bendravimas

tęsiant žiemos knygų skaitymo sezono atidarymą, dar viena įveikta knyga – eric berne „žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija“. ši knyga pas mane aplankė ne atsitiktinai, man ją rekomendavo, kai ir keletą kitų panašaus pobūdžio knygų, kurias jau turiu savo lentynoje ir tikiuosi jų ilgam nepamiršti.

ši knyga – apie revoliucinę teoriją, transakcinę analizę, originalas išleistas 1964 metais. nors nesu nei psichologas a nei psichiatras ar medikas, nesu ir universitete susidūręs su kažkuom panašaus, bet ši knyga man, kaip paprastam skaitytojui, nebuvo sunki skaityti, tik ją skaitydamas jaučiausi, lyg tai yra ištrauka iš kažkokio bendro veikalo, dalis kitos knygos ir šią mano savijautą lėmė kai kurie šios srities apibrėžimai, sąvokos, nors baisiai painu tikrai nebuvo. arba aš šios knygos iki galo nesupratau ir neįžvelgiau gilesnės prasmės, man ji pasirodė kiek paviršutiniška ir „lengva“, kai iš jos tikėjausi stipresnių pojūčių. mokslų daktaras eric berne šioje knygoje pateikia žmonių žaidžiamus žaidimus, kaip juos atpažinti ir kaip juos „žaisti“, kaip suprasti ir koreguoti savo elgesį, moko atpažinti ir nesivelti į žalingas tarpusavio santykių manipuliacijas. knygos anotacija informuoja, kad veikalas yra populiarus tiek neprofesionalų, tiek ir psichoterapeutų tarpe, taip kad tinka, matyt, visiems.

perskaitęs knygą pamačiau, suvokiau, įsisąmoninau, kiek mane supa žaidimų ir kuriuos kartais aš pats žaidžiu. knygą rekomenduoju paskaityti ir dėl geresnio savęs pažinimo. knyga kainavo 34,54 lt.

nueitas gyvenimo kelias ir jo suvokimas, žmoguje suformavo „tu“ ir „jūs“ sampratą, kuri ne kiekvienam yra priimtina, nors kiekvienam yra individuali. viso to reiškinio priežastis aš išskirčiau į šias pagrindines, santykinai didžiausias, grupes:

  • auklėjimas – visi mes esame auklėti, nors ir skirtingai, suprantant, kad auklėjimo nebuvimas taip pat yra tam tikra auklėjimo forma. man visada keista išgirsti žmones, į savo tėvus kreipiantis „jūs“ – čia ir pasireiškia auklėjimo ypatumai. man tai skamba kaip patologija, nors kitiems mano pasaulio suvokimas suvokiamas kaip šizofrenija. tokiems „jūs“ išaugę vaikai man asocijuojasi su vaikyste be lėlių ar smėlio dėžės, kaip yra nenormalu yra į seserį ar brolį kreiptis „jūs“ net nepriklausomai nuo situacijos – ar tai būtų vakarienė šeimos rate, ar super-duper iškilmingas ir oficialus vakaras su svarbiais „jūs“ veikėjais, o galvoje sukasi toks pavyzdys: vaikus gi ne gandras atneša, tiesa?
  • branda ir aplinka – ką ir su kuo mes veikiame bręsdami, kokios moralės žmonės mus supa, iš kokių medžiagų statomas žmogaus socialinis pamatas. kas mus supa, tuo mes ir tampame, mėgdžiojame, stengiamės atkartoti ir supanašėti, kas ilgainiui tampa mums įkyria našta, neigiamais refleksais. psichologinis klimatas yra statybinė medžiaga, kuri naudojama tų pamatų statyme.
  • mokslai, studijos ir pripažinimas – ilgi studijų metai, daug ir sunkaus darbo, moksliniai laipsniai ir pasiekimai, pripažinimas ir reikalingumas, pinigai ir dar daugelis kitų rezultatų, kurie balansuoja ant žmogiškumo krašto, ir bent vienam iš jų persisvėrus į vieną pusė, visa grandinė iš paskos ir nutempiama. arogancija, nosies užrietimas, šiurkštumas, nesiskaitymas su žmonėmis – visa tai gali labai greitai ir nepastebimai įvykti.

kad ir koks individas bebūtų, kokias savybes, įgūdžius ar patirtį jis turėtų, tereikia tik pašnekovui, kolegai, draugui ir nepažįstamąjam pasakyti – kreipkitės, prašau, į mane „jūs“, o ne „tu“, ir klausimas bus išspręstas, o problema – negimusi. pašnekovai nėra dievai, jie minčių neskaito, jų auklėjimas yra kitoks ir tai, kas vienam yra įprasta, kitam gali būti nepriimtina, o daugelis mėgsta būti vaiku ir iš to megzti bendravimo, gyvenimo ir darbo problemas, apie tai nepasakant pašnekovui, bet ant jo pilant nepasitenkinimą ar purvą per aplinkinius.

