vilnius

kalnų dviračių entuziastams šis sezonas buvo tikras rojus varžybų gausa, kad net daugumai nebuvo gaila ant bačkos pakloti beveik pusšimtį litų už neypatingai gerai organizuotas varžybas, bet godumas varžytis būdavo aukštesnis. neneigsiu, kad mtbf.lt veikloje matau per mažai kokybės už neracionaliai didelius pinigus ir man vis atrodo, kad jų prioritetas yra monetos, o ne pats renginys, bet iš tiesų yra džiugu, kad dviračių sporto renginių lietuvoje daugėja, o iš to galima ir kokybę gerinti.

tą savaitgalį į mtb 69 xc varžybas, dėl subjektyvių priežasčių, aš nesiregistravau, bet buvau nusiteikęs lengvai pravažiuoti varžybų trasą. 69 šiame reikale vilniaus apylinėje prie neries netoli pilaitės – kilometrų skaičius, o xc, paprastai kalbant, reiškia sudėtingesnę bekelę. negana to, kad važiuojant dviračių maratone ~66 km yra užtrunkama netoli 3 val., to pakankamai užtenka pilnai išsitaškyti – fiziškai, morališkai ir emociškai. nors šių xc varžybų perimetras panašus, bet laikas trasoje jau balansuoja ties 4 ir daugiau valandų, o mazochistai gali sukti net 2 ratus, vadinasi laikas dvigubėja – be nevaržomos galimybės nueiti ant puodo ir su ribotomis maitinimo sąlygomis. monstrų startas buvo numatytas ankščiau su ta mintimis, kad organizatoriams nereikėtų snūduriuoti jų belaukiant finišo žvyrkelyje vakaro vėlumoje. į šį startą aš net netaikiau, nes buvau suplanavęs jo pramiegojimą.

įdienojus startas buvo pilnas norinčių varžytis ir tokio jų antplūdžio aš nesitikėjau. užsitęsusi paskaita dalyviams apie trasos ypatumus ir visi skuba į priekį, bet tik ne aš. numerio aš neturėjau, plėšytis aš nebuvau nusiteikęs, o mano dienos tikslas buvo – geras laikas. palaukiau kol minia dingo horizonte ir lengvai pajudėjau į ramią trasos žvalgybą. pirmas posūkis, kalniukas, ir aš jau stoviu su paskutiniais dviratininkais ir laukiu kol visi susigrūs į vienvėžį. važiuoti paskutiniam turi savo privalumų – matai kaip kiti varžosi, niekas neragina iš kelio pasitraukti. net ir lėtai minant man nėjo būti pačiu lėčiausiu, teko vieną po kito aplenkti, nes kitaip būtų tekę trasoje nakvoti. sėkmingai su dauguma aš ir po kalnus pasivaikščiojau, dviratį pavedžiojau. smagu niekur neskubėti, bet mano kantrybė irgi ne geležinė, o dviženklis pulso skaičius neįprastai atrodo. nors niekur neskubu, bet radęs progą aplenkti, ja pasinaudoju. taip pradėjau „rinkti“ trasos dalyvius, o koja pradėjo atsisukinėti ir link trasos pabaigos aš jau myniau su vidutiniu 150 dūžių per minutę pulsu.

trasos pradžioje akys raibo nuo rodyklių gausos ir kurį laiką aš galvojau, kad nors šį kartą trasos žymėjimas bus nepriekaištingas, bet kuo tolyn į mišką mano nuomonė vis labiau keitėsi. 5 su puse paklydimo – toks galutinis mano nuklydimų skaičius. neguodžia manęs ir tai, kad tokių bėdžių buvo dešimtys. prarastas laikas mušė mano važiavimo moralę ir atsukinėjo kojas, kad bent kiek galėčiau kompensuoti veltui sugaištą laiką sukant klaidingus kilometrus. prisigrybavau iki soties. nebuvo apsieita ir pasimurkdymo dumblyne.

