žmonės

keistai žiūrėjau į beraščius blog’ų autorius, bet dabar jie man kitokie. renkantis iš beraščių ir veidmainių rašytojų, renkuosi beraščius, kuriuose aš matau žmones, o ne politinį verslą, savanaudiškus interesus, nukreiptus asmeninių poreikių tenkinimui. veidmainiai, tikslingai dirbantys savo tikslo link. nors aš ir nedaug laiko leidžiu blogosferos erdvėje, pasidalinsiu viena mintimi:

rudas kaip šūdas, bet musės neapgausi.

nesakau, kad visada yra lengva atskirti pelus nuo grūdų, bet visais atvejais tai apsimoka. kaip ir politikoje – kuo daugiau apsišikęs, tuo didesnis pilvas, o bmw vairuojami su pimpalu.

antifeministinis pamąstymas. kai jos serga pms, arba jau prasidėjo menstruacinis sindromas, arba jos daug dirbo ir pavargo, visa tai yra objektyvios pateisinamos priežastys elgtis šlykščiai, vaizduoti mirštančias gulbes ir dideliu spinduliu siųsti aplinkinius kai kur pasivaikščioti, nes jos yra deivės. viena ir kita akim įdėmiau pažvelgus, kad toks sezoniškumas beveik yra vientisas. kiek gi laiko galima būti vip rase, tik vat problema vyriškuose loviuose-pisuaruose alaus kabokuose išlieka – garantuotai užkiš savo kaldromis visus latakus, nes nėra tikslo toje pačioje kvadratūroje statyti 2 ultrahigieninius baltus klozetus, kai galima visą sienų perimetrą lovių pristatyti, kur tankis našumas ne 2 personos per 15 min., o 15 per 2 minutes. nepamenu, ar būčiau matęs moteris statybininkes/mūrininkes – spėčiau, kad atestacijos dėl nagų ilgio nepraeina. ką aš čia svaigstu? atrodo, kad nelygybė ir diskriminacija yra tik moterims, o kiekvienas jų išsišokimas lygybės vardan baigiasi jų nuolaidų, lyginant su vyrais, sumažėjimu. tiesa, vaikų gimdymas, didžiausias tūzas – negimdykite, niekas neverčia, pasirinkimas juk yra. silpnoji lytis nori privilegijų būti silpna.

skaičius pats už save kalba. 1991.01.13 – nieko sau metų pradžia, ir sausis, ir 13-a diena, nors ne penktadienis. geriau tos datos neprisiminti, bet istorijos pamiršti nevalia, kuri tapo vadovėline klasika, laisvės gynėjų diena. tada mes buvome vieningi, vieningi buvome ir baltijos kelyje. nusimesti kryžių pavyko.

o dabar ar mes sugebėtume būti vieningais, kai nesugebame į krautuvę kitoje gatvės pusėje pėsti be automobilio nueiti ir neiname, nes tingisi nuo jo sniegą valyti; kai esame pikti, jog alkoholį tik iki 22:00 val. parduoda, o plėšia mus laisvos šalies rinkti politikai. priežasties tam patikrinti nereikia, labai jau nesinori nusivilti. tokia ta nūdiena dabar, deja, kitokios ir žmonių problemos.

nemėgstu žmonių, kurie nėra patys savimi. jų elgesys net ne kaukė, nes kaukė gali būti tiek neutrali, neigiama arba teigiama. ieškojau žodžių tokiems žmonėms paaiškinti, bet galvoje sukasi tik apibūdinimas – arogancija ir cinizmas. jų kietumas virš ne jų, kitų nuomonės negirdėjimas – tokios savybės tokiems žmonėms yra kertinės. išorėje aš šypsausi, bet ne iš malonumo, viduje aš juokiuosi iš cirko. tokia keista humoro forma, balansuojanti tarp garsinio nx ir pasiuntimo mintyse. jie bando sau prisiklijuoti lyderio kaukę, bet ji net su medsraigčiais prisukta nesilaiko. jie visada yra pikti. nepilnavertis žmogus gyvena savo sugalvotame kvailysčių pasaulyje, kuriame visada teisūs ir rimti patarimai yra labai vertingi, nors juos išgirdę tik nedaugelis sulaiko juoką savyje. aš vengiu tokių žmonių, nes neturiu su jais nieko bendro, turėti taip pat nėra polinkio, man gaila ir laiko. aš juos apeinu, lyg stiprėjantį radiacinį lauką, kuris dar iš paskos vejasi, viliodamas kankanais ir plodamas rankomis. aš užleidžiu jiems perėją, nes nėra vardan ko grūstis, nes aš suprantu, kad laimiu pralaimėdamas, kaip vanduo aptekėdamas kliūtį ir pasiekdamas savo tikslą.