keptuvė iš prigimties – naudingas įrankis virtuvėje ir turinti ne vieną naudingą funkciją: musių žudikė, vėduoklė karštu oro, nepamainomas prietaisas lauko teniso ir badmintono žaidimui ir, matyt, turi dar kitų naudingų ir mažiau naudingų funkcijų, o galimybės tikrai dar neišnaudotos. teflonas šiame rinkos produktų segmente yra lyg keptuvė keptuvėje, lyg abi kojines ant tos pačios kojos apsitempti. storiems žmonėms nėra poreikio teflonui, nes jų pilvas būna didelis, todėl jis taukuotas. taukai, keptuvė ir ne kuriems kiaušiniai – viskas ko reikia pusryčiams pagaminti. įdomu, kiek tauko galima išgauti iš tokios prisotintos keptuvės. tiesa, dar papai būna, bet jie netaukuoti tikriausiai, nors būna plaukuotų. garantuotai tešliai vyrai. keptuvės turi savo tūrį ir galimybes, yra svarbu tai įvertinti saikingai, kad nebūtų sportinės traumos taukų gamybos procese. teflonas braižosi, nyksta, kaip ir svoris gali sumažėti. pakeitus keptuvę pilvas lieka, ir storas jausmas lieka, todėl belieka vis trinti ir trinti, po to šveisti ir šveisti.

šveičiau šveičiau, o dešrelių man nepaliko („šiandien – gimimo diena“).

matau aš juos beveik kas dieną, besišypsančius į akis, pataikaujančiomis arba piktomis akimis į mane žiūrinčius, kurių akys yra melo sklidinos. prisisunkę asmeninės didybės jie vertina mane iš aukšto, bando žeminti, kąsti. dalis iš jų nustojo sveikintis, nes jie jaučiasi teisiais, šypsodamiesi ir kišenėse gniauždami kumščius arba už nugaros slėpdami kastuvą mano asmenybei ir nuomonei užkasti. aš stebiu ir suprantu, kartais patyliu, užsirašau ir pasižymiu. jų nuvertinti aš negaliu, kaip ir jie nežino, kas aš toks ir iš kur esu kilęs. silpna jų vieta – pinigai, o su manimi yra kitaip. aš žmogus, todėl ir aš esu silpnas, bet aš turiu akmenį užantyje, kurį galiu netikėtai sviesti. tai vienas iš ginklų, bet ne tik mano. juokeliai ir pašaipos – toks jų smurtinis psichologinis bendravimas. manau, kad mano durys sulauks besibeldžiančiųjų, kurių veidai bus kiek kitokie, aš tai jaučiu. mano galvos linksėjimas nėra tolygus asiliuko linksėjimui į taktą, o aš turiu kompetencijos tose bendravimo įžvalgose. tobulėti visiems ribų nėra. taip, aš šypsausi, bet šypsosi tik mano veidas. tik tiek.

ištakos ir pradinė mintis – realizuoju savo mintis laisvai, kurios pasiklys begaliniuose interneto tuneliuose ir būsiu laisvas kaip vėjas, švilpaujantis melodijas kur man norisi ir kur niekas manęs nepažįsta. negyvenamosios salos sindromas provokuoja mus atostogauti šalyse, kur nėra lietuvių ir negirdėti rusakalbių, nes tai žeidžia mūsų privatumą ir griauna aliuzijas į tikrą poilsį, nors oficiali versija yra šiltas klimatas, kuris lyg priedanga pridengia apnuogintą mūsų asmeninio gyvenimo užpakalį.

žalės dažymas, savęs apgaudinėjimas, apsimetinėjimas šlanga – kasdienis mūsų užsiėmimas, kuris net miegant realizuojasi sapnuose, kas realybėje yra ne kas kita kaip pasiteisinimai, neapgalvoti, naivūs ir visiškai neįtikinami. naivu manyti, kad skaitytojų tarpe nėra bendradarbių, giminių ir draugų – tai netgi didžioji auditorija, kuri pakeičia pirminį poreikį rašyti asmeninį dienoraštį internete ir skatinantys partizaninę veiklą.

keletas atvirų įrašų ir facebook’o draugų sąraše gali žiojėti nulis draugų. bet ne nulis skaitytojų. ką pagalvos bendradarbiai, kolegos, draugai ar pažįstami, bet bandome save įtikinti, kad jie yra be galo svarbūs mūsų gyvenimo procese, kai iš tiesų jie yra tik bedantės hienos bandančios įkasti į storžievį egoistinio autoriaus kaklą. balanso lygsvara naikina mūsų tautiškumą savo mintims, gimdo kaukių kolekciją. kaukė darbe, namie, su draugu a ir draugu b, kaukė proginė ir kasdienė, lyg švarūs sportiniai bateliai ir purvini kostiuminiai batai, be kurių mes nesirodome viešumoje, nes šalta kojoms ir nepatogu.

aš žinau, kad pradžiai aš esu veidmainis pats sau, ir kiek mano asmeniškumo čia yra? deja.