nors aš nesu xc trasų gerbėjas, bet ji man nepasirodė sudėtinga, bet mane žavėjo sukilimų gausa. kalnai nebuvo nuobodūs ir pasikartojantys, kaip ir nebuvo alinantys ir dusinantys. ypač man šį kartą turistaujant. visą laiką važiavau vienas, todėl taikiausi tik prie savęs pačio ir važiavau kaip man patogu. kartais save pristabdydavau, kad ne varžytis čia atvažiavau. saulutė gražiai švietė ir oro temperatūra buvo tinkama mėgautis pasibaigusia vasara. sugaišęs ~4:05:00 taip aš pasiekiau finišą. gavosi gera pramoga, nors širdis linksta link 138 km tokio xc. be fotografų diena nebūtų buvusi pilnavertė. negaliu nepaminėti ir tai, kad šią trasą, daugelio išvykų metu, sukonstravo entuziastai – ruošė, žymėjo, pjovė virtuolius, rinko šakas ir visokeriopai stengėsi, kad mes visi galėtume pasimėgauti tikrai nuostabia ir žavinga trasa, verta rankų plojimo.

prieš dailiąją lytį aš neturiu nieko prieš, bet man šios varžybos sporto grupėje buvo daugiau negu ištežęs ir priminė šiemetinį plento sezono atidarymą kenoje. lyg tyčia iš vakaro nebuvo motyvacijos dalyvauti varžybose, bet vis užkliūdavau už argumentų važiuoti: kauno maratoną, tikrąja to žodžio prasme, pratingėjau, o praeitais metais mano dalyvavimas vilniaus velomaratone baigėsi 7-iais ratais ir nebaigta distancija, o paskaičius varžybų reglamentą tapo aišku, kad šie metai man paskutiniai v21 grupėje. už akie užkliuvo informacija, kad išvakarėse starto numerį galima atsiiimti net iki 22 val., tai teko dar ir iki jo prasieiti ir pasiimti.

kaip jau tapo tradicija, ryte arbata ir sumuštiniai su fermentuotu sūriu bei oro žvalgybos. reikėjo važiuoti, nors iš vakaro dar svarsčiau galimybę plento treniruotei. neatkalbėjo manęs ir išvakarėse ant rolerių praleista valanda. atsidusau ir pradėjau krautis iš vakaro išskalbtą sporto, nors džiaugiausi, kad vis tik aš turiu galimybę rinktis, o profesionalūs dviratininkai – nebe. susikroviau ir išvažiavau.

automobilių stovėjimo aikštelėje ramiai ir neskubėdamas persirengiau ir išriedėjau ramiai prasukti varžybų trasos apžvalgos ratuko. prasidėjo pirmi nusivylimai:

  • organizatorių remėjų bmw automobiliai pilnai stengėsi pateisinti įžūlių ir chamų vairuotojų įvaizdį blaškydamiesi per juostas ir apsisukinėdami ne tik kad posūkių nerodydami, bet ir uždarantys pravažiavus gedimino pr. važiuojantiems dviratininkams;
  • po mėgėjų starto visoje trasoje voliojosi tiek tušti, tiek ir pilni mineralinio vandens plastikiniai buteliukai ir nebuko kam pasirūpinti juos nurenkant nuo kelio užtikrinant sporto grupės dalyvių saugumą. prie uždarytų kelių esantys organizatorių žmonės abejingai žiūrėjo į šalia jų besivoliojantį plastiką. prie barclay’s visas kelias buvo nusėtas kamštelių nuo mineralinio vandens;
  • didelių duobių ir šulinio dangčių neuždažysi, tad kelias priminė labiau kauno gatves, o ne varžyboms skirtą trasą. kažkiek gelbėjo prie mindaugo tilto užpilti grindinio tarpai, kur be vargo lysdavo plentinio dviračio ratas;
  • užmatytų 3-jų tualeto būdelių >7000 dalyvių buvo, švelniai tariant, buvo lašas jūroje – pataupyta smarkiai ne vietoje, o bent kelių wc vietų buvimas išorinėje trasos pusėje būtų sumažinęs trasą kertančių žmonių kiekį.

mano numeris buvo apgailėtinai didelio skaičiaus ir tas man kėlė nuotaiką. starto vietoje su kolegomis smagiai pokštavome ir juokavome, tad nusiteikimas varžyboms buvo su šypsena. prezidentės šūvis ir mes išminame.spausti labai smarkiai neina, nes aplinkui dviratininkų košė ir priekin pralįsti nelabai yra pro kur. pradžia kaip visada siaura ir retėjant grupei bandau užsikabinti tolstančios grupės likučių. pirmas ratas prašvilpia lyg vėjas, o 2-ame rate posūkiuose pametu savo grupę ir dar su vienu kolega bandome sukti dviese. 2-ame rate žvėryne nepastebėjęs taip lupau į šulinio duobę, kad net sėdynė į priekį nulinko, todėl visus likusius ratus teko ant jos čiuožinėti. taip mes pasikeisdami prasukame 3-etą ratų, tik garbės ir dėmesio ištroškęs mano kompanjonas prieš posūkį mane aplenkdavo, kad finišuotų pirmas.

