojama ir tai yra didelis privalumas vietinės faunos naudai. naujas apendiksas man patiko, ypač antroji jo dalis, einanti vingiuotu vienvėžiu miško keliuku. druskininkų nepasitenkinimo sąrašą papildysiu nesportiniu rungtyniavimu, kai varžybų dalyviai nukerta ne šiaip sau keletos medžių kampą, bet ištisas atkarpas, matuojamas kilometrais – vilniaus kalnų dviračių maratono naujajai trasai kertant plentą, buvo veikėjų, kurie lindo ne į mišką, o visą atkarpą nukirto plentu. panašiai ir su starto pradžia, kai vieni pievoje pluša, o kiti šalia esančiu asfaltu rieda. gėda čia per silpnas žodis. netgi tie keli mano garde esantys dviratininkai taip grūmėsi į priekį, lyg tai įtakotų jų poziciją finišo tiesiojoje. dažniausiai tokiems net ant rato išsėdėti nepavyksta. o finišo norėjosi ne iš tokio staigaus išsukimo. košė buvo skani, nepalyginsi su druskininkų, tik arbatos pasigedau ir eilės prie jos galėjo trumpesnės būti, nes buvo tik viena košės kabintoja.

1 litro vandens man pritrūko, reikia imti bent 2 gertuves po 750 ml talpos. vienu netrumpu periodu 2-o rato maitinimo punktas buvo mano svajonių oazė, išgelbėjusi mane dvejomis stiklinėmis vandens ir keliolika sekundžių prastovos. bala nematė. grandinės sudėvėjimas prieš varžybas buvo iki 1-uko, o 0.75 kiaurai lindo, po jų 1-ukas taip pat sėkmingai kiaurai lenda. upelis prie to irgi prisidėjo, kuriuo abu varžybų ratus sėkmingai gaivinausi. 2-as varžybų ratas man buvo atbukęs, nors kiekvieno rato laiko rezultatai sako visai ką kita – jame nedaug laiko pralošiau 1-ąjam ratui ir tas mane džiugina. dviratis su 2 lopais klijuota galine kamera puikiai pravažiavo be techninių nesklandumų, o vairuotojas išvengė kritimo.

vienu metu laukiau nedidelio lietaus dulkėms nuplauti, bet jeigu būtų pylę kaip iš kibiro, rezultatai, turbūt, būtų visiškai kitokie. varžybos patiko. ir dabar sau priekaištauju, kad nesitreniravau kaip norėjau. iš tiesų ta savaite aš džiaugiuosi ne dėl varžybų, o dėl to, kad man pavyko 2 kartus pabėgioti.

žinau, kad ne man vienam yra nuobodu ant dviračio vėdinti plaučius miškuose arba garuoti ant asfalto. nors tos 2 ar daugiau valandų tuščia galva yra maloniai varginančios, bet su laiku jos pabosta ir pradeda vynioti rutinos vatą. bent kartą į savaitę stengiuosi ne tik mintimis ištrūkti iš miesto rezervuaro ir ilgėliau bei įvairiau pasikratyti kur akys veda.

tas savaitgalio sekmadienis buvo numatytas nevaržybiniam maratonui kaunas-marijampolė-kaunas su 160 km eiga. šeštadienis buvo apsiblausęs su vietomis prakiurusiais vandens pritelkusiais debesimis. nemėgstu šalčio, ypač kai šlapia. galvoje taikias išvykos mintis niaukė motyvai, dėl kurių reikėtų savaitgalį namie tupėti. sekmadienio rytas buvo pilnas taikos, todėl pasikrovus inventorių judėjau link kauno, kur buvo nurodyta starto vieta ir laikas.

