vilnius

vieną vakarą paspangau, kitą rytą atsikėliau ir nenorėjau dienos vėjams paleisti. ta diena buvo ilgasis mindauginių savaitgalis, 3 laisvos nuo darbų dienos. kaip visada man sunkiausia pajudėti iš vietos, o tą rytą dar nebuvau kažko konkretaus suplanavęs, nes tingulys ir karštis traukė prie žemės. penktadienio rytą leidau sau iki 9 val. pamiegoti ir iš lovos išlipus dar pamedituoti, ką doro tą dieną nuveikus. velniop viską ir nusprendžiau dieną skirti dviratizmui. kelionės tikslas – iš vilniaus dviračiu nusigauti iki jurbarko. iš akies buvau primetęs, kad turėtų susidaryti ~220 km, bet jaučiau, kad 250 km tikrai bus. lengvai užkandau, pasiėmiau ne daugiau kaip įprastam važiavimui imamų reikmenų ir pajudėjau. tiesa, hematogenus namie palikau, tad išjudėjau tokios sudėties:

  • kalninis 29′ dviratis;
  • suspausto oro balionėlis ir kamerų remonto komplektas;
  • 0,75 litro gertuvė ant dviračio rėmo ir 1,5 litro vandens bambalis galinėje dviratininko marškinėlių kišenėje;
  • akiniai nuo saulės, šalmas savaime suprantama;
  • 2 energetiniai geliukai;
  • 100 litų grynaisiais;
  • pilnai pakrautas mobilusis telefonas;
  • daugiau nei buvau apsirengęs jokios papildomos aprangos neturėjau.

išvažiavau. maršrutas buvo pasirinktas ekspromtu – važiuoti „viršumi“ pro elektrėnus ir vievį netraukė, tada kitas kelias liko grigiškės-trakai ir kažkur į reikiamą pusę. taip ir padariau. kelio dangos sau nesunkinau, nes ir taip buvau nusiteikęs, kad tą dieną bus kas veikti, tad rinkausi lengviausius kelius, t.y. asfaltuotą kelio dangą, nors buvo ir bekelės. kaip ir tikėjausi, morališkai sunkiausia buvo dasigauti iki kauno. vilnius-grigiškės-trakai kelias buvo aiškus, nors trakuose tikėjausi greičiau būti. nuo trakų totalus ekspromtas – kelią aukštadvario link aš žinojau ir dviračiu jis man nelabai tinkamas atrodė, tad važiavau link semeliškių, o nuo ten neišvengiau ir aukštadvario. visiškas plentas ir stabilūs 35 laipsniai šilumos pavėsyje. čia aš kepiau ir adaptavausi karščiui, o toliau jau tik kepiau. pirmas sustojimas aukštadvaryje ir pirmasis skysčių pasipildymas. šokoladinis batonėlis ir judu toliau.

birštonas – gražus miestelis, mielas ir malonus. nuo birštono palei nemuną miškeliu eina asfaltuotas takelis iki prienų. prienuose sėkmingai grybavau ir kelią link skriaudžių iškeičiau į bekelę „kažkur link kauno“. prienuose gėrimų papildymas ir „ta“ kryptimi besikratydamas žvyrkeliais atsidūriau prie juragių, netoli kauno. čia jau vietos buvo žinomos, o vandens atsargų papildymas dar labiau įkvėpė stimulo. skaitliukas jau rodė nuvažiuotus 150 km. juragiai-mastaičiai-zapyškis buvo greita atkarpa, nes buvo jau važiuota ir žinoma.

nuo zapyškio tikėjausi greitai atsirasti jurbarke, bet čia aš klydau, geras asfaltuotas kelias iki kriūkų buvo tiesioji mano tikslo link, bet po to asfaltas kilo link lukšių, kurie yra netoli šakių miestelio, vadinasi man gautųsi nemažas lankas. nuo kriūkų dar bandžiau vazžiuoti bekele, kaip man atrodė laikiausi upės pusės, bet čia aš susimaišiau. žemėlapio po ranka nebuvo, o gelgaudiškio (neminėki to žodžio be reikalo) link jau judėjo dviratė pagalba iš jurbarko.

nemesk kelio dėl takelio.

būtent taip aš ir padariau – grįžau į plentą ir judėjau lukšių link, nuo kurių iki šakių buvo 8 km, o šakiai-jurbarkas buvo 28 km. nebuvo kur dėtis, nes vakaras lipo ant kulno, o kantrybė stebėtinai greitai sekė. mano klaida buvo, kad nuo kriūkų žvyrkeliu nevažiavau link plokščių, bet gyveni ir mokiniesi. dar nuo šakių pasukau link briedžių pasitikti savo pagalbos, tai sudarė dar papildomus 14 km. netoli jurbarko kadrai jau pradėjo šokinėti ir dar nespėjome į kebabinę, kuri prieš nosį duris užvėrė. bet spėjome į degalinę kiduliuose, kuri manęs laukė su karštu submarinu, šalta coca-cola ir rojaus skonio bounty batonėliais. lauke temo, tad maudynes karjere bendru sprendimu atidėjome ateinančioms kartoms.

