elgesys

lengvai ir įprastai žingsniuoju pievele ir stebiu aplinkinių žvilgsnius į save. aš esu svečias ir tą kartą jaučiau, kad pirmam pasisveikinti ne man derėtų, nors per daug mandagumo šioje situacijoje gal ir nebūtų buvę. matau, kaip aplinkinių akys sminga į mane, bet aš nepasiduodu jų provokacijai ir su šypsena ir net džiugesiu viduje aš tyliai atlaikau jų žvilgsnius. nemandagu taip žiūrėti tiesiai į akis, nes tai nėra meilė, o pagarba šiuo metu atostogauja. aš nei kandu, nei spiriu jiems, stengiuosi tylėti, nes kalbėdamas aš labiau skatinu tų žmonių neigiamą nusistatymą vietoj tų tikslų, kuriuos kartu reikėtų siekti. mačiau aš ten tuos tylenius, bet su jais nesusitikau, o su savanaudžiais žmonėmis bendrauti aš nesu linkęs.

nedaug aš ten su jais ką nuveikiau ir neteisinu savęs. tas vakaras buvo generalinė repeticija kitiems žingsniams žengti. negaliu aš ant jų pykti, kad buvo tik keli, o gal tik vienas, rankos paspaudimas, nes neturiu tam pagrindo. rankų kelti į viršų nebesigaus, nes jos buvo pakeltos ir priverstinai buvo nuleistos. matomai, geri tai žmonės savo aplinkoje, kompanijoje.

aš galėjau numanyti, ką jie apie mane galvoja. tą kartą aš buvau išsišokėlis ir tikiuosi, kad jau paskutinį kartą.

permainingas laikas mus visus aplanko. atsisukus į netolimą praeitį matau kelią, kuris man yra keistas, o dabartiniai sprendimai būtų kiek kitokie. gyvenimo išnaudojimas yra pozityvas einamuoju metu, bet galimos priemonės tam pasiekti esti įvairios. tada elementarūs dalykai dabartyje yra išreiškiami klausiamąja forma, nors niekam nekyla klausimas, ar reikia skaičiavimo mašinėlę reikia kalibruoti. yra dalykų, dėl kurių mes patys su savimi nesutariame ir įsiveliame į ilgus atidėliojimus, kurie į niekur gera neveda. gerų ir blogų dalykų suvokimas egzistuoja, nors iš anksto žinodami būsimus blogus savo darbus, vis tiek jų neišsižadame, todėl rūkome už laiptinės kampo ir garsiai keikiamės.

tikslo įvardinimas yra pasiteisinimas, priežastis mums elgtis taip, kaip gaunasi. iškalbingi žmonės turi kaip atsikirsti, bet ir argumentuotas teisinimasis yra kaltės jausmas. ir aš turiu tikslų sąrašą, man sunku pasakyti, ar rezultatas yra juos pasiekti, ar kokybiškai įgyvendinti. žmogaus auga ir bręsta metų metus, o net brandūs tikslai gali greitai išsisemti. tada pradedi galvoti, kiek tie tikslai yra melas, kurio mes siekiame.

vienos tiesos nėra, tiesų yra daug.

smerkdami kitus, kurie nėra tokie kaip mes ir pusbalsiu juos kvailiname rodydami į juos pirštais. kad ir kaip begalvotum, atrodai unikalus ir be galo protingas, todėl jautiesi nepakartojamas. stovėjimas ant pakylos suteikia išdidumo, todėl drąsiai galima šaipytis ir kitus niekinti. aš nežinau, ar vatikane iš balkono kalbą sakantis popiežius, stovi nuogu pimpalu, bet kad šika visiems ant smegenų, tai labai panašu. natūralus žmonijos bruožas brautis ant pjedestalo ir stengtis įkvėpti savo tiesas.

iki šiol aš nesuprantu tų, kurie ryte atsikėlę eina valytis dantų ir pusryčiauti. niekada jų to neklausiau, nes jaučiu, kad jų atsakymo aš nesuprasiu. aš ir dabar manau, kad kiaulės dantų nevalo, tik pasikeitė mano požiūris į situaciją. gyvenant stereotipų pasaulyje man savas šūdas smirda, nors pranašu aš būti nenoriu. įtaiga, įtikinėjimas, įpročiai neturi būti pragmatiniais argumentais, bet pakalbėkime apie tai, kai išsivalysiu dantis ir papusryčiausiu.

po maisto man visada sunku dantų pasta valytis dantis, nes taip aš prarandu pusę maisto teikiamo malonumo – skonio burnoje, kurį dabar labai nedaug kompensuoja higieninis burnos skalavimo skystis. nesidomiu aš kitų tiesa, o pedagogu aš būti nenoriu. dantis valausi. rytais nepusryčiauju, o ryte sutikti žmonės su maistu tarpdančiuose, dešros kvapu iš burnos ir dantų šepetėliu su dantų pasta kišenėje, man primena bažnyčią ir studijų metą. įvairiaprasmiškai.

aha. išauga, iškyla iš žemių tas noras, tiesiog troškulys nenumaldomas vienam pabūti. norisi save geriau pažinti, o kaip gi, juk su šiuo tipu teks visą gyvenimą praleisti, o kas senatvėje vandens stiklinę paduos?

kairė ar dešinė?

kartais bėgi bėgi, apie svetimus klausimus negalvoji, arba beri – neturiu laiko, nenoriu galvoti. elgiesi pagal savas matematikas, filosofijas, jas reiški kitiems, prakaituoji idant ir kiti, klaidingai mąstantys paprotėtų, arba švaistai laikus ir energijas ieškodamas panašiai mąstančių. išsikalbėjus trumpam tas erzinantis kybojimo ore jausmas praeina, bet, kiek pamenu, trumpam. vistiek galų gale lieki pats su savim, kad ir vakare, kai valaisi dantis prieš veidrodį – ir ką tada tavo filosofijos piešia..

tai kairė ar dešinė?

kai menkini kitą, mąstai, kaip kvailai jis elgiasi, ir kaip puikiai išsisuktum pats, o tavo ego mėto tas skaudžias aklas strėles, tereikia atsiminti, jog visada bus aukščiau stovinčių, kurie bet kada paspardys ir tavo galvą, netgi, sakyčiau mielu noru. tačiau, galbūt, proto ir suvokimo jiems užtenka nešvaistyti laiko tokiems niekams (sunkiai batai nusivalo).

tai visgi, kairė ar dešinė?

visi MES ir kelių AŠ sudėlioti.

kramtai, gromuliuoji, nepykina, laikaisi tvirtas.

nors kartą noras kyla neiti iki galo – pabėgt dar pradžioj, kai blogas kvapas

dar tik mintyse, o ne aplinkui.

nors kartą kyla noras apeit lengvesniu keliu – pasidžiaugt pačiam, nors šalia gal peršti, aimanuoja.

bet kyla noras – trankai lyg kurmiui galvą, baudi save už tą niekšybę, bet vistiek trupiniai byra.

o dėtis kur?

toliau gyvent.

ir suktis, suktis, suktis…