kaip tampa įprasta, prie prekybos centro molas, buvusio futbolo stadiono vietos. startinis ir simbolinis 10 lt mokestis už organizavimą, maistą, palydą automobilių ir techninę pagalbą buvo visiškai pagrįstas ir teisingas. susirinko mūsų apie 40 dviratininkų – įvairaus amžiaus, pajėgumo ir technikos. bendra nuotrauka, kurios metu aš kuičiausi su apranga ir startas, kurio metu minkiau endomondo kelionės seklį. visi jau nurūkę tolumoje, o aš sau kartoju, kad tai nevaržybinis maratonas. važiavau plentiniu dviračiu, todėl mano kelionė pirmyn turėjo atrodyti taip: kaunas, karkazai, garliava, mastaičiai, juragiai, mauručiai, veiveriai, skriaudžiai, kazlų rūda, antanavas, marijampolė. atgal maršrutas buvo kiek kitoks: marijampolė, smilgiai, gudeliai, ir vėl tas pats plentas link kauno pro skriaudžius ir kitus miestelius. kartais smagu būti paskutiniu, nes yra ką vytis, o tavęs nėra kam aplenkti. netoli karkazų daugelį keliauninkų susirinkau, o kadangi visai gerai mynėsi, tai ir traukiau vienas, kol karkazuose kolegą pavijau. nuo to momentu visą kelią iki marijampolės vyniojome dviese.

geras kelias ir sekmadienio ryto dėka neapkrautas plentas suko kilometrus. važiuojant į priekį veikti buvo ką, nes dėl vėjo net nuo kalniukų riedant lėtėdavome. žinau tiksliai, kad 95 km iki marijampolės visą kelią dirbau. nevaržybinis maratonas man tapo gera treniruote į vieną pusę. dangus surūgęs, bet laikėsi, ir dviese pakaitomis vesdami atsidūrėme kazlų rūdoje. garbės ratas aplink miestelį ieškant maitinimo punkto ir aš jau kremtu meduolius su vandeniu ir naikinu savas bei svetimas maisto atsargas. temperatūra pakilo iki 15 laipsnių šilumos. kazlų rūdoje dar vienas pasiblaškymas ieškant antanavo kelio ir keletas kilometrų grupelėje, kuri mūsų dvejetui buvo kiek per lėta. šiek tiek atsukom, keletas užsikabino, vesti be mūsų dviejų tik vienas norėjo. toliau sukame dviese-trise, vėliau tik dviese. dar keletas atsikratė, likom 3. išsiskyrėme ties antanavu, nes tie, kurie važiavo ne 100% plento trasą, turėjo nusukti kitu keliu, kur sumoje jų nuvažiuoti kilometrai turėjo balansuoti tiek 140 km riba. dviese sukame toliau ir iš pusės žodžio suprantame, kad jau labai norisi pamatyti lentelę su užrašu „marijampolė“. tempo nemetame, o motyvacija jau žemiau nulio. pradėjome keiktis, gavome lietaus ir sunkiasvorio autotransporto gūsių sunkiai apkrautame kaunas-marijampolė kelyje, kuris mums buvo neišvengiamas. mes tada nežinojome, kad nuo antanavo mūsų dar laukia 30 km vėjo. tempas užduotas, lėtinti nevalia. valandą sukome tylėdami. įvažiuojame į marijampolę, kuri man pasirodė be galo ilga. danga mieste nekokia, pirma automobilių juosta skirta lopams ir kelio nelygumams, o antra – automobiliams. 5 km grybų ratas ieškant galutinio tikslo ir mūsų tandemas yra 2-oje vietoje. neblogai kaip nevaržybinio maratono varžyboms.

sėdime, ilsimės, laukiame kitų ir šąlame. vėl visi naikiname meduolius ir šį kartą – šokoladinius saldainius. gerai, kad į lydintį automobilį buvau įsidėjęs sausų drabužių persirengimui, nors dalis šlapių liko ant manęs. ant saulutės džioviname prakaituotus ir sulytus drabužius, bet neilgam, nes prasidėjo lietus su ledukais. temperatūra krentas, ūpas visai dingęs. pažiūrėjus į dangų atgal plaukti oi kaip nesinori. paguodos skambutis informavo, kad traukinys iš marijampolės į kauną bus už dviejų valandų. gera žinia. tegul atgal irkluoja vandens mylėtojai. tos džiugios naujienos proga viską surijau ką turėjau ir ką turėjo aplinkiniai, norėję su manimi maistu pasidalinti. patys kalti.

