žmonės

lengvai ir įprastai žingsniuoju pievele ir stebiu aplinkinių žvilgsnius į save. aš esu svečias ir tą kartą jaučiau, kad pirmam pasisveikinti ne man derėtų, nors per daug mandagumo šioje situacijoje gal ir nebūtų buvę. matau, kaip aplinkinių akys sminga į mane, bet aš nepasiduodu jų provokacijai ir su šypsena ir net džiugesiu viduje aš tyliai atlaikau jų žvilgsnius. nemandagu taip žiūrėti tiesiai į akis, nes tai nėra meilė, o pagarba šiuo metu atostogauja. aš nei kandu, nei spiriu jiems, stengiuosi tylėti, nes kalbėdamas aš labiau skatinu tų žmonių neigiamą nusistatymą vietoj tų tikslų, kuriuos kartu reikėtų siekti. mačiau aš ten tuos tylenius, bet su jais nesusitikau, o su savanaudžiais žmonėmis bendrauti aš nesu linkęs.

nedaug aš ten su jais ką nuveikiau ir neteisinu savęs. tas vakaras buvo generalinė repeticija kitiems žingsniams žengti. negaliu aš ant jų pykti, kad buvo tik keli, o gal tik vienas, rankos paspaudimas, nes neturiu tam pagrindo. rankų kelti į viršų nebesigaus, nes jos buvo pakeltos ir priverstinai buvo nuleistos. matomai, geri tai žmonės savo aplinkoje, kompanijoje.

aš galėjau numanyti, ką jie apie mane galvoja. tą kartą aš buvau išsišokėlis ir tikiuosi, kad jau paskutinį kartą.

komunikacijos šaltiniai užkišti  šiukšlių tvarkymo akcija „darom“, reklamos stendai ir tie apšikti šia reklama. politikai bei kiti savanaudžiai nepraleidžia progos užsikabinti sau medalių įvairiapusiai pozuodami prie foto blyksčių stengdamiesi vis geriau atrodyti ir stumdami laiką suteikdami išskirtinius interviu. dar menamais lenino spaliukų ir komjaunimo tiesos laikais, buvo daugiau nuoširdumo, noro ir džiaugsmo daryti, nei kad dabar. atrodo, ne tiek daug metų praėjo, o asmenybės šiukšlės nuo žemės pakelti negali, nes ką žmonės pagalvos ir kaip aš atrodysiu. (ne)sėkmingai atėjome iki to, kad tiesa yra ne individe, o kolektyve, masėje, kuri yra šeriama opiumu liaudžiai. nyksta individai ir greitu metu, degant raudonam šviesoforo signalui, mes stovėsime vietoje, nes ir kiti stovės. sparčiai bręstanti asilų tauta pasižymi ir ženkliu nutautėjimu. diena imitacijos ir metai be dienos degradacijos. simpsonų tauta.

mes darom, dulkinam save per visus galus ir jaučiamės laimingi. marionetės…

tokio sąrašo tiesiog nėra, nes jo niekam nereikia. pakėlei nuorūką ir pažymėjai ant rankos kryžiuką. gera dvasinė savijauta tai sfera, nepraleidžianti išorinių neigiamų veiksnių, emocijų į mūsų šampinionų galvas. esi patenkintas savimi, vadinasi esi laimingas. neatsakysiu į klausimą, kaip aš (ne)laimingas, nes aš negaliu to pasverti: į orą nepamėtėsi, koja nepaspirsi svoriui nustatyti. visi mes širdyje esame geri, tik ne visi suprantame, kad tokiais norime būti. šiandien padariau tikrai gerą darbą, aš jį dar prisimenu, o šiandieninius blogus – jau pamiršau. atleiskite, taip gavosi, aš to nenorėjau. smalsu būtų sužinoti, kurioje pusėje yra mano darbų persvara ir ar yra realu būti teigiamoje pusėje. neabejotinai, tai svarbu tik dėl savo ego, kuris mintyse nusikeikdamas irgi atlieka gerą darbą. su blogais darbais yra kitaip, nes tai yra instinktas, kaip priklausomybė maistui. aš šiandien pasigirsiu, padariau gerą darbą, save nuraminau, nors galvos nenustojo skaudėti. kurmiai ir sliekai tyliai atlieka savo darbą ir tik retkarčiais praneša apie save. geri darbai laidojami žemėje, o ateityje bus kremuojami kartu su jų autoriais.

toj mėlynoj tirštybėj, į kurią tirpsta mano

akių dugnai, kurią veržias paliest uoslės jautrumas,

joje auginami vaisiai patys saldžiausi..

šiame sode darbuojasi akli pasmerktieji,

prasikaltę, todėl nebemylintys.

drebančiom rankom jie raško malones.

aš taip stebiu juos jau tūkstančius metų,

pavargęs svajot ar ragauti, nesitikintis

duoti, nei gauti.

“viskas, kas mūsų nenugali, mus sustiprina”.

taip spardo suspardo tą širdies džiugesį, išbado jam akis, nupjauna liežuvį, į burną pripila žvyro, ištepa kūną degutu ir paleidžia basą į Rygą.

vaikšto aklas džiugesys. kur jam dėtis?

………………………………………………….

norėčiau su Tavim išgerti vyno, taip paprastai. norėčiau Tau viską papasakoti, ko kartais nedrįstu net galvoje nupiešti. tačiau milijoną kartų labiau norėčiau, jog viską suprastum, nesmerktum, ir vis dar norėtum apkabinti.

ir kad nereiktų ryte slepiantis pabėgti.

pasiimk mane su savim.