флаг ему в руки

dviese mūsų tempas nepakankamas, tad mus pasiveja kita, didelė grupė – visa banda dviratininkų.paskendau toje minioje ir srovė mane nešė toliau. gan greitai supratau, kad tempas mūsų yra gan lėtas. mano jausmą sustiprino ir kai kurie grupėje esantys dviratininkai, keleto kurių pajėgumą aš žinojau. ramiai apsuktas ratas minčių dėliojimui po kurio aš priėjau išvadą, kad jeigu varžybos nevykusios (tam tikra prasme žiūrint), tai reikia bent treniruotę pasidaryti. aš ir dar vienas-kitas apsiėmėme pakaitomis vesti visą grupę, nes daugiau norinčiųjų nebuvo, o jeigu būtume radę dar bent keletą pajėgesnių ir turinčių motyvą dviratininkų, neabejoju, kad būtume atitrūkę. grupės vedimas turi savo privalumų, kad sumažina griūties riziką, kurio šiame varžybose buvo daugiau nei įprasta. įkalnėse beveik niekas nedirbo, net ties edukologijos universiteto įkalne priešais gėrimo vietą visa grupė ženkliai lėtėdavo, o man ši vieta patiko vedimo keitimui. sukdamas paskutinį ratą ir artėdamas link finišo aš nesiplėšiau, tai darė tik tie silpnavaliai, kurie sugebėjo visas varžybas ant rato išsėdėti. aš gal ir esu silpnas, bet ne ištižęs.

štai dar ką pasakysiu:

  • mačiau mažiausiai 5 griūtis, daugumą jų lygioje vietoje ir keletą visiškai per dviratininko neatidumą ir žioplumą. į vieną ir pats atsirėmiau, bet spėjau iki savo grupės dasitraukti;
  • dviratininkų sporto grupėje numeriai virš 500 buvo sunkiai prognozuojami – važiavo kas su mtb, kas su hibridais ir nemaža jų dalis kelio viduriu besimaišydama greitai sukantiems pedalus. aš būčiau už tai, kad sporto grupėje leistų važiuoti tik su plentiniais dviračiais, nes formulėje-1 mes nematome nascar automobilių;
  • 5-ame rate finišuojantiems buvo atitverta juosta raudonais kelio kūgiais, ant kurių ne vienas išsitaškė, o ne tik toje juostoje finišavę dviratininkai ir dviratininkės tiesiog be skrupulų stojo ant kelio taip maišydamiesi kitus ratus sukantiems. stipriai kvailas sprendimas, vietoj to, kad mažiau ratų važiuojančius dviratininkus išleisti vėliau gražiai įsiliejant į bendrą srautą ir visiems panašiu laiku finišuojant;
  • jaunimas visus tuos 5 ratus makalavosi po kelią ir dėl jų staigių trajektorijų įvyko ne viena griūtis, todėl būtų racionalu juos eliminuoti į atskiras jaunių varžybas;
  • gedimino pr. buvo pilna „kėglių“, o viena bobulencija su terbomis grupei vos po ratais nepalindo. įdomu, kuo tuo metu užsiiminėjo saugumu besirūpinantis personalas;
  • buvo ir tokių, kuriems mūsų grupės vedimas buvo per silpnas ir vienas pažiūrėjęs į mano 142-ą numerį (nerimtas gi nu) man pasiūlė grupės gale „pailsėti“, bet pats padirbėjo tą vienintelį kartą kelis šimtus metrų ir teko man jį vėl pakeisti;
  • mano pagarba ir padėka tiems dviratininkams, kurie sąžiningai bent kažkiek stengėsi vesti grupę atiduodami paskutines savo jėgas – jie tikrai padėjo atsikvėpti dirbantiems „arkliukams“;
  • su kriterijų nebuvimu plento sporto varžybos eina kritinės masės kryptimi ir tai mane neramina.

susitiksime mtb pimpalų pasimatuoti.

demokratija – kai piliečiai gali ir nori.

lietuva – demokratinė valstybė (juokas).