išsigiedrijo, oras atšilo, saulė išlindo. visi išriedėjome atgal, kas per raudoną bandė prašokti, kas po sunkiasvorių ratais taikėsi palysti – nepatiko man šis skubėjimas, kurio tikslas buvo atitrūkti „lyderiams“. gėda man už juos. su nelyderiais minu atgal sau užbrėžęs tikslą balansuoti ties 25 km/val. greičiu. beveik gavosi, nes bet kam sėdėjau ant rato kas vežė. atstatomoji treniruotė. užtat taip riedėdamas prisibendravau su retai matomais draugais. smagiai papliurpėme, o ir kelionė neprailgo. marijEmpolės nemačiau.

viso prisukau 165 km per 5:33 val vidutiniu 29,8 km/val. greičiu. mano išvada tokia: neverta dirbti 90 km, kai dar kone tiek pat reikės atgal grįžti. buvo išties geras laikas.

2012 maratonų taurė druskininkų etapas yra 1-asis etapas iš 5. tai yra greituminis važiavimas kalnų-miškų dviračiais (angl. mtb). štai kur aš šiandien buvau.

stoviu savo garde, pulsas pusė velnio. starte grupės atitvertos, kad tarpusavyje nesipjautų. reglamentas toks. aš, kaip nereitinguotas dviratastas, nugrūstas į patį galą tų, kurie suks 2 ratus. už manęs spurda mėgėjai, kaip taisyklė, dauguma inkarų ir stabdžių. čia norma.

nepagailėsiu keiksmažodžių tiems, kas sugalvojo laiko daviklių („čipų“) tvirtinimą prie dviračio priekinės šakės, kai vienas prigulimas ant šono ar šakų nubraukimas gali jį nukabinti nuo dviračio. visur, kur važiavau, tvirtinimas prie priekinės dviračio rėmo dalies, arba vairo iškyšos. tai štai, man buvo panašiai, tik kitaip – čipas nukrito pačiame starte tik pradėjus judėti. mano įtarimas, kad tvirtinimo dirželį nupjovė priekyje buvusio dviratininko galinio rato stabdžių diskas. visi 700+ dviratininkų jau nuvažiavo, o aš šukuoju starto pievą ir ieškau savo daviklio. radau sunkiai, nes jis buvo jau mane sustojusį aplenkęs. gera pradžia, nei pridėsi, nei atimsi. lengva panika, kad sušiktos varžybos, bet tiek kilometrų sukorus reikia ieškoti išeities – daviklis kišenėn, kojos ant pedalų, darau pabėgimą vardu „pribėgimas“, t.y. važiuoju trasą.

trasos ilgis 35 km, važiuoti 2 ratus. pirmo rato važiavimas monotoniškas, nes nieko neveikia tik šaukiau „duokit kairę lenkimui“ (visą gerklę prarėkiau), o kelio danga, pasikartosiu, inkarai ir grėbliai (dėl to jie nekalti). važiuoti vienam man nėra naujiena ar staigmena, labiau savo jėgų patikrinimas ir darbas trasoje, o nosies ir subinės krapštymas.

atvyniojus 1-ą ratą, trasa ženkliai prašviesėjo ir liko tylus darbas vienam. pakeliui rinkausi varžovus, ne vieną teko aplenkti ir tai motyvavo, nes aplenkus vieną, tolumoje jau matau kito taikinio nugarą. dirbu vienas gal pusę kelio, kitą pusę pakaitomis dirbome (ne važiavome!) su dar vienu nelaimėliu, kuris palaikė teisingą tempą, ir su juo dar spėriau lenkėme varžovus – kas tiesiojoje vedė, kas įkalnės rovė. baisiai nesiplečiant į monotoniją – lenkėme nemažai.

finišas, kurio galėjo ir nebūti, bet jis įvykio ir vien tai yra didelis pasiekimas. rezultatai tokie: 24-a vieta v30 grupėje, laikas 2:51:25, lenktynių žemėlapis.

buvo vienas nugrybavimas nuo trasos ir netrumpas grįžimas atgal, buvo griuvimų ne be inkarų pagalbos ir grandinės pametimas. kuom skiriasi mtb nuo plento varžybų, kad čia rezultatai objektyviau atspindi dviratininko fizinį ir techninį pasirengimą. ištvermės čia taip pat reikia didesnės, nes šašlykų kaip plento varžybose  čia neišeis suvalgyti, o jėgų švaistikliams atiduoti taip pat reikia daugiau. 2 gertuvės po 750 ml yra strongly recommended. renginys šaunus, 9/10 balų.