ne kiek pavargau, kiek gale viskas užpi$o. nuvažiuota lygiai 280 km per 10:37 val., vidutiniu kadensu 88, hr 108/186. išgėriau 8 litrus skysčių, suvartojau 2 energetinius geliukus, 2 bananai, 2 šokoladiniai batonėliai, 1 karštas submarinas su 3 x bounty on final destination. galutinis tikslas dar buvo papildytas šašlykais.

na ką, ką, buvo geras renginys. druskininkų dėka vilniuje mano gardas buvo arčiau starto vietos, todėl kritinės masės buvo išvengta. reikia su tuo susitaikyti, kad jeigu nori važiuoti pilną distanciją, bent vieną kartą reikia su mėgėjų mase startuoti. jeigu esi stiprus, kas kartą starto numeris bus vis geresnis ir tokiu būdu visi inkarai būna už nugaros. bet jeigu starto pozicijos pagerinti labai ženkliai neina, tada verta pagalvoti apie tikslingesnes treniruotes ar mėgėjų distancijos važiavimą.

kabinėtis galima prie visko, bet oras buvo geras, o kurmiai medžių šaknų piestu nepastatė. varžybų išvakarėse nenorėjau prarasti šeštadienio, tad jam skyriau 90 km plento ir 50 km bekelės laiko. varžybų dieną visa tai man atsiliepė nuo 2-o ratuko, bet tuo nė kiek nesigailiu. su čipu jau pasimokiau, tad jis buvo pritvirtintas kaip už tėvynę. privalumas yra žinoti trasą, kuria bus važiuojama ir tai yra didelis privalumas vietinės faunos naudai. naujas apendiksas man patiko, ypač antroji jo dalis, einanti vingiuotu vienvėžiu miško keliuku. druskininkų nepasitenkinimo sąrašą papildysiu nesportiniu rungtyniavimu, kai varžybų dalyviai nukerta ne šiaip sau keletos medžių kampą, bet ištisas atkarpas, matuojamas kilometrais – vilniaus kalnų dviračių maratono naujajai trasai kertant plentą, buvo veikėjų, kurie lindo ne į mišką, o visą atkarpą nukirto plentu. panašiai ir su starto pradžia, kai vieni pievoje pluša, o kiti šalia esančiu asfaltu rieda. gėda čia per silpnas žodis. netgi tie keli mano garde esantys dviratininkai taip grūmėsi į priekį, lyg tai įtakotų jų poziciją finišo tiesiojoje. dažniausiai tokiems net ant rato išsėdėti nepavyksta. o finišo norėjosi ne iš tokio staigaus išsukimo. košė buvo skani, nepalyginsi su druskininkų, tik arbatos pasigedau ir eilės prie jos galėjo trumpesnės būti, nes buvo tik viena košės kabintoja.

1 litro vandens man pritrūko, reikia imti bent 2 gertuves po 750 ml talpos. vienu netrumpu periodu 2-o rato maitinimo punktas buvo mano svajonių oazė, išgelbėjusi mane dvejomis stiklinėmis vandens ir keliolika sekundžių prastovos. bala nematė. grandinės sudėvėjimas prieš varžybas buvo iki 1-uko, o 0.75 kiaurai lindo, po jų 1-ukas taip pat sėkmingai kiaurai lenda. upelis prie to irgi prisidėjo, kuriuo abu varžybų ratus sėkmingai gaivinausi. 2-as varžybų ratas man buvo atbukęs, nors kiekvieno rato laiko rezultatai sako visai ką kita – jame nedaug laiko pralošiau 1-ąjam ratui ir tas mane džiugina. dviratis su 2 lopais klijuota galine kamera puikiai pravažiavo be techninių nesklandumų, o vairuotojas išvengė kritimo.

vienu metu laukiau nedidelio lietaus dulkėms nuplauti, bet jeigu būtų pylę kaip iš kibiro, rezultatai, turbūt, būtų visiškai kitokie. varžybos patiko. ir dabar sau priekaištauju, kad nesitreniravau kaip norėjau. iš tiesų ta savaite aš džiaugiuosi ne dėl varžybų, o dėl to, kad man pavyko 2 kartus pabėgioti.

rollin, rollin, rollin, i’m rollin

sorry officer, the car ain’t stolen