p.s. bet aš vis tiek nesuprantu, kaip žmonės atvažiuoja į varžybas ir jose nedirba. aš dažnai įkalnėse ar smėliuotose trasose raginau dviratininkus važiuoti, bet kai išgirsti „reikia džiaugtis poilsio minute“, tai nu ir nx, namie reikia ilsėtis ar prie radijo, o ne varžybose.

link savaitgalio mane pradėjo kamuotis pasirinkimo abejonės. tokiais momentais tai jau būna, kad ieškau įvairių priežasčių kažko nedaryti. kauno dviračių maratonas būna tik vieną kartą į metus, o aš jame dalyvavau tik kaip žiūrovas. kažkiek apmaudu. šaltas ir lietingas oras su apatijos prieskoniais mane jau nuo savaitės vidurio buvo apnikusi. galbūt ir dėl, kad šioms varžyboms nebuvau tinkamai pasiruošęs ir gariūnų kalną visiškai pamiršau. įsiklausiau į patarimą:

jeigu apninka abejonės – nedaryk!

taip ir gavosi. sprendimas nebuvo lengvas, o dieną prieš ir kojos sąnarį įsiskaudo, nors širdis sakė važiuoti. keletas blaivių ir pusblaivių pamąstymų ir man sukėlė tokias mintis:

  • sveikata – pirmoje vietoje. jeigu skauda ar yra į tai užuominų, draskytis neverta. kai traumos ir skausmai išnykę, tada galima pereiti prie kitų apsisprendimo punktų.
  • tikslas – bėgu, vaikštau, minu dviratį ir aktyviai leidžiu laiką ne dėl to, kad siekčiau mažesnio skaičiuko bendroje rezultatų įskaitoje, o dėl to, kad man ta veikla patinka ir aš geriau jaučiuosi. savaime suprantama, sportiniai pasiekimai paglosto savimeilę, bet visa tai darau ne tam, kad kažkam kažką įrodyčiau, bet dėl savęs. kažin, ar verta dalyvauti varžybose, jaustis įsipareigojusiam, kai tiesiog galiu mėgautis aktyviu laisvalaikiu, o kai nėra noro ar motyvacijos, ramiai ištiesus kojas pailsėti, negalvojant, kad forma nukris ir kiek varžovų aplenks lenktynėse.
  • prioritetas – gera savijauta, puiki nuotaika, malonus laikas ar mintys apie stipresnius.
  • abejonės – šeštas jausmas mokslu nepaaiškinamas, todėl jo reikia laikytis, o ne ieškoti sliekų.

šiandien rytas buvo 9-ių laipsnių šilumos gaivumo, nors šalta nesijautė. 2 dienos be dviračio įpūtė gyvybės į mano kojas ir tai man leido šviežiai jaustis dviračiu važiuojant į darbą. tad ir nuotaika gera.

kažkada turi būti pirmas kartas ir man jis buvo šį savaitgalį žemaitijos taurės 1-ojo etapo kalnų dviračių (mtb) varžybose klaipėdoje. geras oras, ne xc trasa (t.y. paprastesnė ir lengvesnė) bei menki mano šios dviračių sporto šakos įgūdžiai paskatino mane sudalyvauti šiose varžybose. nors savaitgalis buvo visai kitoks planuotas, draugų dėka morališkai pakurstytas, nusprendžiau užsiregistruoti ir sudalyvauti. vilnius-klaipėda yra nemažas atstumas, tad važiavau su tarpine nakvyne savo gimtajame mieste jurbarke.

važiuodamas į šias varžybas sau kėliau tokius tikslus:

  • pabaigti pilną trasą;
  • sveikam davažiuoti iki finišo.

ir viskas. pradedančiajam naują sporto ir laisvalaikio šaką man šių tikslų buvo daugiau nei pakankamai, o geras oras, aktyvus poilsis, bendraminčiai ir jūra padarė visa kita – gerą laiką.

startavau grupės viduryje ir miškelyje susiaurėjome iki vienvietės vagos, kuri beveik nekintanti judėjo ~pusę rato, kurių iš viso buvo 2, t.y.  visa trasa sudarė 34km. pirmasis ratas pasirodė be galo ilgas, buvo smėlio, nepiktų įkalnių, medžių šaknų, pelkėtų vietų, lieptelių ir upelio kirtimo. taip pat buvo ir netrumpų tiesiųjų, kurios driekėsi mišku ir šalimais geležinkelio bėgių. dviračio spidometras sukvailiojo ir rodė nulius, o veikė pulsometras. sukant pirmąjį ratą kelis kartus užmetus akį ekrane mačiau 170, tad nusprendžiau geriau savęs negąsdinti ir labiau žiūrėti į kelią.

pirmasis ratas man prailgo, o antrasis buvo greitas, techniškas ir įdomus. 2-ame rate jautėsi, kad nemažam dalyvių kiekiui išsikrovė baterijos, todėl šiame rate aš stengiausi atsigriebti prarastas minutes. pasivyta ir aplenkta viena grupelė, po to kita, trečia – taip aš judėjau į priekį, o priekyje vis atsirandantys „taikiniai“ vertė juos vytis. toks buvo mano 2-asis varžybų ratas. šiame sporte patiko tai, kad norint lenkti pasakai, kad lenksi, ir lėtesnis varžovas tave praleidžia priekin, nestabdydami eismo. plento dviračių varžybose yra kitaip, ten keliaus platus ir lygus, o kalnų dviračių trasų danga būna siaura, nelygi ir klastinga, todėl aplenkti varžovą tikrai galima ne bet kur. kai kurie rankomis netgi parodydavo kelmus, už tai aš jiems esu dėkingas. aš taip pat stengdavausi kiek įmanoma informuoti už manęs esančius dviratininkus apie kliūtis – tiek rankomis, tiek ir žodžiais. nemažai atsigriebiau tiesiosiose, nes su 29’eriu tiesiojoje gerai minasi, o man, kaip šiek tiek plentui prijaučiančiam, čia buvo atsigavimas. taip po truputį stūmiausi į priekį.

nebuvo apsieita ir be linksmų kuriozų: pirmą kartą kertant ~metro pločio upeliuką jis mane pasirodė seklus, bet jame vos nenuskendau su dviračiu, nes buvo tikrai gilus – antrame rate tam buvau jau pasiruošęs, o abiem atvejais buvau šlapias nuo vandens, o dviratis tešlinas lig pat ausų. čia atsiskleidė ir pilnas diskinių stabdžių privalumas – keletas metrų džeržgimo ir jie vėl stabdo kaip turi stabdyti. kažkuriame rate nespėjau įsikabinti batų į pedalus ir taip pasileidau per šaknis ir smėliuką į pakalnę, kad jaučiu važiuojantis tik ant priekinio rato ir visas šokinėju ant dviračio balnelio. švaistikliai sukasi sau, o kojos makaluojasi ore – tik pakalnėje atgavau dviračio valdymą.

kiekvienos varžybos, tai gera pamoka. štai ko aš pasimokiau:

  • vidutiniškai atkratė rankas – reikia dirbti su svoriu ant dviračio, kad rankos labiau vairuotų, o ne laikytų kūno svorį;
  • technikos – greitas situacijos įvertinimas, tinkamo bėgio parinkimas, važiavimas šaknimis ir smėliu, taip pat esant dažnoms duobėms;
  • dviračio tempimas į kalną, greitas ir tikslus užsėdimas;
  • plentui tinkama maitinimosi forma kalnų dviračių sporte yra visiškai netinkama – čia reikia skysto maisto, gelio, nes lukštenti hematogeną ir jį dar kramtyti visiškai nėra nei laiko, nei tinkamų sąlygų.

išbandžiau ir man patiko. manau, kad plentas padeda kalnų dviračių sportui, kuris taip pat padeda ir plento dviračių sportui.

ačiū organizatoriams už puikų renginį ir nemonotonišką trasą bei kareivišką košę su arbata. diena tikrai neprailgo. trasos maršrutą galima rasti čia.